Visgi riedulių dydis labai įvairuoja, pasak Lietuvos geologijos tarnybos Inžinerinės geologijos skyriaus vyriausiojo specialisto Jono Satkūno, rieduliais geologai vadina visus daugiau ar mažiau apzulintus akmenis, kurių skersmuo didesnis nei 20 centimetrų (kampuoti akmenys yra vadinami luitais). Rieduliai kaupiasi upių vagose, srovės ir ir ledas gali apskaldyti didelį akmenį. Tačiau beveik visi rieduliai dabartiniame Lietuvos kraštovaizdyje – ledynų dovana.
Rieduliai – šešių ledynų dovana
Šiandien galbūt sunku įsivaizduoti, tačiau Lietuvos kraštovaizdis prieš ledynų epochą (kvartero periodą, prasidėjusį prieš 2,58 mln. metų) buvo banguotas stepinis, panašus į dabartinės Ukrainos pietų stepes. Jo aukštis plytėjo 100–150 metrų aukščiau dabartinės jūros lygio, galbūt kiek ir daugiau. Geologai tiksliai nežino šio reljefo nuardymo mastų, nes iš Skandinavijos per Lietuvą slinko ne mažiau kaip šeši ledynai.
J. Satkūnas pasakoja, kad Lietuvos reljefas buvo suklotas daugiausiai iš birių smėlingų uolienų – kreidos, žalių glaukonitinių smėlių, neogeno ir devono kvarcinių smėlių, devono margaspalvių molių, kai kur plytėjo kieto molio lygumos, o šiaurės Lietuvoje bangavo dolomito ir klinties plynaukštės, vietomis su karstinėmis smegduobėmis. Per Lietuvą tekėjo senosios Eridano upės vienas iš intakų, ramios upės jungė kelis didžiulius ežerus, tyvuliavusius Vilniaus ir Anykščių apylinkėse.
„Taigi, tame senajame kraštovaizdyje riedulių visai nebuvo, o kietų uolienų nuolaužų galėjo būti tik upių slėniuose“, – sako geologijos specialistas.
Tuomet ledynai „atrideno“ riedulius, tiksliau atnešė moreną – akmeningą purvo masę. Kai kur ji ir liko tokiu pavidalu, tik kažkiek sukietėjo. Kitose vietose iš šio purvo masės vandens srautai išplovė ir atskirai suklojo žvyro, smėlio klodus, o smulkiausios dalelės nusėdo prieledyniniuose baseinuose – tai dabartinės smėlio ir molio lygumos.
Riedulių sankaupos susiformavo tose vietose, kur buvo labai riedulinga morena ir ją plovė vandens srautai, išnešdami smulkesnes daleles. Upių vagose iki šiol formuojasi akmenynai, nes vandens srautas išneša tik tas daleles, kurias sugeba panešti, o sunkūs rieduliai pamažėl kaupiasi.
Daugiausia riedulių aptinkama Skuodo, Lazdijų, Molėtų, Utenos, Švenčionių rajonuose.
„Jeigu remtumėmės prielaida, kad viename kubiniame morenos metre yra bent vienas 20 centimetrų skersmens riedulys (ką liudija natūriniai stebėjimai), išeitų, kad Lietuvos žemėje (nuo paviršiaus iki maždaug 200 metrų gylio) dar slypi mažiausiai 16 kubinių kilometrų riedulių“, – pasakoja J. Satkūnas.
Netikėtas pavasario radinys
Iš šiandien kartais iš upės vagos ledų sangrūdos „sužvejoja“ riedulį ir „padeda“ ant kranto. Pavyzdžiui, taip nutiko 2016 metų pavasarį Neries pakrantėje ties Pugainimis, maždaug kilometras pasroviui nuo Bražuolės žiočių.
Riedulį rado geologas Rimgaudas Malskaitis. Riedulys gulėjo ant pernykštės žolės, akivaizdžiai ją „primynęs“ iš viršaus. Riedulys nemenkas: 2,3 metro ilgio ir 0,9 metro aukščio, plačiausioje vietoje – 1,7 metro, perimetras – 6,3 metro. Forma primena didžiulį sūrį, smailiu galu atsuktą aukštupio link.
Lietuvos geologijos tarnybos specialistai nustatė, kad tai smulkiagrūdis biotitinis plagiogranito gneisas su granodiorito gyslomis. Netoliese, aukštupio kryptimi, lygiagrečiai krantui matyti negilus įrėžis. Šį įspūdingą „sūrį“ atnešė pavasario ledonešis.
„Sūrio“ formos riedulys (V. Mikulėno nuotr.) rastas 2016 m. balandį Neries kairiajame krante ties Pugainių kaimu, apie 1 km žemiau Bražuolės žiočių.
