Tam reikėtų peržiūrėti šalių vyriausybių planus ir įsipareigojimus. Dabar Europos Sąjunga (ES) yra įsipareigojusi iki 2030 m. sumažinti ŠESD emisijas 40 proc. lyginant su 1990 metais. Lietuva taip pat yra numačiusi savo indėlį. Po lengvatinio Kioto protokolo galiojimo laikotarpio (iki 2020 m.), tai jau būtų nemažas iššūkis ir patikrinimas gebėjimų laikytis prisiimtų įsipareigojimų. JT ataskaita bus pristatyta šalių vyriausybių atstovams JT klimato kaitos konferencijoje, kuri įvyks Lenkijoje šių metų pabaigoje. Nepriklausomai nuo šios konferencijos rezultatų mes Lietuvoje turime rimtai apsvarstyti visus esamus ŠESD emisijų mažinimo būdus ir pasirinkti efektyviausią kelią.
Lietuva renka duomenis ir atsiskaito apie tiesiogiai ir netiesiogiai Lietuvos teritorijoje išmetamas antropogeninės kilmės ŠESD pagal šaltinius ir sugėrimą. Renkami duomenys padeda įvertinti energetikos, pramonės procesų ir produktų naudojimo, žemės ūkio, atliekų, taip pat žemės naudojimo, paskirties keitimo ir miškininkystės (ŽNPKM) sektorių įtaką ŠESD balansui. Pastarasis sektorius daugeliu atžvilgių išsiskiria iš kitų, jame įtraukti gamtiniai anglies šaltiniai (pvz. miškai, dirvožemis, pelkės), kurie, priklausomai nuo aplinkos sąlygų ir žmogaus ūkinės veiklos, gali ir išskirti, ir sugerti ŠESD. Sektoriui taip pat būdinga sudėtinga apskaita ir duomenų neapibrėžtumas.
2021-2030 m. laikotarpiu ES įsipareigojo užtikrinti, kad ŽNPKM sektoriuje atsirandančios ŠESD emisijos neviršytų sugėrimo. Šalys, kurios negalės to užtikrinti, galės pirkti kreditus iš tai užtikrinančių šalių arba kompensuoti didesnėmis pastangomis mažinant ŠESD emisijas, nesusijusias su prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistema, kituose sektoriuose. Dar daugiau – gerinant ŠESD sugėrimo-išsiskyrimo santykį šiame sektoriuje bus galima sutartose ribose kompensuoti emisijas žemės ūkio sektoriuje. Taigi nuo 2021 m. ŽNPKM sektorius taip pat pradės dalyvauti rinkos procesuose. Pagal ligšiolinius duomenis šiame sektoriuje ir bendrai ES, ir Lietuvoje ŠESD sugėrimas viršija emisijas.
Miškai, pelkės, pievos, dirbami laukai natūraliai sugeria, kaupia ir išskiria didelius anglies kiekius. Sugėrimas yra susijęs su augalijos gebėjimu fotosintezės proceso metu paimti CO2 iš atmosferos ir panaudoti organinių junginių sintezei. Kaupimas ir išsiskyrimas priklauso nuo organinės medžiagos susidarymo ir irimo (mineralizacijos) greičio.
Miškai užaugina didelę ir santykinai ilgaamžę biomasę, todėl yra labai svarbūs anglies surišėjai ir kaupėjai (gyvų ir mirusių medžių biomasėje, miško dirvoje, medienos produktuose). Visgi, atsižvelgiant į dabartinį medienos naudojimą, ilgalaikėje perspektyvoje anglies surišimą miško biomasėje būtų teisingiau laikyti laikinu emisijų sumažinimu. Anglies dioksido kiekis atmosferoje mažėja tol, kol didėja miško biomasė. Brandus miškas galiausiai iškertamas ir medienos produktams yrant ar juos deginant sukaupta anglis išsiskiria atgal į atmosferą. Medienos naudojimas ilgą tarnavimo laiką turintiems gaminiams galėtų pagerinti anglies sugėrimo-išsiskyrimo balansą, tačiau tam turėtų būti panaudojama daug didesnė medienos dalis. Į tai iš dalies atsižvelgta ir ŠESD apskaitos ŽNPKM sektoriuje naujose taisyklėse, kurios numato biokurui panaudojamos medienos griežtesnes apskaitos taisykles, siekiant išvengti dvigubo apskaitymo šiame sektoriuje ir pagal atsinaujinančių išteklių direktyvą.
