Šeštadienio popietė vienoje iš sostinės maisto prekių parduotuvių: pirkėjai pirkinių kupinais vežimais blaškosi po parduotuvę, beveik visi stabteli prie prekių, kurioms taikoma nuolaida.

„Imk kelis, kokius 4 maišelius, nes vėliau bus brangiau“, – pagyvenusi moteris moko savo vyrą apsipirkti. Pora iš pieno produktų šaldytuvo pasiima 4 pakuotes po 900 gramų jogurto. Paklausti, ar suvalgys, žmonės tikina, kad taip, o kiek liks, panaudos torto kremui.

Šalia jų tą patį jogurtą į prekių pilną krepšį deda ir vilnietė Monika. Tačiau ji ketina pirkti tik vieną jogurto pakuotę. Teigia, daugiau nesuvalganti: „Visada perku tik tai, ko reikia, niekada neleidžiu pinigų nereikalingiems maisto produktams. Stengiuosi apsipirkti savaitei.“

Vis dėlto mergina pripažįsta, kad ne visuomet pavyksta suvalgyti visą nupirktą maistą: „Būna, kad sugenda produktai. Ypač pieno ar daržovės. Tada jau tenka išmesti.“

Kad dažniausiai nepavyksta suvalgyti viso šaldytuve esančio maisto, pripažįsta beveik visi šeštadienio popietę apklausti apsipirkinėję sostinės gyventojai. Vos keletas pirkėjų teigė namuose negaminantys, todėl perkantys labai mažai maisto produktų, kuriuos visuomet suvalgo.
Maisto atliekos

Perka negalvodami, todėl dalį išmeta

GRYNAS.lt žurnalistų trumpa gyventojų apklausa patvirtino, kad žmonės, nors ir stengdamiesi pirkti tik reikalingus maisto produktus, dažnai planuoja suvalgyti daugiau nei jiems pavyksta, perka tai, ko nori arba, kas šiuo metu yra su nuolaida, negalvodami, kad visko nesuvalgys. Todėl dalis jų pirkinių ar pagaminto maisto perteklius yra išmetamas.

Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) duomenimis, pasaulyje iššvaistoma apie trečdalis pagamintų maisto produktų, arba 1,3 mlrd. tonų per metus. Šio maisto vertė siekia beveik 900 mlrd. eurų, o jį gaminant į aplinką išmetama maždaug 8 proc. viso anglies dioksido. Europos Sąjungoje (ES) kasmet išmetama apie 90 mln. tonų maisto atliekų, arba apie 180 kilogramų vienam gyventojui.

Jungtinių Amerikos Valstijų įmonė, ir „Zero Waste“ judėjimo populiarinimu (idėjos, kai stengiamasi surinkti minimalų kiekį atliekų), „The Swag“ skelbia, kad 40 proc. Amerikoje nupirkto maisto tampa atliekomis – išmetama. Apskritai, iš išmesto maisto galėtų prasimaitinti apie 60 milijonų žmonių. Maistas sudaro 20 proc. atliekų pasaulio sąvartynuose.

Į sąvartynus patenkančių maisto atliekų mažėja

Vis dėlto Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, į sąvartynus patenkančio maisto kiekiai Lietuvoje mažėja (reikia turėti omenyje, kad kažkuri jo dalis gali būti kompostuojama, o į sąvartynus išmetama likusioji). 2011 metais Lietuvoje susidarė apie 139 891 t, 2012 metais – apie 138 486 t, 2013 metais – apie 107 068 t, 2014 metais – apie 102 701 t maisto atliekų. Sąvartynuose maisto atliekos 2012 metais sudarė 11,74 proc., 2013 metais – 11,98 proc., 2014 metais – apie 11,98 proc. viso pašalinto mišrių komunalinių atliekų kiekio. 2012 metais sąvartynuose pašalinta 111 427 t, 2013 metais – 89 923 t, 2014 metais – apie 82 820 t maisto atliekų.

Labdaros ir paramos fondas „Maisto bankas“ pateikia informaciją, kad Olandijoje susidaro apie 50 kg, Jungtinėje Karalystėje apie 109 kg, Belgijoje apie 89 kg, Italijoje apie 108 kg, Prancūzijoje apie 99 kg, Vokietijoje apie 82 kg, Švedijoje apie 72 kg gyventojui maisto atliekų per metus. Matyti, kad Lietuva maisto išmeta panašiai, tačiau reikia nepamiršti, ir savo plotu, ir gyventojų skaičiumi mūsų šalis kur kas mažesnė už anksčiau išvardytas.

