Sėslus, įprastas paukštis
Kurapkos yra gana dažnas vištinis paukštis visame pasaulyje. Šiaurėje jų arealas siekia Vidurio Skandinaviją, Kareliją, Tiumenės sritį, pietuose ši rūšis paplitusi Tian Šanio, Mažosios Azijos, Portugalijos.
Taigi, Lietuva nėra vienintelė šalis, galinti džiaugtis kurapkomis. Tiesa, šis paukštis yra sėslus, gali gyventi bet kokiame Lietuvos regione, jei tik ten yra šiam paukščiui palankios sąlygos ir vyrauja agrarinis kraštovaizdis. Lietuvos ornitologų draugijos direktorius, ornitologas Liutauras Raudonikis pasakoja, kad duomenys apie kurapkų migraciją rodo, jog nuklysti jos gali nebent iki 100 km nuo perėjimo vietos. Tiesa, šie paukščiai, anot ornitologo, yra klajojantys: žiemą susirenka į būrelius ir klajoja nuo kelių iki keliolikos kilometrų spinduliu.
Populiacijos būklė – kritinė
Ornitologas L. Raudonikis akcentuoja, kad kurapkos, kaip ir baltieji gandrai, vieversiai, pempės yra įprasti Lietuvos kraštovaizdžiui paukščiai. Tai žemės ūkio, agrarinio kraštovaizdžio paukščių rūšys.
Jos natūraliai nėra retos, tačiau dėl nepalankių gamtinių sąlygų, besikeičiančio agrarinio kraštovaizdžio, šių paukščių populiacijos būklei gresia sunkumai.
Kalbant apie kurapkų populiacijos būklę, reikia prisiminti 2012 metus, kai kurapka buvo paskelbta metų paukščiu, nes imta labai nerimauti dėl šio paukščio ateities mūsų šalyje. Kurapkų populiacija Lietuvoje buvo kritiškai sumažėjusi. Tiesa, tuomet ši paukščių rūšis dar buvo įtraukta į leidžiamų medžioti paukščių sąrašą, tačiau smarkiai sumažėjus perinčių porų skaičiui, iš šio sąrašo kurapkos buvo išbrauktos. L. Raudonikio duomenimis, populiacija 2012 metais buvo įvertinta 4000-7000 porų. Toks mažas tikslumas paaiškinamas, jog nebuvo naujų duomenų apie rūšies gausą, todėl ją Lietuvos ornitologų draugija ir paskelbė metų paukščiu.
„2013 m. oficialioje Lietuvos ataskaitoje Europos Komisijai dėl ES Paukščių direktyvos įgyvendinimo, nurodoma, jog nuo 2000 metų šalies populiacija sumažėjo 30-60 proc. (tikslumo vėlgi nėra dėl duomenų stokos), o 1996-2012 m. laikotarpiu kurapkų populiacija Lietuvoje sumažėjo 60-80 proc. Tai jau katastrofinis lygis“, – skaičius vardija ornitologas.
Dėl ypač prastos kurapkų populiacijos būklės šis paukštis 2018 m., remiantis pripažintais tarptautiniais IUCN kriterijais, priskirtas pažeidžiamų rūšių kategorijai.
„Faktiškai jai priskiriamos jau globaliu mastu nykstančios rūšys, t.y. Lietuvoje šios rūšies būklė tokia pat bloga kaip ir jos paplitimo areale“, – pabrėžia pašnekovas.
Išgyventi trukdo šaltos žiemos
Kritišką kurapkų populiacijos sumažėjimą galėjo lemti kelios priežastys. Anot L. Raudonikio, dar iki 2012 metų Lietuvoje vyravo labai šaltos ir su didele sniego danga žiemos. Esant tokioms žiemoms kurapkos susiduria su ekstremaliomis išgyvenimo sąlygomis. Joms reikia ne tik susirasti maisto, bet ir žiemojimo vietas.
