Socialiniuose tinkluose žmonės jau kuris laikas dalinasi nuotraukomis, kuriose įamžinti pilni kibirai jau šiųmečių grybų. Tačiau tokiais grybautojo akims nuostabiais vaizdais tiki ne visi. Yra skeptikų, manančių, kad šiuo metu tiek daug grybų dar negali būti.
Socialiniuose tinkluose pasirodė ir pirmosios miško uogų nuotraukos. Nors šiemet vasaros pradžia buvo itin šilta ir sausa, uogautojai iš miško negrįžta tuščiomis.
Šių metų miško gėrybių nuotraukų tik daugėja ir sezonas po truputį įsibėgėja. Todėl aplinkosaugininkai ir gamtininkai primena, kad, lankantis miške, reikia nepamiršti tam tikrų taisyklių.
Kiek uogų galima parsinešti iš miško?
Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento Gamtos apsaugos skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas informuoja, kad miškuose renkamų uogų kiekiai nėra ribojami. Taip pat nėra jokių laikotarpių, kada būtų draudžiama uogauti.
„Taigi, uogauti galima bet kada ir bet kokiais kiekiais, laikantis lankymosi miške taisyklių“, – pabrėžia V. Graičiūnas.
Tačiau, anot pašnekovo, reikia prisiminti, kad uogaujant jokiu būdu negalima laužyti, trypti ar kaip nors kitaip naikinti uogienojų.
„Vienintelė uoga, kurią leidžiama rinkti karpant 30 cm ilgio šakeles yra šaltalankis“, – informuoja Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento Gamtos apsaugos skyriaus vedėjas.
Už šukas – bauda
Uogaujant reikia nepamiršti, kad Lietuvoje draudžiama rinkti uogas šukomis. Šis įrankis dažniausiai naudojamas renkant mėlynes. Tačiau, pasak V. Graičiūno, kai kuriose šalyse šį uogavimo įrankį naudoti galima. Pavyzdžiui, skandinavai kito uogavimo būdo net neįsivaizduoja.
Pašnekovas užsimena, kad, remiantis Skandinavijos šalių patirtimi, gali būti, jog ir Lietuvoje ateityje bus galima leisti uogauti naudojant šukas. Tačiau, kad toks leidimas būtų įtvirtintas, reikia išsamių tyrimų, kurie parodytų, kokią įtaką šukų naudojimas gali padaryti uogienojams. Tyrimams, kol kas, nėra papildomų lėšų.
„Šukos dažniausiai naudojamos mėlynėms. Vis dėlto, Skandinavijoje šukas naudoti leidžiama uogaujant. Lietuvoje yra mažesni uogienojų plotai. Norėjome atlikti studiją, kokia įtaka gali būti padaryta uogienojams, uogaujant šukomis, tačiau kol kas lėšų jai rasti nepavyko. Buvo numatyta, kad reikia trejus metus stebėti, šukų poveikį uogienojams. Mokslininkai, dirbantys šioje srityje, taip pat mano, kad reikia nustatyti šukų parametrus, ir legalizuoti šį uogavimo būdą. Juk lietuviai labai išradingi – gali ir labai dideles šukas pasigaminti ar net pritvirtinti prie kažkokios transporto priemonės“, – komentuoja V. Graičiūnas.
Kad yra galimybė Lietuvoje įteisinti šukų naudojimą uogaujant, įsitikinęs ir Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Ekonominės botanikos laboratorijos vadovas Juozas Labokas. Anot jo, jei šukos būtų naudojamos atsargiai, nekenkiant uogienojui, jo nelaužant, tuomet žalos augalui nebūtų padaryta.
„Pirma, labai priklauso nuo to prietaiso (šukų) konstrukcijos. Taip pat, kaip pats žmogus jį naudoja. Jeigu remiantis skandinavų patirtimi, pas mus draudimas galbūt šiek tiek per griežtas. Jeigu prietaisai yra pagaminti, pavyzdžiui, toje pačioje Skandinavijoje, tai mes tikrai galime juos naudoti, aišku, su saiku. Nedrėksti, nelaužyti per jėgą. Viskas turi būti daroma su meile. Kaip sau, kad išlaikytume ir išsaugotume gamtos turtą“, – sako mokslininkas.