Lemia procesus atmosferoje

Aplinkos ministerijos specialistai ne kartą yra pažymėję, kad pagal atliekų tvarkymo hierarchiją, pirmiausia turi būti vengiama atliekų susidarymo, o atliekos, kurių neįmanoma išvengti, turi būti perdirbamos (pavyzdžiui, kompostuojamos, gaminamos biodujos) ar kitaip naudojamos (pavyzdžiui, energijai gauti), kad kuo mažiau jų būtų šalinama sąvartynuose ar kituose atliekų šalinimo įrenginiuose.

Bioskaidžios atliekos, atsidūrusios sąvartynuose, puvimo metu į aplinką išskiria pavojingus junginius ir turi didelę įtaką oro taršai.

Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos mokslų fakulteto Aplinkotyros katedros docentė Jūratė Žaltauskaitė teigė, kad sąvartynai į orą išskiria apie 500 medžiagų. Didžiausi kiekiai išsiskiria CO2, metano, NOx, sieros junginių, gausybė lakių organinių junginių. Į aplinką patekusios anglies dioksido ir metano dujos yra vienos pagrindinių šiltnamio reiškinį sukeliančių dujų. Pasak docentės, kad į aplinką patektų kuo mažiau anglies dioksido ir metano dujų, visame pasaulyje yra įrengiama dujų sąvartynuose surinkimo sistema. Surinktos dujos panaudojamos gaminti energijai.

Kartu su jomis sąvartynai skleidžia ir daug kitų medžiagų, pavyzdžiui, chloro ar fluoro organinių junginių, dioksinų. J. Žaltauskaitė sako, kad labiausiai tokie sąvartynų teršalai pavojingi žmonėms ir gyvūnams.

„Kenksmingos medžiagos iš sąvartyno augalo struktūrai neturi pakenkti, nes sunku į ją prasiskverbti. Iš sąvartyno išsiskyrę dioksinai patenka į atmosferą ir nusėda ant augalų, kuriuos ėda gyvuliai, o gyvulių mėsą, karvių, ožkų pieną, jo produktus suvalgo žmogus. Kenksmingos medžiagos keliauja mitybos grandine“, – aiškina specialistė.

Didelį susirūpinimą kelia ir tai, kad kiekvienam išmestam maisto produktui apdoroti buvo paskirti dideli finansiniai ir žmogiškieji ištekliai. Maisto pramonė yra viena intensyviausiai dirbančių ir į aplinką išskiriančių daug atmosferai pavojingų, šiltnamio efektą lemiančių dujų.

Imasi priemonių

Dėl didelio sąvartynų taršumo ir, apskritai, bendros pasaulio ekologinės būklės, Europos Sąjungoje nustatomi vis griežtesni reikalavimai atliekų tvarkymo sektoriuje. Kaip informuoja Aplinkos ministerijos specialistai, siekiama, kad sąvartynuose šalinamos komunalinės biologiškai skaidžios atliekos (įskaitant ir maisto atliekas) iki 2020-ųjų metų sudarytų ne daugiau kaip 35 procentus nuo 2000-aisiais metais susidariusių komunalinių biologiškai skaidžių atliekų kiekio.

Norint to pasiekti, reikia, kad rūšiuoti pasiryžtų kiekvienas žmogus ir ne tik antrines žaliavas, bet ir maisto atliekas. Kitaip tariant, kaip GRYNAS.lt jau rašė, kompostuoti privalės išmokti ir nuosavų namų savininkai, ir daugiabučių gyventojai. Tam savivaldybės žada sukurti palankią ir patogią infrastruktūrą.

Maža to, aplinkosaugos institucijos yra paruošusios ir daugiau priemonių, kaip mažinti biologiškai skaidžių atliekų patekimą į sąvartynus.

2013 metų pabaigoje aplinkos ministro įsakymu patvirtinta Valstybinė atliekų prevencijos programa. Įgyvendinant Valstybinėje atliekų prevencijos programoje nustatytas priemones, informuojami gyventojai apie maisto atliekų aplinkosauginę ir ekonominę reikšmę, teikti praktinius patarimus, kaip mažinti maisto atliekų kiekį, teikti finansinę paramą mažaatliekių, inovatyvių ir efektyvių technologijų diegimui, parengti galimybių studiją ir įvertinti atliekų prevencijos priemonių taikymą ir jų efektyvumą Lietuvos pramonės įmonėse, organizuojami mokymai apie atliekų prevenciją įmonėms ir įstaigoms, kuriose susidaro viešojo maitinimo atliekos bei šias įmones kontroliuojančių institucijų darbuotojams, remiami atliekų prevencijos ir paruošimo naudoti pakartotinai projektus.

