Būdai, kaip pačiam tvarkyti nuotekas: kainuos nemažai

Vis garsiau kalbant apie aplinkos apsaugą diskusijų centre atsiduria ir nuotekų tema. Jau nuspręsta, kad Lietuvos gyventojai privalės keisti nuotekų tvarkymo įpročius: 98 proc. nuotekų turės būti surenkama centralizuota nuotekų surinkimo sistema, o 2 proc. - individualiais įrenginiais. GRYNAS.lt aiškinasi, kaip teisingai tvarkyti nuotekas tiems, kurių namų ūkiai nebus prijungti prie bendrų nuotekų tvarkymo sistemų.

Lietuva, tapusi Europos Sąjungos (ES) nare, įsipareigojo per tam tikrą laikotarpį įgyvendinti ES direktyvų reikalavimus. Vienas iš jų – kokybiška vandenvala. Jokia paslaptis, kad tose vietose, kur nėra vandenvalos sistemų, nuotekos dažniausiai išpilamos į nesandarias pačių gyventojų įsirengtas nuotekų duobes, todėl jos pasiekdamos gruntinius vandenis vėl grįžta į nuotekas išpilančių žmonių, arba jų kaimynų šulinius. Dar blogiau, kai nuotekos tiesiog pilamos į upes: taip jos ne tik patenka į gruntinius vandenis, bet ir teršia pačias upes, žuvis, kurios vėliau pasiekia mūsų stalą.

Tačiau į aplinką gyventojų išpiltos nuotekos daro ir akivaizdžią žalą gamtai. Jose dažnai bus ne tik azoto junginių – nitratų, nitritų, bet yra ir daug buityje naudojamos chemijos – įvairių skalbiklių, kuriuose ir fosforas, ir paviršiaus aktyvios medžiagos, kurios tirpdo riebalus, dezinfekavimo priemonės, kurias naudojame tualetams, balikliai, kuriuose esantys chloro organiniai junginiai yra pakankamai agresyvūs aplinkai ir t.t. Jie, patekę į gruntinius vandenis, į dirvožemį, turi daug platesnį poveikį nei prieš 30 ar 50 metų, kada žmonės gyveno naudodami daug mažiau buitinės chemijos.

Dėl šių priežasčių vis aktualiau, kad nuotekos būtų labai profesionaliai išvalytos specializuotose įmonėse.

Sukelia vandens žydėjimą

Neišvalytos nuotekos, patekusios į gamtą, geriasi į gruntą, pasiekia gruntinius vandenis ir vėliau patenka į vandens telkinius. Jeigu nuotekos išpilamos tiesiai į upę ar ežerą, jose esančių teršalų koncentracija tame vandens telkinyje būna dar didesnė.

Baltijos aplinkos forumo cheminių medžiagų specialistas Gražvydas Jegelevičius GRYNAS.lt yra sakęs, kad dalis vandens žydėjimą sukeliančių medžiagų į vandens telkinius patekusios iš žmonių skalbyklių, nes būtent fosfatai įeina į skalbiklių sudėtį. Jie sukelia eutrofikaciją, arba, kitaip tariant, vandens žydėjimą. Tačiau, anot jo, nuotekos turi ir kitų mikroteršalų, kurių įprastai vandenį išvalius nuotekų valyklose lieka mažiau. Tai yra medžiagos, esančios kosmetikoje, higienos priemonėse, buitiniuose chemikaluose ir įvairiuose gaminiuose.

Tikslo nepasiekė

Nesunku įsivaizduoti, kokia žala daroma tuose vandenyse gyvenančioms žuvims ir kitiems gyviems organizmams. Atsižvelgiant į tai, Vyriausybė patvirtino Vandenų srities plėtros 2017–2023 m. programą, kurioje nuodugniai apžvelgiama Lietuvos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo būklė.Tačiau dėl dalies gyventojų migracijos ir nenoro naudotis sukurta infrastruktūra prijungimo prie centralizuotų geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemų procentas nedidelis.

