Lietuvos ežerų kilmė dvejopa
Sakoma, kad Lietuva – ežerų kraštas. Iš tiesų, mūsų šalyje apstu vandens telkinių. Tačiau, kiek kartų buvo keliamas klausimas, kaip jie susiformavo, ir ar gali išnykti?
Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros prof. dr. Gintaras Valiuškevičius pasakoja, kad Lietuvoje dauguma didesnių ežerų yra ledyninės (tarp smulkesnių taip pat pasitaiko karstinės ir upinės kilmės ežerų). Ledyninės kilmės ežerų dubenis suformavo slenkantis ledynas.
„Per kiek laiko ežerai susiformuoja, priklauso nuo jų kilmės. Lietuvoje mes neturime ežerų, kurie būtų susiformavę prieš ledynmetį. Absoliuti dauguma Lietuvos ežerų yra ledyninės kilmės, nuo keliolikos iki kelių tūkstančių metų senumo ir tokių, kurie būtų susiformavę anksčiau, nėra“, – aiškina prof. dr. Gintaras Valiuškevičius.
Mokslininkas tęsia, kad kitur pasaulyje ežerai gali būti ir kitokios kilmės. Dažniau sutinkami tektoninės arba mišrios kilmės ežerai, kurie yra kur kas didesni už kitos kilmės ežerus, pavyzdžiui, Baikalas. Jo amžius, anot profesoriaus, jau matuojamas milijonais metų. Dalis Didžiųjų Šiaurės Amerikos ežerų dubenų suformuoti dar anksčiau vykusių geologinių procesų.
Turi savo gyvavimo ciklą
Tačiau nė vienas ežeras nėra sutvertas tyvuliuoti amžinai. Prof. dr. G. Valiuškevičius pasakoja, kad ežerai turi savo gyvavimo ciklą, kuris baigiasi ežero užžėlimu ir išdžiūvimu. Tiesa, daug įtakos ežero gyvavimo ciklui turi žmogaus ūkinė veikla.
Pašnekovas GRYNAS.lt jau yra aiškinęs, kad pelkėdami ežerai pereina kelias fazes. Anot jo, pirmaisiais metais po to, kai ežeras susiformuoja, jis būna labai švarus, vanduo turi mažai maistinių medžiagų, todėl bendras biomasės kiekis nedidelis. Kita vertus, tokiame vandens telkinyje auga nemažai rūšių vandens augalų ir gyvena įvairių organizmų. Bėgant laikui, ežere kaupiasi įvairių vandenyje ištirpusių cheminių medžiagų, todėl, kaip pasakojo G. Valiuškevičius, visų gyvų organizmų kiekis didėja, dumblo sluoksnis dugne storėja, kaupiasi maistinės medžiagos ir keičiasi vandens telkinio rūšinė sudėtis: išgyvena tik tie organizmai, kurie prisitaikę prie tokios aplinkos.
Vandens telkinyje ir toliau kaupiantis maistinėms medžiagoms ežeras nebegali perdirbti tiek energijos, todėl dalis jame gyvenančių organizmų virsta durpėmis (tai ežere neišskaidytos ir dumblu nepaverstos maisto medžiagos). Būtent tada prasideda ežero perėjimas į pelkinę fazę.
„Kai mes po žeme matome organinius uolienų klodus, tai beveik visi jie susiformavo ežerų pelkėjimo metu. Ten turbūt kažkada buvo ežerai, paskui buvo pelkės, o po kurio laiko atsidūrė apskritai po žeme“, – šiandien pažymi profesorius.
Tačiau ežerų užžėlimą spartina įvairi žmogaus veikla. Vandens telkinių pakrančių, priekrančių teršimas atliekomis, intensyvi ūkinė veikla netoli vandens telkinio yra priežastys, kodėl ežerų pelkėjimo procesas intensyvėja. Hidrologas G. Valiuškevičius yra sakęs, kad, jei natūralus ežero pelkėjimas yra neišvengiamas ir netgi būtinas jo vystymuisi procesas, tai paspartintas taršos jis sutrikdo ežero ekosistemos pusiausvyrą.
