Lietuvoje skaičiuojama 17 žemės gelmių išteklių rūšių. Jos skirstomos į eksploatuojamas ir neeksploatuojamas. Neeksploatuojamų žemės gelmių turtų Lietuvoje yra šešios rūšys: anhidritas, akmens druska, gipsas, gėlavandenė klintis, gintaras, geležies rūda. Eksploatuojamų - vienuolika: dolomitas, durpės, kvacinis smėlis, klintys, kreidos mergelis, molis, nafta, sapropelis, smėlis, opoka, žvyras. Prie išgaunamų žemės turtų reikia paminėti ir požeminius vandenis.
Nors Lietuvos žemės gelmėse slypi nemažai naudingų išteklių, tačiau jie išgaunami ne visi. Kodėl taip yra? Kaip sako specialistai, vienus išgauti būtų pernelyg brangu, o kitus – pernelyg rizikinga dėl prognozuojamo neigiamo poveikio aplinkai.
Pasiskirstymą lėmė ledynų tirpsmas
Plačiausiai Lietuvoje paplitusios naudingosios iškasenos yra molis, smėlis ir žvyras. Pastarosios dvi – reikalingos kiekvieną dieną: kelių tiesimui, remontui, aplinkos tvarkymo darbams, kaip inertinis užpildas betono gamybai, statybos darbams, todėl yra paklausios.
Lietuvos geologijos tarnybos direktorius Jonas Satkūnas GRYNAS.lt vardija smėlio ir žvyro sudėtines dalis: „Tai iš natūralių gamtinių mineralinių medžiagų įvairaus stambumo nuolaužų suklotos birios uolienos, susidedančios iš riedulių, žvirgždo ir smėlio, su aleurito ir molio priemaiša.“
Geologas pasakoja, jog ploto atžvilgiu smėlio ir žvyro ištekliai šalyje pasiskirstę netolygiai. Tokį pasiskirstymą lėmė paleogeografinės ledyno tirpsmo sąlygos.
Kur smėlio ir žvyro daugiausia?
J. Satkūno teigimu, daugiausia išžvalgytų ir įvertintų smėlio ir žvyro telkinių išteklių yra ledyno tirpsmo vandens srautų suklostytų deltų, fliuvioglacialinių terasų ir lyguminių zandrų nuogulose. Šiose nuogulose išžvalgyti ištekliai sudaro apie 53 proc. visų smėlio ir žvyro išteklių. Ženklūs smėlio ir žvyro ištekliai (apie 15 proc.) slūgso Lietuvos didžiųjų upių slėnių aliuvinėse nuogulose. Su kontinentinių kopų nuogulomis susiję apie 7 proc. smėlio ir žvyro išteklių. Likęs išteklių kiekis surastas kraštinių fliuvioglacialinių darinių ir ledynų gūbrių, taip pat ozų nuogulose. Pastaruosiuose išsidėstę telkiniai išteklių kiekio ir ploto atžvilgiu yra pakankamai maži.
Tačiau įdomiausia, kuriuose regionuose žvyro ir smėlio ir daugiausiai. Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, didžiausi įvairaus ištyrimo detalumo smėlio ir žvyro išteklių kiekiai yra Alytaus, Kauno, Utenos ir Vilniaus apskrityse. Mažiausiai aprūpintos smėlio ir žvyro ištekliais Marijampolės, Panevėžio ir Telšių apskritys bei dėl itin intensyvios gavybos prie jų priskirtina ir Klaipėdos apskritis.
„Lietuvoje yra 137 detaliai išžvalgyti smėlio telkiniai, parengtiniai išžvalgytas 61 telkinys bei 160 prognozinių išteklių plotų. Be to, smėlio išteklių yra ir 167 telkiniuose, kurie vadinami smėlio ir žvyro telkiniais, nes juose yra ir smėlio, ir žvyro, bet ištekliai skaičiuoti atskirai. Iš viso 2017-01-01 būklei detaliai išžvalgytų smėlio išteklių yra 334 mln. m3. <...> Šiuo metu Lietuvoje yra 283 detaliai išžvalgyti žvyro telkiniai, 151 parengtiniai išžvalgytas telkinys, bei 115 prognozinių išteklių plotų. Be to, žvyro išteklių yra ir 167 smėlio ir žvyro telkiniuose. 2017-01-01 būklei yra 685 mln. m3 detaliai išžvalgytų žvyro išteklių“, – aiškina geologas J. Satkūnas.
Mokslininkas tęsia, kad vertinant dabartinių smėlio ir žvyro gavybos apimčių požiūriu, detaliai išžvalgytų išteklių užtektų daugiau kaip 100 metų laikotarpiui, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad didžioji dauguma nenaudojamų telkinių yra privačioje žemėje, valstybinės reikšmės miškuose ar saugomose teritorijose, todėl šių telkinių išteklių įsisavinimo galimybės yra ribotos arba jų įsisavinimas yra negalimas.
