Kelia pavojų gamtai ir sveikatai
Kasmet Lietuvos rinkoje parduodama daugiau kaip 700 tonų nešiojamųjų baterijų ir akumuliatorių. Kaip rodo tendencijos, šis skaičius kasmet auga ir Lietuva privalo sutvarkyti vis daugiau baterijų ir akumuliatorių atliekų. Deja, didelė dalis jų vis dar patenka į sąvartynus, keldamos pavojų aplinkai ir žmonėms dėl sudėtyje esančių kenksmingų medžiagų. Baterijose yra mažiausiai 22 nuodingi aplinkai ir sveikatai elementai. Didžiausią grėsmę aplinkai kelia baterijose esantys sunkieji metalai – švinas, gyvsidabris ir kadmis.
„Naudojant baterijas jų galiojimo laikotarpiu, jos žalingo poveikio neturi, bet išmestos neatsakingai kartu su kitomis buitinėmis atliekomis jos patenka į sąvartyną, kur gavusios aplinkos poveikio, gali išskirti pavojingas chemines medžiagas į dirvožemį, patekti į gruntinius vandenis. Pavyzdžiui, tablečių tipo baterijose, kurias dedame į klausos aparatus ar panašius prietaisus, 0,0005 proc. svorio sudaro gyvsidabris. Yra baterijų, kurių 0,002 proc. svorio sudaro kadmis. Natūralu, kad žmonėms tai gali kelti rimtą apsinuodijimo pavojų“, – sako LR Aplinkos ministerijos Atliekų prevencijos ir tvarkymo strategijos skyriaus vyriausioji specialistė Ieva Klumbytė.
Patekę į žmogaus organizmą sunkieji metalai gali pažeisti DNR ir ląsteles. Tokie pažeidimai didina tikimybę susirgti vėžinėmis ligomis. Gyvsidabris gali kenkti fermentų veiklai, pažeisti centrinę nervų sistemą. Per didelis švino kiekis gali stabdyti vaikų augimą ir intelektualinį vystymąsi, taip pat neigiamai veikti kraujotakos ir nervų sistemas. Kadmis sulėtina baltymų apykaitos procesus organizme, o tai gali sukelti galvos skausmą, svaigulį, irzlumą, nemigą, blogą apetitą, pykinimą ar net vėmimą, uoslės sutrikimus, kraujavimą iš nosies, taip pat sunkinti kvėpavimą, tapti kosulio bei krūtinės skausmų priežastimi.
Laikyti namuose nerekomenduoja
Jeigu vis dėlto nešiojamosios baterijos ir akumuliatoriai nenukeliauja į šiukšlių kibirą su kitomis buitinėmis atliekomis, dažnuose namuose galima rasti dėžutę, kur sumetamos visos pasibaigusio galiojimo elementai. Ir tiesą sakant – neretai jie užsiguli ilgesnį laiką.
I. Klumbytė teigia, kad šitaip laikyti baterijas namuose iki mėnesio ar dviejų nėra pavojinga. Vis dėlto, būtų geriausia jas kuo greičiau atiduoti perdirbimui. Taip pat dažnai vartotojai nežino, ką daryti su „mirusiais“ telefono akumuliatoriais. Neretai kartu su telefono prietaisu jie voliojasi pamirštose daiktadėžėse arba atiduodami žaisti vaikams. Tačiau toks elgesys koreguotinas: kaip ir visus el. prietaisus telefonus, išėmus akumuliatorių, reikėtų išmesti į specialius konteinerius elektronikos surinkimo vietose, o akumuliatorius – į baterijoms skirtas talpas.
Daugiau atsakomybės – daugiau surinkimo vietų
Juolab kad šiandien nereikia sukti galvos, kur saugiai atsikratyti panaudotomis nešiojamomis baterijomis ir akumuliatoriais. Per visą jų gyvavimo ciklą už juos atsakingi gamintojai ir importuotojai – nuo gamybos iki saugaus atliekų sutvarkymo. Šiandien apstu vietų nešiojamoms baterijoms ir akumuliatoriams surinkti. Jos įrengiamos degalinių, prekybos centrų, parduotuvių, elektros ir elektroninės įrangos remonto dirbtuvių, švietimo ar kitų įstaigų, įmonių, organizacijų ir pan. teritorijose ar patalpose. Iniciatyvūs gyventojai taip pat neretai gyvenamųjų namų laiptinėse pasirūpina tokiais konteineriais.
„Teisės aktuose gamintojams ir importuotojams yra numatyta pareiga, kad jie yra atsakingi už panaudotų baterijų surinkimą ir kad minėtos talpos, konteineriukai, skirti baterijoms ir akumuliatoriams surinkti, turėtų būti ištuštinami ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius arba dažniau, jei tam yra poreikis“, – sako aplinkos ministerijos atstovė I. Klumbytė ir pastebi, kad, kaip rodo patirtis, dėžutės gausiai žmonių lankomose vietose prisipildo itin greitai.