Procesas, kurio metu ežeras pelkėja vadinamas eutrofikacija. Natūraliomis sąlygomis eutrofikacijos procesas vyksta tūkstančius metų, o paspartintas taršos – dešimtis ar net šimtus kartų greičiau. G. Valiuškevičius aiškino, kad dėl antropogeninių veiksnių (žmogaus veiklos) ežerai teršiami, pažeidžiama jų vidinė autoreguliacinė sistema, struktūra nebegali susireguliuoti taip, kad vandens telkinys išsilaikytų kaip ežeras. Iš pradžių kaupiasi dumblas, vėliau auga kiti augalai ir ežeras po truputį seklėja, pelkėja. Dėl eutrofikacijos vandens telkinys gali prarasti rekreacinę (poilsio, lankymo) paskirtį. Be to, pelkėjančiame ežere negali gyventi vandens organizmai, kurie prisitaikę prie gėlo, švaraus vandens, pavyzdžiui, tam tikrų rūšių žuvys (ypač plėšriosios).
Dalis nusausinta dėl urbanizacijos
Kita vertus, vandens telkiniai gali būti nusausinti ir dėl žmogaus veiklos. Dalies jų netenkama įsisavinant drėgnas teritorijas, tinkamas žemės ūkiui, dalies – urbanizacijos metu (plečiantis miestams). Tokių atvejų būta ir Lietuvoje, pavyzdžiui, Vilniuje.
„Plečiantis miestams ežerai labai dažnai išnaikinami, ypač didmiesčiuose. Vilniuje nemenka dalis smulkių ežerų išnyko miestui plečiantis, nes sovietiniais laikais daug jų atsidūrė gamybinėse teritorijose. Aišku, dalis išnyko ir nepriklausomybės metais, statant pastatus. Daugiausiai tie nusausinti ežerai nebuvo saugomi, nebuvo įrašyti į jokius registrus, net ežerais oficialiai nelaikomi.
Pavyzdžiui, didžioji dauguma vadinamųjų Linkmenų ežerų buvo senosios Neries senvagės, savo laiku juosusios Šnipiškes iš Šiaurės vakarų pusės, liekanos“, – pasakoja prof. dr. G. Valiuškevičius.
Vilnius – labai ežeringas
Tačiau šiandien vaikštant bet kuriame Lietuvos kampelyje reikėtų prisiminti, kad galbūt čia pat, po jūsų kojomis, kadaise tyvuliavo ežeras. Ne išimtis ir Vilniaus apylinkės. Lietuvos geologijos tarnybos Inžinerinės geologijos skyriaus vyriausioji geologė Rimantė Guobytė pasakoja, kad Vilnius įsikūręs paskutiniojo ledyno pakraščio ruože. Lietuvoje – Nemuno vardu pakrikštytas paskutinysis ledynas, atslinkęs į Lietuvą maždaug prieš 25-21 tūkst. metų ir apdengęs storu ledo šarvu beveik visą Lietuvą. Jis sustojo ties Vilniumi, neįveikęs aukštai iškilusio Medininkų kalvyno.
„Miesto reljefo įvairovė padės net ir vaikštant miesto gatvėmis ar lankantis gražiuose gamtos kampeliuose pastebėti reljefo skirtumus ir net kai kurių reljefo formų kaitą laike“, – sako mokslininkė.