Pelkės – ilgalaikė anglies kaupykla
Vykstant diskusijoms dėl klimato kaitos, ypač Lietuvoje, pelkės kol kas susilaukė daug mažiau dėmesio nei miškai. Tačiau faktai byloja, kad pelkės yra efektyviausios anglies saugyklos tarp visų sausumos ekosistemų. Tikriausiai nustebsite sužinoję, kad durpynuose, kurie sudaro tik apie 3 proc. sausumos, anglies yra du kartus daugiau negu visoje miškų biomasėje. Vandens primirkusios durpės nesiskaido ir laiko organinėje medžiagoje surištą anglį šimtmečiais ar net tūkstantmečiais.
Esant tinkamoms sąlygoms ši natūrali anglies saugykla lėtai plečiasi, pasipildydama šviežia augalų biomase. Situacija radikaliai pasikeičia, kai pelkės nusausinamos žemės, miškų ūkio reikmėms ar durpių gavybai. Nusausinus durpę deguonis tampa prieinamas mikroorganizmams ir prasideda intensyvus organinės medžiagos skaidymas, dėl ko išsiskiria dideli ŠESD kiekiai. Procesas vyksta tol, kol durpynas yra sausas – tai yra dešimtmečius ar net šimtmečius. Pasauliniu mastu skaičiuojama, kad ŠESD emisijos dėl nusausintų durpynų degradacijos siekia 1,9 Gt CO2 ekvivalento per metus. Šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos iš Europos vidutinėje klimato juostoje esančių nusausintų durpynų laikomos antru pagal svarbą karštu tašku.
Šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos iš nusausintų Lietuvos durpynų
Šiais metais Gamtos paveldo fondo specialistai, GIS technologijomis apdoroję prieinamus erdvinius duomenis, patikslino durpynų plotus. Tiesa, duomenys apima tik storesnį kaip 0,4-0,6 m durpės sluoksnį (priklausomai nuo naudojimo ir durpės tipo) turinčius durpynus. Lietuvoje jie užima apie 10 proc. teritorijos (653,9 tūkst. ha). Net 67 proc. visų Lietuvos durpynų (apie 440 tūkst. ha) yra nusausinti. Duomenų apie seklesnį durpės sluoksnį turinčius plotus nėra. Specialistai, pasiremdami oficialiais ŠESD emisijų koeficientais, apskaičiavo, kad Lietuvoje iš nusausintų durpynų kasmet vidutiniškai išsiskiria apie 10 800 kt CO2 ekvivalento šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Palyginimui, ŠESD emisijos iš Lietuvos energetikos sektoriaus 2016 metais siekė 11 375 kt CO2 ekvivalento. Jei šios emisijos būtų apmokestintos taikant anglies dioksido apyvartinių taršos leidimų kainą, kuri šių metų spalio mėnesį svyravo virš 20 Eur už toną CO2 ekvivalento, durpynų sausinimo sąskaita siektų 216 mln. Eur per metus.
Nusausintų durpynų ŠESD emisijose liūto dalis – net 67 proc. tenka žemės ūkiui, 17 % ŠESD išsiskiria iš miškininkystei naudojamų nusausintų durpynų. Santykinai didelė dalis – net 9 % emisijų – tenka durpių gavybos sektoriui (eksploatuojami durpių gavybos plotai užima tik 2,1 % nusausintų durpynų ploto). Durpių gavybos sektoriaus ŠESD emisijos siekia 973,3 kt CO2 ekvivalento ir yra prilyginamos Lietuvos 2016 m. ŠESD emisijoms iš atliekų sektoriaus (atitinkamai 997,7 kt CO2 ekvivalento).
Atkreipiame dėmesį, kad skaičiavimuose naudoti ŠESD emisijų koeficientai yra pateikti Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos 2006 m. gairių dėl nacionalinių šiltnamio efektą sukeliančių dujų apskaitos ataskaitų 2013 m. papildyme, skirtame geriau atspindėti ŠESD išsiskyrimą iš nusausintų organinių dirvožemių. Šie koeficientai dar neatsispindi nacionalinėse ataskaitose. Jie bus taikomi nuo 2020 m. ir privalomai traukiami į apskaitą nuo 2026 m., kas reikšmingai padidins ŽNPKM sektoriuje išsiskiriančių ŠESD kiekius. Nežiūrint kiek pasikeis išmetimo-sugėrimo santykis, turint duomenis apie durpynuose užrakintą didžiulį anglies kiekį būtina imtis priemonių neišleisti jos į atmosferą.