„Pastebime, kad vis daugiau žmonių susirūpina sveika gyvensena, nori gyventi tvarioje, saugioje ir draugiškoje aplinkoje, tad imasi rūšiuoti. Elementų surinkimo dėžučių atsiradimą savoje aplinkoje dauguma žmonių vertina teigiamai. Palankiausių reakcijų susilaukiame iš jaunimo, tuo tarpu vyresniems žmonėms priimti naujoves bei keisti nusistovėjusius įpročius kartais sekasi sunkiau, tačiau ilgainiui ir jie ima kitaip žiūrėti į rūšiavimą“, – pasakoja vieno didžiausių nešiojamųjų baterijų ir akumuliatorių perdirbėjo Lietuvoje UAB „Žalvaris“ Pardavimų skyriaus direktorė Kristina Kavaliauskienė.
Nešiojamųjų baterijų ir akumuliatorių atliekos iš vartotojų priimamos nemokamai ir nereikalaujant pirkti naują bateriją ar akumuliatorių. Surinkimo vietos išdėstytos atsižvelgiant į gyventojų tankį. Skaičiuojama, kad didžiuosiuose miestuose (Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys, Marijampolė, Alytus) privalo būti įrengta ne mažiau kaip viena surinkimo vieta 800 gyventojų. Kituose miestuose, miesteliuose ir kaimuose turi būti įrengta ne mažiau kaip viena surinkimo vieta 1000 gyventojų. Gyvenvietėse, kuriose yra mažiau kaip 1000 gyventojų, turi būti įrengta bent viena surinkimo vieta.
Vietas, kur galima palikti senas nešiojamąsias baterijas ir akumuliatorius, galima rasti tinklalapyje atliekos.lt.
Mūsų pinigai – į šiukšlių kibirą
Dar vienas aspektas, apie kurį nežino dažnas vartotojas, yra tai, kad pirkdami nešiojamas baterijas ir akumuliatorius kiekvienas iš mūsų jau sumokame už jų surinkimą ir perdirbimą.
„Tai yra apmokestinamieji gaminiai ir jiems yra taikomas gamintojo atsakomybės principas. Tai reiškia, kad perkant baterijas bei akumuliatorius į kainą jau būna įskaičiuoti sutvarkymo kaštai, kai jie taps atlieka. Vartotojai pirkdami sumoka, o tada gamintojai ir importuotojai tą dalį skiria atliekų sutvarkymui“, – pasakoja I. Klumbytė.
Beje, nešiojamos baterijos ir akumuliatoriai nėra utilizuojami. Pagal Europos Sąjungos reikalavimus, baterijos ir akumuliatoriai turi būti surenkami ir perdirbami taip, kad būtų galima pakartotinai panaudoti visas medžiagas, sudarančias šias atliekas, – sunkiuosius metalus, plastikus, sieros rūgštį, stibį ir kitas chemines medžiagas. Aplinkos ministerijos atstovė pasakoja, kad Lietuvoje vykdomas tik šių atliekų surinkimas ir jos vežamos perdirbti į Europos Sąjungą, dažniausiai Lenkiją, Belgiją ir Vokietiją.
Taigi, elgdamiesi neatsakingai ir mesdami baterijas kur papuola, mes ne tik galime pakenkti sau ir aplinkai, bet ir tikrąja to žodžio prasme išmetame savo pinigus į šiukšlių dėžę.
Surenkama beveik pusė baterijų
2006 metais Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/66/EB dėl baterijų ir akumuliatorių bei baterijų ir akumuliatorių atliekų ir Direktyvos 91/157/EEB panaikinimo visoms Europos Sąjungos valstybėms narėms buvo nustatyta nešiojamųjų baterijų ir akumuliatorių surinkimo užduotis – iki 2012 m. rugsėjo 26 d. pasiekti 25 proc. minimalų surinkimo procentą, iki 2016 m. rugsėjo 26 d. – 45 proc.
2017 metų duomenų dar nėra, bet pagal 2016 metų duomenis Lietuva surinko 52,7 proc., t. y. daugiau nei pusę rinkai patiekto nešiojamųjų baterijų ir akumuliatorių kiekio. Bendrame Europos Sąjungos kontekste mes atitinkame vidurkį ir net lenkiame kai kurias kaimynines šalis. Pavyzdžiui, 2016 metais Lenkija surinko 39 proc., Estija 30,6 proc., Latvija 30 proc. jų rinkai tiekiamų nešiojamųjų baterijų ir akumuliatorių. Tačiau Lietuva turėtų dar labiau pasitempti, lyginant su tokiomis šalimis kaip Liuksemburgas (63,4 proc. surinktų nešiojamų baterijų ir akumuliatorių atliekų) ir Belgija (70,7 proc.).
