Katastrofiškai mažėjant žuvies išteklių, Europa vis garsiau prabyla apie siekį, kad žvejyba nebedarytų neigiamo poveikio žuvų ištekliams, rūšims, buveinėms ir ekosistemoms, skatinti žuvininkystės sektoriaus dalyvius vykdyti kitokią nei verslinė žvejyba veiklą. Pagrįstų vilčių teikia mėgėjų žūklės, kaip turizmo plėtros, skatinimas.

Kai žuvis tampa verslu

Šiandien netausus žuvies gaudymas yra viena iš didžiausių grėsmių gamtai, mat technologijų tobulėjimas lėmė milžinišką žvejybos plėtrą per pastarąjį pusšimtį metų. Galingi varikliai, neretai taršūs, pakeitė bures. Smarkiai padidėjo žvejybos laivų gabaritai, o juose įrengti šaldymo skyriai leidžia žvejams daug ilgiau būti ir dirbti jūroje. Natūralų tinklų pluoštą pakeitė kone „amžinas“ stiprus plastiko pluoštas (taip mėgstamas brakonierių), išmestas į jūrą jis dar ilgai „žvejoja“ žuvis (tyrimais apskaičiuota, kad ketvirtis šiukšlių, gulinčių Šiaurės jūros dugne, yra seni žvejybos tinklai). Be to, žuvims vandenynuose surasti pasitelkiami lėktuvai, echolotai (sonarai) ir net dirbtiniai žemės palydovai. Paradoksalu, tačiau aktyvią verslinę žvejybą skatina skiriamos ir subsidijos bei parama: ja naudodamiesi žvejai gali nevaržomai žvejoti, net jei jų veikla nepelninga.

Viena iš pagrindinių verslinės žvejybos problemų – „netyčia“ pagautos žuvys, paukščiai, jauni ruoniai ar kiti gyvi organizmai, kurie išmetami atgal į jūrą ir dažnai nebeišgyvena. Pavyzdžiui, yra apskaičiuota, kad ūdomis yra pagaunama 3–10 proc. Baltijos jūroje žiemojančių nardančių paukščių. Žuvies ištekliams mažėjant, vis didesnę laimikio dalį sudaro jaunos, dar neneršusios žuvys. Tokių jaunų žuvų gaudymas labai sumažina žuvų neršimo mastus, taigi ir žvejybos galimybes ateityje. Kai kurie žvejybos metodai taip pat yra ypač žalingi. Pavyzdžiui, traluojant pažeidžiamos dugno bendrijos bei jose gyvenantys organizmai. Dažnai traluojamos vietos tampa beveik dykynėmis.

Tyrimų duomenimis, užtenka 10–15 metų nuo didelių laivų žvejybos pradžios atsiradimo tam tikrame regione, kad žuvų ištekliai jame sumažėtų iki 80 proc.

Žvejyba
Foto: Shutterstock

Tausus žuvų išteklių naudojimas – europinės strategijos dalis

Europą supančios jūros yra vienos produktyviausių pasaulyje. Tačiau paskutiniu metu žuvies sugaunama daugiau, nei jūros ir vandenynai spėja užauginti. Žvejybą imtasi reguliuoti, žuvies išteklių pereikvojimo tai nesustabdė, o kai kurių rūšių žuvų ištekliai vargu ar atsikurs, net ir visiškai nutraukus šių žuvų žvejybą.

Vienas iš Europos Sąjungos Biologinės įvairovės strategijos iki 2020 metų tikslų yra užtikrinti tausų žuvų išteklių naudojimą. Šalims siūloma imtis veiksmų, kad žvejyba nebedarytų neigiamo poveikio žuvų ištekliams, rūšims, buveinėms ir ekosistemoms, skatinti žuvininkystės sektoriaus dalyvius vykdyti kitokią nei verslinė žvejyba veiklą.