Riedulių likimas
Pasak Lietuvos geologijos tarnybos specialisto, paskaičiuota, kokių medžiagų žmogui iš gamtos reikia daugiausia: visų pirma – oro, antroje vietoje – vandens, trečioje – akmens.
Lietuvos žemė prieš kelis dešimtmečius buvo gerokai akmenuotesnė nei dabar. Akmenuotų kraštovaizdžių tyrinėtojai Filomena Kavoliūtė ir Ričardas Skorupskas iš Vilniaus universiteto surinko duomenis apie akmenų naudojimą. Štai 1946 metais buvo ištirti pirmieji 25 riedulynai Vilkaviškio rajone, iki 1963-ųjų geologų buvo išžvalgytas 501 pramoninis riedulynas. Didelių riedulynų surasta daugiausia Kretingos, Trakų ir Šiaulių rajonuose. Iš riedulių buvo gaminama skalda, tačiau nuo 1959 metų akmens skaldą ėmė keisti dolomitas iš Pakruojo karjerų. Lauko rieduliai prarado savo statybinės medžiagos vertę. Taigi, dolomitas „išgelbėjo“ daugybę riedulių nuo suskaldymo tačiau, intensyvėjant žemės kultūrinimui, jie tapo žemdirbių ir melioratorių priešais. Jie pradėti aktyviai šalinti iš dirbamų žemių. Todėl buvo pradėta rūpintis jų apsauga – 1968 metais gamtos paminklais buvo paskelbti 68 didieji rieduliai, o 1971 metais draustiniais paskelbti 8 natūralūs riedulynai.
Dabar Naudingųjų iškasenų registre nėra nė vieno riedulių telkinio. Riedulių sankaupų – krūsnių, kurių dar visai nesenai buvo gausu galulaukėse, pamiškėse vis mažėja, nes Lietuvoje vis labiau įsigali „akmenligė“, kai savo aplinką, sodybas žmonės dekoruoja natūraliais lauko akmenimis.
Išties, gali atrodyti, kad rieduliai amžini – iš tikrųjų jie dūla ir pleišėja dėl atmosferinio poveikio, biochemiškai juos ardo kerpės ir samanos. „Saugiausieji“ yra neatkastieji.
Lietuva turtinga granito
Kaip pasakoja J. Satkūnas, bazaltiniai (juodi) rieduliai Lietuvoje reti, tačiau gausu granitinių. Granitas – magminė kristalinė uoliena, susidedanti iš kvarco feldšpato, plagioklazo ir spalvotųjų silikatinių mineralų, iš kurių vyrauja biotitas, muskovitas, amfibolas, rečiau piroksenas. Akmens pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio „granum“, kas reiškia „grūdas, kruopelė“. Beje, granitas yra šiek tiek natūraliai radioaktyvus.
Pasak pašnekovo, Lietuvoje esama nemažai ypatingų granitinių riedulių, vadinamų „rapakivi“ granitu. „Rapa“ suomiškai reiškia „supuvęs, sutrešęs”, o „kivi“ – „akmuo“. Granitą sudaro labai dideli (iki 5–8 cm), vietomis neįprastai suapvalinti įvairiasluoksniai kristalai, kuriuos supa daug smulkesnė pagrindinė masė. Didelių kristalų tarpeliuose esanti smulkesnė medžiaga veikiant vėjui, lietui, temperatūros pokyčiams, sudūla ir išbyra. Dideli pailgi, suapvalinti grūdai išlieka, nes jie gana kieti ir atsparūs ardymui. Tokie „kiaušiniai” sudaryti iš dviejų pagrindinių sluoksnių – rausvo ar raudono ortoklazo (viduryje), apsupto plonesniu balto ar pilko plagioklazo apvadėliu. Tai taip vadinamoji „rapakivi“ struktūra, pagal kurią ir atpažįstami šie granitai. Tokie grūdeliai su apvadėliais kaip ir granitus sudarantys specifiniai cheminiai elementai liudija apie ypatingas granitų susidarymo sąlygas.
Tarp riedulių pasitaiko ir nuosėdinių uolienų apzulintų atplaišų su fosilijomis.
Jeigu savo žemėje radai akmenį
Paimti galima tik žemės paviršiuje esančius riedulius, taip pat tuos, kurie pasiekiami kasiniuose (statybų tranšėjose, karjeruose), dirbant žemės ūkio ir kitus darbus. Nors akmenys „auga“, t. y. veikiami įšalo kyla į žemės paviršių, šis procesas gerokai lėtesnis, nei kad žmonės spėja juos surinkti ir pašalinti. Todėl akmenų, esančių natūraliame būvyje žemės paviršiuje, kiekis mažėja labai sparčiai.