Siūlo pirmiausia imtis prevencijos

Vis dėlto, daugelis išvardytų planų yra priemonės, padėsiančios spręsti jau susidariusių maisto atliekų realizavimo problemą. Ir aplinkosaugininkus, ir visuomenę labiausiai neramina klausimas, kaip apskritai sumažinti išmetamo maisto kiekį. Aplinkosaugos organizacijos „Baltijos aplinkos forumas“ aplinkosaugos ir darnaus vystymosi specialistė Audronė Alijošiūtė teigia, jog vienintelis būdas – sąmoningumo ugdymas, požiūrio pakeitimas. Kaip teigiamą pavyzdį ji pamini „Zero Waste“ judėjimą.

„Maisto švaistymas ir visas „Zero Waste“ judėjimas yra susijęs su asmenine elgsena. <...> Tai yra mūsų kasdieniai sprendimai, kai aš galvoju, kaip gyventi, kad po manęs liktų kuo mažiau atliekų. Lietuvoje jau paliekama mažiau nei 500 kg atliekų per metus, skaičiuojant vidutiniškai per savo gyvenimą. Mes artėjame jau prie išsivysčiusių šalių lygmens šiuo klausimu. Ir tas skaičius mūsų pagaminamų atliekų per metus, per pastaruosius 20 metų padvigubėjo. Reiškia, kad kuo geriau mes gyvenam, tuo daugiau po mūsų lieka“, – įsitikinusi pašnekovė.

Anot jos, nors šiandien ir išvaistomi dideli maisto kiekiai, tačiau tuo pat metu visuomenė darosi vis atviresnė naujovėms ir „ekologiško žmogaus“ kultui. Todėl pasaulyje didelę grupę žmonių subūręs judėjimas „Zero Waste“ pagreitį įgauna ir Lietuvoje.

„Mūsų gyvenime svarbu yra suvokti, ko mums reikia. Ir tai yra kiekvieno asmeninis suvokimas, pasaulėžiūra. Nes šiandiena mes galvojame, kad turėti, vadinasi, būti. Kuo daugiau turėsiu, tuo geriau gyvensiu. Maisto švaistymas yra mūsų sąmonėjimo dalis. „Zero Waste“ koncepciją šiandien propaguoja nemažai jaunų žmonių, yra grupių socialiniuose tinkluose, kuriose žmonės dalinasi patarimais, kaip išvengti tų atliekų. Nes, vienas dalykas yra norėti gyventi be atliekų ir kitas dalykas – žinoti, kaip“, – tęsia specialistė.

Reikia pradėti nuo savęs

A. Alijošiūtės teigimu, kad žmogus sukauptų mažiau maisto atliekų, jis turi mažiau pirkti ir daugiau planuoti: „Visų pirma, turime mokytis gaminti valgyti, jei norime išvengti maisto švaistymo ir gaminti ne pagal sudėtingus receptus, kai pagaminame patiekalą ir net nežinome, ar jį valgysime. Mums reikia išmokti gaminti iš to, ką turime šaldytuvuose. Tai, ko gero, būtų maisto švaistymo esminis pokytis. Ir yra keli buvę Lietuvoje seminarai, kuriuose ekspertai mokė žmones, kaip padaryti, kad virtuvėje nebūtų maisto atliekų. Ką gaminti, kad būtų galima sunaudoti maisto likučius. Tačiau to reikia mokytis. Nes dabar mes jau gyvename gerovės visuomenėje, kai išmetame produktą, jei baigėsi jo galiojimo laikas. Per sąmonę viskas ateina, reikia nuo darželio vaikus mokyti.“

Pašnekovė įvardija svarbiausius dalykus, kuriais remiamasi ir kitose pasaulio šalyse, kaip išmeti kuo mažiau maisto. „Zero Waste“ judėjimo šalininkai yra paruošę trumpas atmintines tiems, kurie nori prisidėti prie maisto atliekų kiekio mažinimo.

Pagal išmetamo maisto kiekius Lietuva prilygsta daugiau gyventojų turinčioms pasaulio šalims. Dažniausi pasiteisinimai – maistas sugedo, nespėta suvalgyti. Tačiau maisto atliekų galima išvengti atsakingai perkant ir planuojant savaitės ar mėnesio meniu, atsižvelgiant į galimą kūrybišką maisto produkto panaudojimą.