Analizėje pripažįstama, kad Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo 2008–2015 m. plėtros strategijoje nustatyto tikslo – viešai tiekiamo geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų prieinamumas 95 proc. šalies gyventojų – pasiekti nepavyko. Lietuvoje 2015 m. centralizuotai tiekiamą geriamąjį vandenį naudojo 80 proc. gyventojų, 72 proc. gyventojų nuotekos buvo surenkamos centralizuotomis nuotekų surinkimo sistemomis. Nuo 2004 m. (kuomet Lietuva įstojo į ES) iki 2015 m. balandžio nuotekų surinkimo tinklų naudotojų padaugėjo 5,7 proc. (170 970 gyventojų), o geriamojo vandens tiekimo tinklų naudotojų – 4 proc. (122 970 gyventojų).

Dar vienas Strategijos tikslas – apsaugoti aplinką nuo išleidžiamų nuotekų žalingo poveikio ir pasiekti, kad išleidžiamos nuotekos būtų 100 procentų išvalytos pagal nustatytus reikalavimus. Nors jis dar nepasiektas, bet Lietuvos progresas – nemažas. 2000 m. tik 21 proc. visų išleidžiamų nuotekų buvo tinkamai išvalomos, o 2015 m. šis rodiklis jau siekė per 90 proc. Tai didelis pasiekimas, bet likusius 10 proc. gali būti nelengva pasiekti. Turint omenyje, kad tik 72 proc. gyventojų prisijungę prie centralizuotų tinklų.

Gyventojams per brangu

Aplinkos ministerijos atstovai pripažįsta, kad didžiausia kliūtis naujiems centralizuotų sistemų vartotojams atsirasti – finansai: ir pasijungimo prie tinklo kaina, ir mokesčiai kas mėnesį už naudojimąsi jais.

Lietuvoje privati ir valstybinė nuosavybė – griežtai atskirta. Todėl ES ir valstybės lėšomis finansuojami vandentiekio ir nuotekų tvarkymo tinklai gali būti privesti tik prie gyventojo valdos ribos – tolesnis prisijungimas – jau gyventojo rūpestis. Vienos savivaldybės taiko įvairius kompensacijos mechanizmus – kompensuoja dalį arba net visas išlaidas, tačiau kitos tam neskiria papildomų lėšų, todėl pasijungimo rodikliai ir mažesni.

„Skirtingos savivaldybės taiko skirtingus būdus, bet iš esmės visoje Lietuvoje veikia šioks toks kompensacinis mechanizmas. Vienos savivaldybės ir vandens tiekimo įmonės visiškai kompensuoja pasijungimo kainą, kitos apmoka tik pasijungimo techninio projekto kainą, kuri irgi gali būti reikšminga ir t.t. Kiekviena savivaldybė turi teisę pati spręsti, kaip tai padarys, bet visoms keliamas tikslas – didinti pasijungusių prie centralizuotų tinklų žmonių skaičių“, – teigė AM Vandenų departamento direktorė Agnė Kniežaitė–Gofmanė.

Specialistai skaičiuoja, kad pasijungti prie centralizuotų vandentiekio ir nuotekų tinklų, priklausomai nuo esamos geografinės vietovės ypatumų, atstumo iki tinklų ir kt. objektyvių priežasčių, kaina gali svyruoti nuo 500 iki 2000 eurų, tačiau vidutiniškai siekia apie 1-1,5 tūkst. eurų. Akivaizdu, kad net ir tokia suma sunkiau gyvenantiems žmonėms gali būti per didelė, todėl čia didžiausias vaidmuo tenka savivaldybėms. Be to, dalis gyventojų vengia jungtis prie centralizuotų tinklų ne tiek dėl pasijungimo kaštų, kiek nenoro kas mėnesį mokėti mokesčius.

„Negalime žmogaus priversti prisijungti, bet galime paskatinti. Šiuo metu taip sustyguota, kad pačios savivaldybės ir jų valdomos vandens tiekimo bei nuotekų valymo įmonės turi rasti būdus, kaip paskatinti žmones prisijungti prie centralizuotų tinklų“, – sakė A. Kniežaitė-Gofmanė.