Moksliniai tyrimai rodo, jog durpynuose su atkurtu gruntinio vandens lygiu ŠESD išsiskyrimas ženkliai sumažėja, nors srautai ir išlieka teigiami dėl metano emisijų ir ištirpusios organinės anglies išplovimų, būdingų ir natūralioms pelkėms. Didžiausio ŠESD emisijų sumažėjimo galima tikėtis atkuriant vandens lygį aukštapelkiniuose durpynuose. Vertinat ŠESD sumažinimo potencialą ploto vienetui, didžiausią efektą pasiektume durpių gavybos plotuose (apie 69 t CO2 ekv. / ha per metus, įskaitant emsijas dėl iškasamos durpės mineralizacijos) ir žemės ūkiui naudojamuose nusausintuose durpynuose (apie 20 t CO2 ekv. / ha per metus).
Akivaizdžiausia ir mažiausiai klausimų kelianti ŠESD emisijų mažinimo iš pažeistų durpynų nauda – nusausintų ir ūkinėje veikloje nebenaudojamų durpynų sutvarkymas. Tai apleisti nebenaudojami durpių gavybos plotai (15 tūkst. ha), apleistos žemės ūkio teritorijos (9,1 tūkst. ha), apsausintos pelkės – 14,6 tūkst. ha. Atstačius sujauktus ir likimo valiai paliktus ūkinėje veikloje nebenaudojamus durpynus ŠESD emisijas galima sumažinti apytiksilai 440 kt CO2 ekv. per metus. Jei šios emisijos būtų apmokestintos pagal dabartinę taršos leidimų kainą, susidarytų įspūdinga suma – 8,8 mln. Eur per metus.
Žemės ūkiui naudojami durpynai nėra derlingi – daugiau nei pusės durpynų našumo balas nesiekia 35 balų. Remiantis Agrarinės ekonomikos instituto mokslininkų parengtais skaičiavimais žemo žemės ūkio naudmenų našumo teritorijose subsidijos prilygsta ar netgi viršija bendrosios produkcijos pajamas. Jei subsidijas susumuotume su ŠESD išmetimų kaina, gautume tikrai nedžiuginantį rezultatą. Žemės ūkio ministerijoje besitęsiant diskusijoms iš kur rasti lėšų nusidėvėjusių melioracijos sistemų remontui, reikėtų pirmiausia atsisakyti durpynuose įrengtų melioracijos sistemų iriš esmės peržiūrėti subsidijų sistemą. Kažin ar tikslinga dotuoti didžiausią klimato kaitos pėdsaką paliekančias žemės ūkio veiklas? Tai padėtų nukreipti taip reikalingas lėšas našių mineralinių dirvožemių produktuvumo užtikrinimui ir kartu sumažinti ŠESD emisijas iš durpynų.
Taigi, didelis ŠESD emisijų mažinimo potencialas tiesiogine prasme guli mums po kojomis. Dar daugiau, durpėje sukaupti ne tik dideli anglies, bet ir azoto kiekiai. Durpei mineralizuojantis azotas išsiplauna į paviršinio vandens telkinius ir blogina jų būklę. Nusausintuose durpynuose taip pat sunyksta biologinė įvairovė, dažnai kyla sunkiai užgesinami gaisrai. Atkuriant vandens lygį durpynuose kartu būtų sprendžiama daugelis neigiamų padarinių, o atkurtuose plotuose dar būtų galima užsiimti ekstensyvia ūkine veikla.
Pavieniai durpynų atkūrimo darbai jau daugiau kaip dešimtmetį vykdomi Lietuvoje. Dažniausiai tai ES fondų finansuojami projektai, kurių pagrindiniai tikslai yra susiję su taip vadinamų Buveinių ir Paukščių direktyvų įgyvendinimu. Vienas iš tokių projektų – „Hidrologinio režimo atkūrimas Amalvos ir Kamanų aukštapelkėse“ užbaigtas šiais metais. Jis finansuotas ES LIFE programos, Lietuvos Respublikos biudžeto ir projekto partnerių lėšomis. Šio projekto metu paskaičiuota, kad vandens lygio atkūrimas apsausintuose Amalvos pelkės pakraščiuose pačiais kukliausiais vertinimais turėtų sumažinti ŠESD emisijas ne mažiau kaip 2500 t CO2 ekv. per metus. Pritaikius dabartinę apyvartinio taršos leidimo kainą, tai sudarytų 50 tūkst. eurų per metus. Palyginimui: vandens lygio atkūrimo darbai kainavo apie 400 tūkst. eurų, dar 130 tūkst. eurų kainavo privačių žemės sklypų išpirkimas. Vertes pinigais vis labiau linkusioje apibrėžti visuomenėje tai jau gali būti svarus argumentas durpynų atkūrimui.
Daugiau informacijos apie projektą, taip pat jo metu parengtą Lietuvos durpynų vertinimą, rasite ČIA.