Lietuva savo ruožtu atlieka „namų darbus“. Įvertinus verslinę žvejybą aplinkosauginiu, socialiniu ir ekonominiu aspektais, Aplinkos ministerijos strateginiame veiklos plane buvo numatyta mažinti verslinės žvejybos intensyvumą. Nuo 2013 metų Kauno mariose uždrausta verslinė žvejyba. Nuo 2015-ųjų mūsų šalies ežeruose leidžiama tik žuvų, kurių išteklių neišnaudoja žvejai mėgėjai – seliavų ir stintelių – žvejyba.

Žuvų biomasė išaugo 1,5 karto

Kaip teigia Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės vyresnysis patarėjas Vilmantas Graičiūnas, tokia žvejybos tvarka pasiteisino ekonominiu ir ekologiniu požiūriu. Bendra žuvų biomasė ežeruose vidutiniškai padidėjo apie pusantro karto, o vidutinis žuvies svoris – apie 1,3–1,4 karto.

Kaip pasikeitė žuvų išteklių būklė Kauno mariose, kai nebevykdoma verslinė žvejyba, rodo praėjusiais metais Gamtos tyrimų centro atliktų mokslinių tyrimų duomenys. Bendra Kauno marių žuvų biomasė per 5 metus išaugo beveik 4 kartus (nuo 440 tonų 2014 metais iki 1640 tonų 2018 metais). Kuojų ištekliai per šį laikotarpį pagausėjo net 10 kartų (nuo 121 tonų iki 1200 tonų), o ešerių – beveik 8 kartus (nuo 38 tonų iki 301 tonų), sterkų – daugiau nei 2 kartus. Tik lydekų ištekliai, greičiausiai dėl intensyvios šių žuvų mėgėjų žvejybos, išliko panašūs, kaip ir 2014 metais.

Mokslinių tyrimų laimikiuose pagausėjo ir stambių žuvų: nuo 2013-ųjų 10-ies metų ir vyresnių kuojų, sveriančių nuo 400 gramų iki daugiau nei 1 kilogramo, pagausėjo apie 20 kartų. Pagausėjo ir stambių ešerių bei sterkų. Gausu ir šių žuvų jauniklių, todėl tikėtina, kad žuvų išteklių būklė šiame vandens telkinyje toliau gerės.

Asociatyvi nuotr.
Foto: Shutterstock

Skatinama mėgėjiška žvejyba

Pasak Aplinkos ministerijos specialisto V. Graičiūno, mėgėjų žvejyba sukuria didesnę socialinę-ekonominę vertę, lyginant su versline žvejyba. Pavyzdžiui, Airijoje atlikta studija parodė, kad mėgėjų žvejų sugauta lašiša sukuria 25,5 karto didesnę vertę, lyginant su verslinės žvejybos ekvivalentu. Lietuvoje vien tik mokesčio žuvų išteklių atkūrimui ir saugojimui už tą patį sugautų žuvų kiekį žvejai mėgėjai sumoka apie 10 kartų daugiau. Kasmet žvejai mėgėjai sugauna 1700–3000 tonų, žvejai verslininkai – 1000–1400 tonų žuvų, tačiau už mėgėjų žvejybos leidimus žvejai mėgėjai sumoka apie 1,7 mln. eurų, už žvejybos kvotas žvejai verslininkai sumoka tik apie 0,1 mln. eurų.

2018 m. birželį priimtoje Europos Parlamento rezoliucijoje dėl mėgėjų žvejybos Europos Sąjungoje padėties pažymėta, kad daugelyje Europos šalių mėgėjų žvejyba tampa vis populiaresnė ir kad šio pobūdžio žvejyba yra svarbi veikla, turinti poveikį visuomenei, ekonomikai, užimtumui bei aplinkai. Mėgėjų žvejyba sukuria 84 000 darbo vietų ES šalyse, 8,4 milijardus eurų apyvartą, neskaitant turizmo. Mėgėjų žvejyba duoda ne tik ekonominę, bet ir socialinę naudą ir prisideda prie visuomenės sveikatos – ji gerina gyvenimo kokybę, skatina bendrauti ir padeda šviesti žmones aplinkos ir jos tvarumo klausimais. Dar daugiau: pažymėta, kad mėgėjų žvejyba vykdoma ne vieną šimtmetį ir yra neatsiejama daugelio kraštų tradicijų ir paveldo dalis.