Jis tęsia, kad, jeigu šukos naudojamos neteisingai, uogienojai žalojami. Šukų naudojimas dar priklauso ir nuo to, kur uogienojai auga. Jei sausoje vietoje – yra didesnis pavojus sulaužyti, išrauti uogienoją, jei šlapesnėje vietoje – mažesnė tikimybė padaryti žalą uogienojams.
Nors Lietuvoje kol kas ir negalima uogauti naudojant šukas, šiuo įrankiu nėra draudžiama prekiauti.
„Už uogavimo taisyklių pažeidimus taikoma bauda nuo 10 iki 30 Eur. Prižiūri Aplinkos apsaugos departamentai ir miškininkai“, – priduria Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento Gamtos apsaugos skyriaus vedėjas.
Kaip teisingai grybauti?
Kaip jau buvo minėta, grybautojai jau dalinasi nuotraukomis, kuriose užfiksuoti pilni kibirai įvairių dydžių grybų. Dar prieš keletą metų Lietuvoje galiojo taisyklė, kad rinkti galima tik tam tikro dydžio grybus. Dabar, kaip informuoja Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento Gamtos apsaugos skyriaus vedėjas V. Graičiūnas, nei grybų dydis, nei kiekis nėra ribojami.
„Grybauti galima bet kokius kiekius ir bet kokio dydžio grybus, išskyrus tas rūšis, kurios įrašytos į saugomų rūšių sąrašą. Jame yra apie 100 grybų rūšių. Tiems, kurie nenori suklysti ir paimti saugomą grybą, rekomenduojama tiesiog nepažįstamų grybų nerinkti. Baudos – nuo 10 iki 30 eurų“, – pabrėžia pašnekovas.
Tačiau jis primena, kad ir uogauti, ir grybauti negalima tuose miškuose, kuriuose yra uždrausta lankytis: „Galima uogauti ir grybauti visur, išskyrus ten, kur draudžiamas miško lankymas - rezervatai. Gali būti, kad savivaldybės pačios dėl tam tikrų priežasčių ribos lankymąsi valstybiniuose miškuose. Tačiau tokiais atvejais šalia miško informaciniame stende yra pranešta apie tai. O visur, kur lankymasis miškuose nedraudžiamas, galima ir uogauti, ir grybauti.“
Rauti ar pjauti?
Dar vienas grybautojams ramybės neduodantis klausimas yra, kaip reikia teisingai rinkti grybus – pjauti ar rauti. GRYNAS.lt kalbinta Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Mikologijos laboratorijos vadovė Jurga Motiejūnaitė turi aiškų atsakymą – jokio skirtumo. Anot jos, svarbiausia, kad, jei grybai valomi, tai būtų daroma gamtoje. Tokiu būdu iš grybų kepurėlių išbarstomos sporos, iš kurių, esant palankioms sąlygoms, gali išdygti nauji grybai.
„Jeigu grybai valomi, geriausia tai daryti gamtoje. Ypač kepurėles, nes būtent iš jų išbyra sporos. Tačiau, ar išdygs, ir kaip greitai išdygs grybai, priklauso nuo daug sąlygų. Reikia, kad sporos iškristų tinkamoje vietoje, vėliau, kol grybiena susiformuos, praeis laiko, nes pats grybas yra tik obuolys. Pati obelis yra grybiena, po žeme. Tačiau paliktos grybų dalis gamtoje neprapuls – juos suės miško gyventojai. Ir šiaip, viskas, kas iš gamtos, reikia ten ir palikti“, – aiškina mokslininkė.
Mokslininkai akcentuoja, kad grybaujant jokiu būdu negalima naudoti daug jėgos, raunant grybą, kad nebūtų išdraskyta jo grybiena.