„Pirmiausia, jeigu žiema ilga ir šalta, yra stora sniego danga, tai kurapkos neišsikapsto žiemą ir taip negausaus maisto. Mat, natūraliai žiemą kurapkos, būdamos vištiniais paukščiais, kapsto želmenis, žiemkenčius, taip susiranda maisto ir išgyvena. O kai sniego daugiau, yra ledo sluoksnis jos nebegali prasimušti ir pasiekti maisto. Tuomet jos badauja, o paukščių apykaita greita, maisto jiems reikia pastoviai, todėl tai turi įtakos, kad po šaltų žiemų jų populiacija labai stipriai praretėja“, – aiškina mokslininkas.
Tačiau paskutiniais metais, kai žiemos Lietuvoje tapo pakankamai švelnios, kurapkų populiacija šiek tiek atsigavo. Taigi, pasak L. Raudonikio, vienas iš veiksnių, kuris kurapkų populiacijai turėjo neigiamos įtakos, eliminuojamas.
„Konkrečių duomenų ir Lietuvoje atliktų tyrimų apie žiemų įtaką kurapkų populiacijai nėra, kalbame remiantis užsienio šalių mokslininkų tyrimų rezultatais. Bet švelnios žiemos jų būklę atstatė, nes ji jau buvo kritinė. 2012 metais kurapką buvome paskelbę metų paukščiu, bet po to situacija kaip ir pagerėjo“, – priduria ornitologas.
Nyksta kurapkoms palankus kraštovaizdis
Tačiau, nors kurapkų populiacijos būklė ir yra šiek tiek geresnė nei buvo 2012 metais, pagrindiniai veiksniai, lemiantys šios rūšies paukščių individų skaičiaus pokyčius, tebėra. Ornitologas L. Raudonikis pabrėžia, kad kurapkų populiacijos būklei daug įtakos turi tradicinio kaimo nykimas.
„Kurapkoms sunku išgyventi, nes yra pasikeitęs tradicinis Lietuvos kaimas. Tarpukario ar pokario metais kaimai buvo sudaryti daugiau iš vienkiemių, žmonės nešdavo grūdų ir lesindavo kurapkas, taip pat būdavo klojimai su šiene esančiomis žolių sėklomis. Dėl šių priežasčių kurapkos lankydavosi prie žmonių namų, surasdavo sėklų net ir šaltos žiemos laikotarpiais. Jos surasdavo papildomo maisto, ko dabar labai mažėja“, – aiškina mokslininkas.
Sodybos kurapkoms svarbios ne tik galimybės surasti papildomo maisto šaltomis žiemomis, bet ir, kaip pasakoja ornitologas, dėl to, kad čia jos puikiai gali sukti lizdus: „Lizdus kurapkos suka ant žemės, po krūmu, kaip ir kiti vištiniai paukščiai. Ta vieta neturi būti atvira. Prie krūmo, medžio, kaip minėjau, sodyboje šalia malkų ar rastų krūvos. Todėl yra natūralių kurapkų priešų, pavyzdžiui, lapės, mangutai, benamės katės, tačiau jei paukščių populiacija gausi ir ji suranda tinkamas veisimuisi bei mitybos sąlygas, ypač didelės įtakos jų populiacijai plėšrūnai neturi. Tokiais atvejais gamtoje, dažniausiai, plėšrūnų ir jų aukos santykiai įvairiais būdais susireguliuoja.“
Kitas, jau išimtinai žmogaus įtakojamas veiksnys, lemiantis kurapkų populiacijos retėjimą, yra Lietuvos kraštovaizdžio pasikeitimai ir intensyvus žemės ūkis. Tiesa, anot L. Raudonikio, būtent intensyvus žemės ūkis gali lemti drastišką kurapkų populiacijos būklės blogėjimą. Tokiems paukščiams kaip kurapka dirbamuose laukuose reikalingos apsaugos zonos, kur jos gali perėti ir maitintis. Intensyviai dirbant žemę ir tokių vietų nepaliekant, kurapka gali keltis į netoliese esančią sodybą, kurioje tarp šieno, ar grūdų saugojimo patalpose ji gali prasimaitinti, tačiau ir tokių galimybių, kaip jau buvo minėta, Lietuvoje labai sumažėjo, nes tradicinio kaimo beveik nebeliko. Jei ūkininkas ir turi grūdų, jie laikomi sandariai, kad niekas nepatektų į grūdų saugojimo patalpas.
