Kasdien eidami tuo pačiu maršrutu nepagalvojame, kad kadaise čia galbūt tekėjo upė, pradėjus statyti miestą, ji buvo nusausinta. Geologai ir istorikai sutaria, kad tokių vietų Lietuvoje tikrai yra daug. Viena jų – Vilniaus Katedros aikštė, prieš daug metų (XII – XIII a.) vadinta Šventaragio slėniu. Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad Šventaragio slėniu buvo vadinama vieta, kurioje Vilnia įteka į Nerį. Senoji natūrali Vilnios vaga juosė dabartinę Katedros aikštę ir Tilto gatvės kryptimi įtekėjo į Nerį ties dabartiniu Žaliuoju tiltu.
Būtent aplink Šventaragio slėnį didieji Lietuvos kunigaikščiai pradėję kurti Vilnių. Tačiau dvi upės besikuriančiai kunigaikštystei pridarė daug bėdų. Potvyniai buvę labai stiprūs ir kankino gyventojus. Todėl XIX a. dabartinėje Užupio teritorijoje pastatytas pylimas, kuris turėjo padėti kovoti su potvyniais Vilniuje ir nustatė naują upės vagą. Iki tol upė tekėjo dabartinėmis Maironio, Šventaragio ir Arsenalo gatvėmis, tad visiškai supo visą Vilniaus valdžios ir religinį centrus.
Skaičiuoja tūkstančius metų
Nusausinti siaurai ir negiliai upei, pakeisti jos tekėjimo vagą, pasitelkiant technologijas, daug metų nereikia. Tačiau, kad upė susiformuotų, dažnai prireikia ne vieno tūkstančio metų. Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros prof. dr. Gintaras Valiuškevičius pasakoja, kad Lietuvoje, kaip kituose kraštuose, kuriuose gamtinės sąlygos yra panašios, didžioji dalis upių susiformavo tik po ledynmečio, veikiant drėgmės pertekliui.
„Lietuvoje per ilgą laikotarpį kritulių iškrenta daugiau nei išgaruoja. Kritulių vanduo iš pradžių teka šlaitinio nuotėkio forma, neišgrauždamas vagos, tiesiog vyraujančio nuolydžio kryptimi. Tačiau nežymiai kryptį jis gali keisti, nes stabilios vagos dar nėra ir tekėjimas vyksta tarsi plokštuma (vandens masei kartais sukinėjantis į dešinę ar į kairę puses). Jeigu kritulių vandens prisikaupia daugiau, po tam tikro laiko jis pradeda graužti vagą ir formuoti upę“, – paaiškina hidrologas.
Prof. dr. G. Valiuškevičius tęsia, kad visos Lietuvoje tekančios ilgesnės ir platesnės upės (ne smulkūs upeliukai), greičiausiai skaičiuoja bent kelis tūkstančius metų, o pačios didžiausios upės, pavyzdžiui, Nemunas, galimai panaudoja vagas, kurios susiformavo ir prieš dešimtis tūkstančių metų.
„Žinoma, dalis upių teka ir proslėniais, pavyzdžiui, Žeimenos, Vokės, Merkio tam tikros atkarpos, net dalis Nemuno. Jos teka tokiu slėniu, kurį savo laiku suformavo dar ledyno tirpsmo vanduo, tekėdamas nuo ledyno pakraščio, maždaug iš šiaurės į pietus, nuolydžio kryptimi. Tiesa, dabar proslėnius užėmusios upės gali tekėti ir skirtinga kryptimi nei kadaise jais tekėję vandens srautai, pavyzdžiui, Nemunas proslėnio atkarpoje teka visai priešinga kryptimi nei tuo metu buvo suformuota vaga“, – priduria mokslininkas.
Ar upė gali išdžiūti?
Vagos, pasak profesoriaus G. Valiuškevičiaus, nėra visiškai stabilios. Jos gali keisti kryptį, tačiau dažniausiai tai daro ribotame plote, todėl, anot mokslininko, negalima sakyti, kad upių vagos yra nekontroliuojamos.
„Turbūt dauguma žmonių pastebi, kad upė kažkiek keičia savo vagą. Ji gali vingiuoti, vienais metais pasisuka į kairę, kitais labiau į dešinę, galbūt atsiranda salų. Bet šiaip, kad jos būtų labai nepastovios, sakyti negalima. Upių vagos keičia kryptį, bet dažniausiai tai daro ribotame plote“, – aiškina mokslininkas.
Profesorius tęsia, kad nepaisant to, jog upė gali keisti vagą, jos išdžiūvimo tikimybė, veikiant natūralioms gamtos sąlygoms (pavyzdžiui, ilgalaikei sausrai), priklauso nuo upės dydžio: „Klimatas keičiasi, bet šiuo metu per daugiametį laikotarpį mūsų krašte iškrenta daugiau kritulių nei gali išgaruoti drėgmės, tad didelėms ir pagrindinėms mūsų šalies upėms grėsmės išnykti tikrai nėra.“
Tačiau kalbant apie smulkius upelius, anot mokslininko, jeigu jie nėra giliai įsirėžę į gruntą ir negauna požeminio vandens maitinimo, didžioji dalis jų per tam tikrą laiką išdžiūsta. Mat, praktiškai vienintelis drėgmės šaltinis tokiems upeliams yra kritulių arba sniego tirpsmo vanduo.
„Kelių kilometrų ilgio ir kokio pusmetrio pločio upeliukai išdžiūsta kone kiekvieną sausringą vasarą. Yra buvę, kad kai kuriuose baseinuose net trečdalis vagų ilgio sausringais laikotarpiais buvo neužpildyta vandeniu. Drėgnais laikotarpiais, pavyzdžiui, pavasarį, vanduo vaga teka, o vasarą vaga išdžiūsta ir tampa savotiška sausvage. Lietuvoje tai ypač gerai matoma ten, kur buvo intensyviai vykdyta melioracija, nes sureguliuotos upės dažniausiai nebeturi ryšio su požeminiais vandenimis“, – pasakoja prof. dr. G. Valiuškevičius.