GRYNAS.lt primena, kad daugiau informacijos apie laukinės augalijos išteklių naudojimo taisykles galima rasti Aplinkos ministro patvirtintoje „Laukinės augalijos išteklių naudojimo tvarkoje“.
Patarimai grybautojams: saikas ne mažiau svarbus nei grybų pažinimas
Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mikologas
Ernestas Kutorga GRYNAS.lt skaitytojams jau yra kartą priminęs pagrindinę taisyklę, taikomą ne tik uogoms, bet ir grybams:
„Niekuomet neimkite nežinomo grybo. Kelios grybų rūšys Lietuvoje yra mirtinai nuodingos, todėl į krepšį reiktų dėti tik tą, kurį jūs tikrai pažįstate ir esate įsitikinę, kad jį vartoti saugu. Kasmet Lietuvoje keliasdešimt žmonių atsiduria ligoninėje dėl ūmaus apsinuodijimo grybais – nerizikuokite. Kitas dalykas, ne mažiau svarbus – tai jausti saiką. Pavyzdžiui, Lietuvoje buvo tragiškų atvejų, kai žmonės rinkę meškutes ir valgę jas kasdien – mirdavo. Meškutė šiaip jau valgomas grybas, bet kai kurie grybai turi kaupiamąjį poveikį, valgant kasdien ir nemažai, gali prisikaupti kenksmingų medžiagų, kurių maži kiekiai nekenksmingi, bet didesni – mirtini. Reikia būti atsargiems, grybais pasilepinti, pasimėgauti, pagardinti patiekalus jais, bet jie neturėtų būti ilgą laiką pagrindiniu maistu“, – teigė gamtininkas.
Kiekvienas grybautojas turi savo mėgstamų vietų. Vienas vaikšto miško pakraščiu, kitas neria kuo giliau į mišką, trečias gi vos ne atmintinai žino grybingas vietas ir miške jaučiasi it namie. Prof. E. Kutorga patvirtino seną grybautojų išmintį: kai vasara lietinga, grybų reikia ieškoti ten, kur mažiau drėgmės: ant sausų, saulėtų kalvų, miško proskynose, atokiau nuo medžių kamienų. Ir priešingai, kai vasara karšta ir sausa, grybai auga medžių pavėsyje, po eglių šakomis, tankioje žolėje – ten, kur išsilaiko drėgmė.
„Esmė, kad grybai mėgsta drėgmę. Vaisiakūnyje, tame grybe kurį renkame, net 90 proc. būna drėgmės, grybienoje (po žeme) irgi daug drėgmės – jos reikia, bet kai per daug – irgi negerai. Reikia bandyti atpažinti ir atrasti tobuliausias sąlygas“, – pasakojo mikologas.
Pradėti grybauti reikėtų kiek įmanoma anksčiau, geriausia – dar prieš patekant saulei. Tuomet ne tik grybai būna kietesni ir tvirtesni, bet ir tiesioginių saulės spindulių nebuvimas leis geriau pastebėti grybus. Po saulės patekėjimo paieškos maršrutas turėtų būti nukreiptas taip, kad saulės spinduliai nespigintų tiesiai į akis.
Patarimai uogautojams: palikite tokį mišką – kokį ir radote
Gamtininkas Selemonas Paltanavičius GRYNAS.lt yra pasakojęs, kad pagrindinė visų uogų rinkimo taisyklė, kurios privalu laikytis kiekvienam uogautojui – rinkti tik visiškai prinokusias uogas. Prinokę vaisiai yra maistingiausi, sukaupę daugiausiai vitaminų ir kitų vertingų medžiagų.
„Rinkdami tik gerai nunokusias uogas mažiau pakenksime ir uogynams – rečiau juose lankydamiesi ne taip ištrypsime uogienojus ir mažiau sumindysime neprinokusių vaisių. Aš visuomet kartoju, kad mišką reikia palikti tokį, kokį jį radai – jeigu suniokosi, prilaužysi – tai gamtai prireiks kelių metų atsistatyti“, – sakė S. Paltanavičius.