Savo žemėje rastus ar iš dirbamų laukų surinktus akmenis žemės savininkai gali naudoti savo nuožiūra, tokie akmenys vertinami kaip dirvožemio sudedamoji dalis. Tačiau draudžiama naikinti didesnius nei pusės kubinio metro riedulius.
Kaip nustatė F. Kavoliūtė ir R. Skorupskas, akmens ir akmens-mūro statinių bei kitų akmeninių darinių paplitimas yra tiesiogiai susijęs su riedulingų teritorijų arealais. Taigi, lauko akmenų buvimas nulėmė mūrų statybas nuo seniausių laikų.
Beje, minėtasis granitas Lietuvoje neeksploatuojamas. Granitas slūgso kristaliniame pamate. Jo rasta daugelyje vietų, tačiau kaip naudingoji iškasena vertas dėmesio tik pietryčių Lietuvoje, Marcinkonių granitoidų masyve. Čia granito plotas apie 300 kvadratinių kilometrų, granitas yra 230–300 metrų gylyje. Būtų tinkamas kaip statybinė medžiaga, atmainos panaudotos kaip apdailos akmuo.
Vis dėlto, pasak J. Satkūno, turbūt reikėtų vertinti ne tik ekonominę riedulių kaip statybinių medžiagų kainą (statybinis akmuo ir skalda), bet ir jų kaip kultūros paminklų vertę, etnografinę-istorinę ir archeologinę vertę. „Tai vargu ar suskaičiuojama kiekybine prasme“, – pabrėžia Lietuvos geologijos tarnybos atstovas.
Didžiausių Lietuvos riedulių penketukas
Didžiausi Lietuvos rieduliai tikrai padarys įspūdį juos aplankiusiesiems. O žinios apie šiuos unikalius gamtos paminklus privers visai kitaip pažiūrėti į šiuos riedulius.
1. Didžiausias Lietuvos riedulys – Barstyčių akmuo yra Puokės kaime, Skuodo rajone. Jį į mūsų šalį iš Švedijos atplukdė ledynai. Šis riedulys buvo aptiktas 1957 metais per melioracijos darbus, tyrėjai, savo nuostabai, suprato, kad šis akmuo net didesnis už Puntuką, kuris iki tol buvo laikomas didžiausiu akmeniu mūsų šalyje. Barstyčių akmens ilgis – 13,4 metro, plotis – 7,5 metro ir aukštis – 3,6 metro. Riedulys sveria net 680 tonų. Pagal legendą, Barstyčių akmens vietoje buvo įsikūrusi pagonių šventykla, joje ugnį kurstė vaidilutė. Tačiau ji supykdė dievą Perkūną, sulaužiusi skaistybės įžadus. Perkūnas trenkė į vaidilutę ir ją nužudė, o milžiniškas riedulys stovi iki šiol.
2. Puntuko akmuo – antrasis pagal dydį riedulys, esantis Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustinyje. Šio riedulio svoris – 265 tonos, akmuo 7,54 metro ilgio, 7,34 metro pločio bei 5,7 metro aukščio. Šis riedulys tapęs didele lankytojų traukos vieta, akmenyje iškalti legendinių „Lituanica“ lakūnų Stasio Girėno ir Stepono Dariaus bareljefai. Mituose apie Puntuko akmenį teigiama, kad akmenį pametė velnias, jis Puntuką nešėsi bažnyčiai sugriauti, tačiau ryte pragydo gaidžiai ir akmuo velniui išsprūdo.
3. Kriaučiaus akmuo Kelmės rajone, Vileikių kaime. Akmuo yra 7,84 metro ilgio, 7,65 metro pločio ir 4 metro aukščio. Riedulys buvo išsikišęs virš žemės, gyventojai jau seniai suprato, kad čia stūkso didelis akmuo. Vis dėlto, tikrieji jo parametrai paaiškėjo tik 1974 metais vykdant melioracijos darbus. Tiesa, jį iškelti buvo itin sudėtinga: 600 tonų sveriantis riedulys visiškai iškeltas tik 1989 metais.
4. Moko akmuo Ukmergės rajone, šalia Sukinių kaimo. Riedulio ilgis – 8,5 metro, plotis – 6,26 metro, aukštis – 3,45 metro. Įdomu tai, kad pavadinimas „Mokas“ Rytų Lietuvoje yra labai populiarus, tačiau tokio vardo kilmė mokslininkams iki galo neaiški.
5. Šilalės akmuo, arba žemaičių dar populiariai vadinamas Didžiuoju kūliu. Riedulys yra Skuodo rajone, Mosėdžio seniūnijoje. Riedulio aukštis – 3,66 metro, ilgis – 7,48 metro, plotis – 5,4 metro. Legendos pasakoja, kad po šiuo rieduliu miega Vėjo sūnus.