Situaciją bandoma keisti po Europos Komisijos įspėjimų

Situacija pasikeitusi po Europos Komisijos pradėtos pažeidimų procedūros. Buvo nurodyta, su kuo Lietuva turi kuo skubiau susitvarkyti:

1. kad Kėdainių aglomeracijos nuotekos būtų išvalomos iki nustatytų reikalavimų;

2. ir kad 58 aglomeracijose (Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys, Alytus, Marijampolė, Utena, Ukmergė, Kėdainiai, Jonava, Telšiai, Tauragė, Rokiškis, Plungė, Kuršėnai, Kretinga, Druskininkai, Biržai, Radviliškis, Elektrėnai-Vievis, Trakai-Lentvaris, Kaišiadorys, Palanga, Anykščiai, Naujoji Akmenė, Birštonas-Prienai, Jurbarkas, Kelmė, Varėna, Raseiniai, Vilkaviškis, Kupiškis, Joniškis, Zarasai, Molėtai, Kazlų Rūda, Skuodas, Širvintos, Šakiai, Šalčininkai, Nemenčinė, Švenčionėliai, Pabradė, Kybartai, Pakruojis, Ignalina, Šilalė, Lazdijai, Raudondvaris, Švenčionys, Kalvarija, Skaidiškės, Rietavas, Žiežmariai, Eišiškės, Ariogala, Šeduva) nemažiau kaip 98 proc. ten susidarančių nuotekų būtų tvarkoma centralizuotose nuotekų tvarkymo sistemose. Likę 2 proc. gali būti tvarkomi individualiose nuotekų tvarkymo sistemose: vietiniuose valymo įrenginiuose arba šuliniuose, iš kur būtų išvežamos valymui į centralizuotus valymo įrenginius.

Kaip GRYNAS.lt aiškino Aplinkos ministerijos Vandenų departamento direktorė A. Kniežaitė–Gofmanė, Aplinkos ministerija pateikė Europos Komisijai konkretų planą, kaip bus panaikintas pažeidimas ir įgyvendinta Nuotekų direktyva. EK planą įvertino teigiamai ir pabrėžė, kad labai svarbu laikytis plane nurodytų terminų, EK bet kuriuo metu galėtų nuspręsti kreiptis į Europos Teisingumo Teismą ir reikalauti, kad jis skirtų baudą ar kitas sankcijas. Tai gana ilgas procesas ir pradėta pažeidimų procedūra nereiškia, kad bauda Lietuvai bus skirta.

Siekdama išspręsti susiklosčiusią padėtį, Aplinkos ministerija šiuo metu rengia Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo pataisas, kurios atneš daug naujovių. Šiuo metu vandens tiekėjas turi pareigą atvesti geriamojo vandens ir nuotekų infrastruktūros įvadus ir išvadus iki gyventojo nuosavybės ribos. Šią nuostatą bus siūloma keisti, nustatant pareigą vandens tiekėjui nutiesti įvadus ir išvadus iki būsto ribos.

„Kitaip sakant, prisijungimas prie infrastruktūros turėtų smarkiai atpigti, nes gyventojams teliks apmokėti visiškai nežymią prisijungimo kainą. Likusi suma priklausys nuo vietovės ypatumų ir techninių galimybių, bet kokiu atveju tai bus palyginti labai maža suma“, - teigė A. Kniežaitė–Gofmanė.

Galimybę prisijungti turės ne visi

Planuojama, kad 98 proc. nuotekų bus surenkama centralizuotose nuotekų surinkimo sistemose, o 2 proc. - individualiuose įrenginiuos. Iki kai kurių vietovių atvesti nuotekų surinkimo sistemos nėra infrastruktūrinių galimybių. Aplinkos ministerijos Vandenų ir žemės gelmių departamento Vandenų politikos skyriaus vedėjas Irmantas Valūnas sako, kad būdus, kaip tiems gyventojams tvarkyti nuotekas, turės pasiūlyti savivaldybė.