Atsižvelgdamas į tai, Europos Parlamentas primygtinai ragina Europos Komisiją teikti paramą mėgėjų žvejybos plėtrai turizmo sektoriuje, nes ji galėtų svariai prisidėti prie mėlynosios ekonomikos vystymosi vietos bendruomenėse, pailginti turizmo sezoną.

Kauno marios
Foto: DELFI / Paulius Garkauskas

Ar paleisti, jei pagavai?

Lietuvoje yra susikūrusi stipri žvejų mėgėjų bendruomenė. Atsakingi žvejai mėgėjai aktyviai prisideda, saugodami gamtą ir pranešdami apie pastebėtus pažeidimus. Tikrą žveją mėgėją geriausiai apibūdina Lietuvos meškeriotojų sąjungos parengtas Meškeriotojo etikos kodeksas, kuriame teigiama, kad meškeriotojus sieja ne vien aistra žūklei, bet ir noras žvejoti tyruose ir žuvinguose Lietuvos vandenyse. Atsakingi žvejai mėgėjai suvokia, kad norint kažką pakeisti, reikia visų pirma pradėti nuo savęs, todėl rūpinasi aplinka, kurioje žvejoja patys ir, norėtųsi tikėti, kurioje žvejos jų vaikai bei anūkai. Deja, vis dar pasitaiko ir kitokių žvejų, nesilaikančių Mėgėjų žvejybos taisyklių, aplinkosaugos reikalavimų, negerbiančių privačios nuosavybės, paliekančių žvejybos vietoje atliekas nuo žvejybos masalų, maisto ir kt.

Bene vienas svarbiausių meškeriotojų etikos principų, rūpinantis žuvų gausa, yra „sugavai-paleisk“, kai neimama žuvies daugiau, negu yra leidžiama ar galima patiems suvartoti maistui.

Gamtos tyrimų centro vyresnysis darbuotojas dr. Tomas Virbickas teigia, kad „pagavai-paleisk“ principas gali būti vertinamas labai prieštaringai: „Vienų rūšių žuvys, pavyzdžiui, karpiai gali būti pagauti ir paleisti „n“ kartų, o kitoms ir vienas kartas gali būti pražūtingas, kadangi skiriasi pačių žuvų jautrumas. Atitinkamai, stipriai sužeistos žuvies paleidimas kažin ar yra etiškas veiksmas“, – svarsto pašnekovas.

Lietuvos meškeriotojų sąjungos vadovas Saulius Mikalauskas tvirtina, kad minėtasis „pagavai-paleisk“ principas yra skatinamas, bet nėra panacėja. Anot jo, didelė dalis žvejų visgi nešasi laimikį namo. Tačiau šis principas aktualus vertingesnių, ilgiau augančių žuvų žvejybai – lašišoms, stambioms lydekoms. Štai pavyzdžiui spalio 1–15 dienomis lašišos gali būti gaudomos tik „pagauk-paleisk“ principu.

Žinoma, pasitaiko, kad žvejojant žuvis sužeidžiama, bet, pasak S. Mikalausko, net ir stipriai sužalota žuvis turi daugiau šansų išgyventi, bet jeigu ją pagausi ir iškepsi – šansų jokių.

Nesėkminga žvejyba

Pasak pašnekovo, įgudę žvejai jau gali įvertinti sužeistos žuvies būklę. Nenorą paleisti sužeistų žuvų S. Mikalauskas sieja ir su piktnaudžiavimu: tarkime, yra leistinas minimalus žuvies dydis, žvejys pagavęs nenori paleisti, tad argumentuoja, kad „va, žuvis buvo giliai prarijusi, nesinorėjo paleisti“.

Maistas – nebe prioritetas žvejyboje

Be abejo, mėgėjų žvejyba, kaip ir bet kuri kita, turi ir tiesioginę įtaką žuvų ištekliams, nors žvejų, kuriems svarbiausia parsinešti iš žvejybos kuo daugiau žuvų, kasmet mažėja.