„Mūsų pastebėjimai yra empiriniai, atskirų gamtininkų, ne tik ornitologų. Jeigu yra likęs koks vienkiemis, gyvenamas arba ne, bet su sodu, tai kurapkos ten peri ir gyvena. Ypač pastaruoju laikotarpiu, po stiprių žiemų. Tačiau, čia pat yra monokultūros, nėra vadinamojo laukų pakraščio ar nenaudojamų galulaukių efekto, kai kurapkoms paliekama apsauginės zonos, vietos, kur jos gali perėti ir perėti. Praktiškai išnyko jų buveinės, nes anksčiau tarpukario kaimo kraštovaizdis buvo kurapkoms idealus. Užtai jos perėdavo ir žiemodavo net prie pat Vilniaus“, – prisimena L. Raudonikis. Be to, žemės ūkyje stipriai išaugo pesticidų ir herbicidų naudojimas, todėl kultūrose nebeliko piktžolių, kurių sėklomis misdavo kurapkos.
Reikalingi žemės ūkio politikos pasikeitimai
Kurapkoms didelę įtaką turi nepalankios gamtinės sąlygos – šaltos žiemos. Tačiau net ir maisto trūkumą natūraliai gamtoje šie paukščiai galėtų išgyventi, jei jiems pavyktų jo rasti sodybose, dirbamų laukų apsaugos zonose, kuriose išlieka aukšta žolinė augalija su neišbarstytomis sėklomis. Todėl daroma prielaida, kad didžiausią grėsmę kurapkų rūšiai visame pasaulyje kelia pernelyg intensyvus žemės ūkis.
Todėl, kaip pasakoja L. Raudonikis, pagrindinė priemonė, kaip būtų galima išsaugoti šiuos Lietuvai įprastus paukščius, yra žemės ūkio politikos pasikeitimai.
„Reikalinga palikti nesuartų laukų plotus. Tai vadinami galulaukiai. Tačiau problema ta, kad pavyzdžiui, laukas suariamas iki pat miško pakraščio, upelio ar kelio, ir nelieka tos nenaudojamos apsaugos zonos, kuri reikalinga ne tik kurapkoms, bet ir kitiems agrariniam kraštovaizdžiui būdingiems paukščiams. Europoje, pavyzdžiui, taikoma praktika, kad už galulaukius mokamos išmokos, kompensuojami patiriami nuostoliai, jei jų yra, nesuariant viso lauko ir paliekant apsauginę zoną“, – aiškina mokslininkas.
Ar Lietuvoje tokia praktika gali būti taikoma, anot L. Raudonikio, daugiausiai priklauso nuo politinės valios ir, be abejo, pačių ūkininkų sąmoningumo ir supratimo.
GRYNAS.lt pasiteiravo Žemės ūkio ministerijos, kiek Lietuvos ūkininkai gali prisidėti prie nykstančių rūšių išsaugojimo. Kaip teigiama Žemės ūkio ministerijos Ryšių su visuomene skyriaus atsakyme, yra galimybė gauti kompensacines išmokas už vėlesnį pievų šienavimą arba ekstensyvų pievų ganymą. Tuose plotuose yra draudžiama mineralinių trąšų bei augalų apsaugos produktų naudojimas. Tokiu būdu išsaugant ne tik kurapkas bet ir kitas nykstančių paukščių rūšis.
Taip pat, kad siekiant išsaugoti fauną ir florą, nuo 2015 metų galima gauti žalinimo išmoką, tačiau yra privalomi žalinimo reikalavimai. Tokiu būdu skatinama saugoti kraštovaizdžio elementus, kūdras, miškelius, melioracijos griovius, taip pat yra saugomos tam tikrų rūšių pievos, kurias suarti yra draudžiama.