Eksploatuoti reikalingi leidimai
Pagal tai, kuriose Lietuvos vietose yra daugiausiai smėlio ar žvyro, įsikūrusios ir šias naudingas iškasenas eksploatuojančios įmonės.
„Stambiausios smėlio ir žvyro gavybos įmonės yra išsidėsčiusios prie arba netoli didžiųjų šalies miestų. Didžiausiomis smėlio ir žvyro gavybos apimtimis išsiskiria Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskritys bei Vilniaus, Klaipėdos, Jonavos, Kauno ir Trakų rajonai“, – vardija J. Satkūnas.
Tačiau naudoti smėlį ar žvyrą komerciniais, statybų ar dar kitais tikslais gali tik įmonės, turinčios tam leidimus. Smėlio ir žvyro ištekliams naudoti Lietuvos geologijos tarnyba Vyriausybės nustatyta tvarka išduoda leidimą. Anot J. Satkūno, „išdavus leidimą telkinys laikomas naudojamu nepriklausomai nuo po dar kurį laiką trunkančių praktinių telkinio įsisavinimo procedūrų.“
Šiuo metu naudojami yra 84 smėlio ir 177 žvyro telkiniai. Per metus Lietuvos telkiniuose iškasama vidutiniškai 1,8 – 2,5 mln. m3 smėlio ir 4,5 – 7,0 mln. m3 išteklių.
Naudingų iškasenų eksploatavimo įstatymą rasite ČIA.
Kasa ir nelegaliai
Tačiau tam tikra dalis smėlio ir žvyro gali būti iškasama nelegaliai. Tokiu atvejų fiksuojama beveik kiekvienais metais. Šios naudingos iškasenos, būdamos nepaprastai universalios ir naudotinos įvairiose ūkio, pramonės srityse, kai kuriuos vilioja nusižengti įstatymams. Buvęs ne vienas atvejis, kai įmonė, neturėdama leidimo kasti smėlį ir žvyrą, vis tiek tai darė. Pavyzdžiui, Aplinkos ministerija dar rugpjūčio mėnesį informavo, jog UAB ,,Miškinių karjeras“ nuo 2015 m. gegužės iki š. m. sausio be leidimo iškasė beveik 300 tūkst. kubinių metrų smėlio ir žvyro. Už išgautą be leidimo gamtos išteklių kiekį pagal Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymą taikomas didesnis mokesčio tarifas. Todėl UAB ,,Miškinių karjeras“ ir įpareigota sumokėti 1,2 mln. eurų į valstybės biudžetą.
Dar anksčiau taip pat buvo fiksuotas nelegaliai kasamo smėlio atvejis: įmonė šį išteklių gabenosi iš privačios kavinės teritorijos.
Be leidimo smėlį ar žvyrą kasa ne tik įmonės, bet ir individualūs asmenys. Tačiau Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus teigimu, be karjero savininko sutikimo gyventojams draudžiama savavališkai kasti smėlį ar žvyrą. Anot jo, kiekis nesvarbu: tos pačios taisyklės galioja ir tiems, kurie norėtų pasikasti maišelį smėlio, ir tiems, kuriems reikėtų viso vežimo. Be kita ko, griežtai draudžiama nelegaliai iškastą smėlį ar žvyrą pardavinėti: skelbimų galima rasti ir pagrindiniuose Lietuvos skelbimų portaluose.
Prieš keletą metų į pareigūnų akiratį buvo pakliuvęs individualus asmuo, kuris ne tik apytiksliai iš vieno nelegalaus karjero iškasė ir apie 20 tūkst. kub. m žvyro ir smėlio, bet ir dar pardavinėjo nelegaliai išgautus gamtos išteklius.
Kokia atsakomybė gresia žmogui ar įmonei už nelegaliai eksploatuojama smėlį ar žvyrą, priklauso nuo aplinkybių.
Net jei smėlio ar žvyro šaltinis yra privačioje žemėje, jo kasimą taip pat reglamentuoja įstatymai. Kaip informuoja Lietuvos geologijos tarnyba, „smėlio ir žvyro išteklių naudojimą be nustatyta tvarka gauto leidimo reglamentuoja Aplinkos ministro ir Žemės ūkio ministro 2008 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. D1-140/3D-141 patvirtintas Naudingųjų iškasenų, esančių žemės savininkų ar naudotojų žemės sklypuose, naudojimo savo ūkio reikmėms tvarkos aprašas, kuriame nurodyti šių išteklių naudojimo kiekiai ir sąlygos.“
Nors atrodo, kad pasikasti kibirą smėlio ar žvyro savo gėlynui papuošti – nieko tokio, tai daryti draudžiama. Įmonės, kurios nori eksploatuoti smėlio ar žvyro išteklius, privalo gauti leidimus. Tokiu atveju juos naudoja nustatyta tvarka. Taip pat ir gyventojai: norėdami gauti smėlio ar žvyro pirmiausia turi gauti telkinio savininko sutikimą ir, atlikus procedūras, žaliavą naudoti. Juk vis dėlto, smėlis ir žvyras – vienas didžiausių žemės gelmių turtas.