R. Guobytė tęsia, kad klasikinis paskutiniojo ledyno egzistavimo įrodymas – paviršiaus ežeringumas.
„Jeigu prisimintume Europos topografinį žemėlapį, pastebėtume platų ežeruotą ruožą, lanku besitęsiantį nuo Vokietijos per Lenkiją (Suvalkus), Lietuvą (Baltijos aukštumas), Latvijos pietryčius link Pskovo. Tai platus marginalinių morenų ruožas susidaręs palei paskutiniojo ledyno pakraštį (pats ledyno pakraštys buvo kiek toliau į pietus, pietryčius ir rytus). Be ežerų, svarbūs paskutiniojo ledyno liudininkai yra pakraštinių moreninių gūbrių lankai, dubakloniai ir ozai. Vilniuje randame visas šias reljefo formas! Sudarant detalų Vilniaus miesto geologinį-geomorfologinį žemėlapį rasti net 9 ozai (Šeškinės ozas bene žinomiausias Lietuvoje) ir net 5 rinos, iš kurių dvi – Žaliųjų ežerų ir Tapelių – išraiškingiausios“, – ledyno palikimą vardija pašnekovė.
Ežerai po mūsų kojomis
Tačiau, kaip jau buvo minėta, ežerai, pasiekę savo gyvavimo ciklo pabaigą, virsta pelkėmis. R. Guobytė sako, kad Vilniuje tokių kadaise tyvuliavusius ežerus primenančių vietų yra ne viena.
„Žemapelkės, pavyzdžiui, supa daugelį dabartinių Vilniaus ežerų, užpildydamos didesnius negu dabartinių ežerų plotas poledynmečiu susidariusius šių ežerų dubenis: Kairėnų, Skarbelio, Sauso, Also. Didelė žemapelkė plyti Turniškių upelės klonyje, nemažos žemapelkės kartografuotos Kriaučiūnų ir Plytinės apylinkėse (šiauriau Pilaitės), gražios nedidelės žemapelkės aptiktos smėlingos lygumos pažemėjimuose šiauriau Žaliųjų ežerų“, – pasakoja mokslininkė.
Ji tęsia, kad tarpinio tipo pelkės užima didelius plotus Kairėnų ir Veršupių apylinkėse, Tapelių rinoje; jos kartografuotos termokarstinėse daubose Verkių ir Naujųjų Verkių apylinkėse, taip pat plyti Balsio ežero dubenyje (šiauriau ežero) ir tik viena tarpinio tipo pelkė aptikta rytinėje miesto dalyje piečiau Bališkių.
„Yra Vilniuje ir aukštapelkių. Net kelios nedidelės, bet gražios aukštapelkės „įsikūrusios“ smėlingos lygumos pažemėjimuose, supančiuose Juodžio ir Tapelių ežerus. Aukštapelkių paviršiaus absoliutus aukštis – 139-142 m. Nedidelė aukštapelkė aptikta šiauriau Balsio ežero, senajame ežero duburyje plytinčios tarpinio tipo pelkės vidury“, – vardija R. Guobytė.
GRYNAS.lt primena, kad žemapelkės maitinamos ne tik krituliais, bet ir požeminiu vandeniu. Todėl augalams daugiau yra maistui tinkančių mineralinių medžiagų. Kadangi žemapelkių rūgštingumas gana mažas, jose auga alksniai, viksvos, nendrės, asiūkliai, žaliosios samanos. Kai pelkės paviršius pasiekia gruntinio vandens lygį, pelkė tampa tarpine. Ilgainiui joje atsiranda kiminų, spanguolių, mėgstančių rūgščią terpę. Taip pat išlieka beržai, nendrės. Durpių sluoksnis ne itin storas.
Aukštapelkių paviršius yra išgaubtas, aukštėjantis nuo pakraščių į vidurį. Aukštapelkės maitinamos tik krituliais. Aukštapelkėse gali augti tik labai rūgščią terpę mėgstantys augalai, kaip gailiai, viržiai, vaivorai (girtuoklės), spanguolės. Didžiausios aukštapelkės: Žuvinto pelkė, Čepkelių raistas, Kamanos, Naujienų pelkė.
Tarpinė pelkė yra pereinamoji stadija iš žemapelkės į aukštapelkę, joje yra šiek tiek maisto medžiagų. Čia dar auga žemapelkinių, bet yra ir aukštapelkinių durpojų. Būdingi augalai: plaukuotieji ir liekniniai beržai, karklai, viksvos, mažai žaliųjų samanų, vyrauja kiminai.