O kur likusioji nešiojamųjų baterijų ir akumuliatorių dalis? „Sakyti, kad kita pusė nesurinkta ar išmesta į bendrą šiukšlių srautą nebūtų tikslu. Kažkiek laikoma namuose, taip pat yra pailgėjęs baterijų gyvavimo laikas, kas irgi keičia statistiką“, – pabrėžia I. Klumbytė.
Beje, 2006 metų direktyvoje nustatyta nešiojamųjų baterijų ir akumuliatorių surinkimo užduotis netrukus buvo perkelta ir į nacionalinį teisės aktą. Ir net platesne apimtimi: 2006 metais LR Vyriausybė priėmė nutarimą, kuriuo reikalaujama ne tik surinkti, bet ir perdirbti atitinkamą procentą nešiojamųjų baterijų ir akumuliatorių. Turimi 2016 metų statistiniai duomenys rodo, kad Lietuva 2,5 procento pralenkė tiems metams numatytą perdirbimo vidurkį – jis siekė 47,5 proc.
Be išlygų – saugumas svarbiausia
Kalbant tiek apie aplinkos apsaugą, tiek apie vartotojų sveikatą, nešiojamųjų baterijų ir akumuliatorių saugumas yra prioritetas. Minėtoji Europos Sąjungos direktyva draudžia tiekti rinkai baterijas ir akumuliatorius, kurių sudėtyje daugiau nei 0,0005 proc. sudaro gyvsidabris ir daugiau kaip 0,002 proc. – kadmis (su retomis nurodytomis išimtimis). Savo ruožtu Lietuva papildomai turi LR ūkio ministro ir LR aplinkos ministro patvirtintą Baterijų ir akumuliatorių tiekimo rinkai reikalavimų aprašą.
Taip pat šalies rinkai tiekiamos baterijos ir akumuliatoriai turi atitikti specialius ženklinimo reikalavimus. Jie turi būti paženklinti specialiu simboliu – užbraukto šiukšlių konteinerio – nurodančiu, kad šias atliekas reikia surinkti atskirai ir nešalinti su kitomis komunalinėmis atliekomis. Baterijos, akumuliatoriai ir sagos formos elementai, kurių sudėtyje yra daugiau kaip 0,0005 proc. gyvsidabrio, 0,002 proc. kadmio ar 0,004 proc. švino, turi būti paženklintos atitinkamos medžiagos cheminiu simboliu – Hg, Cd ar Pb.
Vartotojų sąmoningumas – per švietimą
Visuomenės sąmoningumas neatsiejamas nuo nuolatinio, kryptingo jos švietimo apie baterijose ir akumuliatoriuose esančių medžiagų ir netinkamo jų atliekų tvarkymo žalą aplinkai ir žmonių sveikatai, baterijų ir akumuliatorių atliekų tvarkymo sistemas, surinkimo vietas ir pan.
Atliekų tvarkymo įstatymas aiškiai apibrėžia nešiojamų baterijų ir akumuliatorių gamintojų ir importuotojų atsakomybę visuomenės švietimo ir informavimo klausimu. Didžiausią įdirbį visuomenės švietimo srityje ir nešiojamų baterijų ir akumuliatorių atliekų surinkimo vietų plėtroje daro licencijuotos gamintojų ir importuotojų organizacijos, tokios kaip asociacija „EEPA“ (www.epa.lt), Gamintojų ir Importuotojų Asociacija (www.gia.lt), Autogamintojų ir importuotojų asociacija. Būtent į jas rekomenduojama kreiptis, pageidaujant savo įmonėje, organizacijoje ar gyvenamojoje teritorijoje pastatyti nešiojamųjų baterijų ir akumuliatorių surinkimo talpas.
LR Aplinkos ministerija taip pat vykdo visuomenės švietimą apie sąmoningą atliekų rūšiavimą, pasitelkdama žiniasklaidos priemones, taip pat vykdydama specialias edukacines programas šalies švietimo įstaigose ir kitų viešųjų renginių metu.
„Būtent žmonių iniciatyva surinkimo vietų gali padaugėti, tai tęstinis procesas. Taip galime siekti švaresnės aplinkos“, – sako I. Klumbytė, primindama ir apie šiuo metu LR Aplinkos ministerijos vykdomą plačios aprėpties projektą „Darnūs namai“, kurio metu daug kalbama apie atsakingą, aplinką tausojantį vartojimą, vykdomos į plačiąją visuomenę orientuotos socialinės akcijos.
Apibendrinant galima teigti, kad šiandien pasitelkus technologijų pažangą baterijų ir akumuliatorių aplinkosaugos veiksmingumas visuose jų gyvavimo etapuose gerėja, tačiau tai neatleidžia nuo atsakomybės toliau tinkamai ir tikslingai elgtis, toliaregiškai tausoti išteklius ir aplinką.