„Kokiu būdu teikti nuotekų tvarkymo paslaugą, kaip ir iki šiol, spręs savivaldybės. Jos taip pat spręs ir nustatys individualaus apsirūpinimo vandens paslaugomis teritorijas (pvz., kaimiškose ar retai apgyvendintose vietovėse), kuriose gyventojai patys apsirūpins geriamuoju vandeniu ir patys, laikydamiesi teisės aktuose nustatytų reikalavimų nuotekų tvarkymui, tvarkys nuotekas. Pagrindinis reikalavimas – nevalytos, leistiną užterštumą viršijančios nuotekos negali būti išleidžiamos ar kitaip patekti į aplinką“, - aiškina specialistas.

Mokslininkai įvardija 4 būdus, kaip tvarkyti nuotekas

Būdų, kaip gyventojai individualiai ir pagal reikalavimus galėtų tvarkyti nuotekas yra ne vienas. Vilniaus Gedimino Technikos universiteto (VGTU) Vandentvarkos inžinerijos katedros docentas Mindaugas Rimeika pradeda nuo vieno brangiausių, tačiau bene patogiausio.

„Pirmas būdas – biologinis nuotekų valymas, po kurio galima drąsiai išleisti jas į aplinką arba, jei yra poreikis, laistyti daržą ar bent jau pievą, tai tą vandenį tikrai galima panaudoti. Šis įrenginys yra mažiausiai vietos užimantis ir garantuotai valantis. Tačiau jam reikia nuolatinės priežiūros. Bent jau kas pusmetį išpompuoti nuotekų dumblą. Tai galima padaryti pačiam arba samdyti žmones ir išvežti tą nuotekų dumblą. Tai yra brangiausias būdas, bet mažiausiai vietos užima. Rinkoj jų kaina yra apie 1000 – 1100 eurų“, – komentuoja doc. dr. M. Rimeika.

Kitas naudojamas ir naudotinas būdas – įrenginio, filtruojančio teršalus, įrengimas: „Jei žmogus turi daug vietos, tai statyti įrenginį, kuris perfiltruoja didžiąją dalį teršalų. Tai tiesiog nusodintuvas, didelis rezervuaras, bet iš jo išleisti į aplinką vandens negalima, nes jis yra per daug užterštas. Vadinasi, dar reikia turėti kokius nenaudojamus infiltracijos laukus: kokių 15 metrų tranšėja, papili smėlio, žvyro ir drenažinį vamzdį. Ten iki galo apsivalo tas vanduo ir keliauja jau tiesiai į gruntą“, – aiškina mokslininkas.

Trečias sprendimas, kaip individualiai tvarkyti nuotekas, anot M. Rimeikos, yra sandarios duobės įrengimas, kuriai persipildžius kaskart reiktų kviesti specialistus su specialia įranga, kurie tos duobės turinį išvežtų.

„Dar vienas metodas yra. Atskirti nuotekų srautus. Jeigu tualetą atskirtume nuo viso kito, tai nuotekų tvarkymas būtų labai paprastas. Nes didžioji dalis teršalų, azoto ir fosforo, yra tik iš tualeto, taip pat ir organinių medžiagų beveik pusė yra iš tualeto. Galima atskirai surinkti šlapimą. Tačiau klausimas, kas ir kur norės jį vėliau padėti, Skandinavijoje esu matęs tualetus, kuriuose yra atskiros vietos išmatoms ir šlapimui. Taip atskiriami srautai ir šlapimas, būdamas azoto ir fosforo trąša, panaudojamas tręšimui“, – ketvirtą būdą, kaip galima tvarkyti nuotekas, įvardija mokslininkas.

Prie atsakingo nuotekų tvarkymo turės pereiti visi Lietuvos gyventojai. Atsakingos institucijos tikina, kad tam bus sudarytos palankios sąlygos, o tiems, kuriems teks tuo pasirūpinti patiems, galės rinktis iš ne vieno, tiesa, nemažai, kainuojančio, būdo. Vis dėlto, už sklandų perėjimą prie aplinkai nekenksmingo nuotekų tvarkymo bus atsakingos ir savivaldybės.