Štai 2016–2017 m. Gamtos tyrimų centro atliktų apklausų metu didžioji dalis žvejų (71,1 proc.) kaip pagrindinį žvejybos tikslą nurodė pramogą, 13,5 proc. apklaustų žvejų žvejyba yra papildomas maisto šaltinis, o 15,4 proc. apklaustųjų teigė, kad žvejyba jiems yra poilsis ir laisvalaikio praleidimo būdas.

Vis dėlto, Lietuvos meškeriotojų sąjungos vadovas S. Mikalauskas įsitikinęs, kad net ir keičiantis žvejybos tikslui, didelė dalis žvejų mėgėjų sugautą žuvį nešasi namo (pozicija „Važiuoju pramogai ir poilsiui, bet jeigu pagausiu – namo parnešiu.“). Pasak jo, juk neretai žvejyba, ypač esant sunkesnėms ekonominėms sąlygoms, yra ir galimybė paįvairinti savo kasdienį meniu.

Mėgėjiškos žūklės mastai – viskas kontroliuojama

Mėgėjų žvejybą reglamentuoja Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklės, Limituotos žvejybos vidaus vandenyse organizavimo ir vykdymo, limituotos žvejybos reguliavimo priemonių ir sąlygų nustatymo, paskelbimo ir atšaukimo tvarkos aprašas, Mėgėjų ir limituotos žvejybos jūrų vandenyse taisyklės.

Mėgėjų žvejybos apimtis (leidžiamus per vieną žvejybą sugauti žuvų kiekius vienetais ar kilogramais) kontroliuoja Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai. Limituotai žvejybai nustatomas didžiausias per dieną, savaitę ar kitą laikotarpį išduodamų leidimų skaičius. Tokiu būdu apribojamas ir žvejų skaičius. Taip pat daromos žvejų apklausos. 2016–2017 m. Gamtos tyrimų centro atliktų apklausų metu apskaičiuota, kad bendras visų žvejų mėgėjų žiemos sezono (sausio–vasario) laimikis Kauno mariose sudaro nuo 19,8 tonos iki 28,8 tonos. Tuo tarpu visų žvejų atviro vandens sezono dienos laimikis sudaro nuo 190,5 kilogramų iki 250,9 kilogramų, o viso atviro vandens sezono vidutinis žvejų laimikis siekia nuo 58,3 tonos iki 76,8 tonos. Apskaičiuotas ir metinis žvejų mėgėjų laimikis Kauno mariose: jis yra nuo 78,1 tonos iki 105,6 tonos per metus.

Klaipėdos universiteto mokslininkai, atlikę žvejų mėgėjų apskaitą 2013 ir 2014 metais įvertino, kad bendri žiemos sezono žvejų mėgėjų stintų sugavimai Kuršių mariose 2014 metais galėjo siekti apie 20,64 tonos, o 2013 metais – net 176,52 tonos. O štai 2015 metais Klaipėdos universiteto vykdyto tyrimo duomenimis, bendras Lietuvos meškeriotojų lašišų laimikis elektroninės apklausos atveju sudaro 1749 vienetus upėse ir 470 vienetus Baltijos jūroje, o interviu apklausos atveju – atitinkamai 2239 ir 624 vienetus.

Ką galime padaryti vietoj auksinės žuvelės

Auksinė žuvelė iš pasakos lėmė visų jos herojų likimus. Kiekviena žuvų rūšis taip pat turi savo „vaidmenį“ vandens telkinyje (ar tai būtų upė, ežeras, jūra ar vandenynas). Sunaikinę ją, pažeisime mitybos grandinę ar kitas organizmų sąsajas. Tikėtina, kad neteksime ir daugiau žuvų rūšių, sumažinsime vandens telkinių savaiminio apsivalymo galimybes. Padarysime skriaudą ne tik gamtai, bet ir sau. Gerųjų pavyzdžių, kaip tai suvaldyti, turime. Galimybių toliau keistis – taip pat. Lietuva tikrai gali tapti ne tik krepšinio, bet ir mėgėjiškos žvejybos šalimi. Nereikės net norų pildančios auksinės žuvelės.