Taršos bomba: kolūkių ir gamyklų palikimą jausime dar ilgai

Lietuvoje yra žinoma daugiau nei 12 tūkst. teritorijų, kurios įvardijamos kaip potencialūs taršos židiniai (PTŽ). Jų užimama teritorija – maždaug 0,5 proc. visos Lietuvos teritorijos. Mokslininkai sako, kad didžioji dalis užterštų teritorijų likusios nuo sovietmečio. Naftos produktais ir kolūkių pesticidais užterštas teritorijas tenka tvarkyti iki šiol.

Dažniausia tarša: naftos produktai ir pesticidai

Lietuvos geologijos tarnyba (LGT) jau daugiau nei 2 dešimtmečius vykdo požeminio vandens monitoringą. Kaip GRYNAS.lt pasakojo LGT Hidrologijos skyriaus vedėja Rasa Radienė, Lietuvoje yra inventorizuota daugiau nei 12 tūkst. užterštų teritorijų. Tarnybos naujausiais duomenimis, didžiąją jų dalį (apie 44 proc.) sudaro pramonės, energetikos, transporto ir paslaugų objektai (naftos, asfaltbetonio bazės, degalinės, katilinės ir kt.), apie 35 proc. – teršiančių medžiagų kaupimo ir regeneravimo objektai (pesticidų sandėliai, sąvartynai, valymo įrenginiai ir pan.) ir apie penktadalį (21 proc.) – gyvulininkystės objektai.

Apie 42 proc. visų PTŽ yra jau nebeveikiantys objektai, t. y. potencialiai tarši veikla buvo vykdyta seniau, ir, tikėtina, juose gali būti aptikta taip vadinama „istorinė tarša“. Kalbant dar paprasčiau, tai – sovietinis palikimas.

Į bendrą skaičių įskaičiuojami ir veikiantys objektai, pavyzdžiui, degalinės. „Sumuojame viską: buvusias, esamas ir naujas teritorijas. Kasmet šis sąrašas pasipildo apie 60 naujų objektų: degalinių, gyvulininkystės kompleksų, kitų įmonių. Su naujomis mažiau problemų, nes jos turi laikytis įstatymų, jas lengviau tikrinti, verslininkai mielai bendradarbiauja. Didžiausia problema – apleistos, nesutvarkytos teritorijos, kurių dar labai daug“, – teigė R. Radienė.

Didžiąją dalį visų užterštų teritorijų sudaro įvairios naftos produktų bazės, technikos kiemai, degalinės, trąšų ir pesticidų sandėliai, sąvartynai. Didžioji šio „palikimo“ dalis susidarė sovietmečiu.

Nustatyta, kad kas trečias inventorizuotas taršos židinys yra pavojingas aplinkai, o vieno iš dešimties pavojingumas aplinkai - labai didelis. Cheminėmis medžiagomis užterštų teritorijų plotas Lietuvoje yra didesnis nei 280 kv. kilometrų ir sudaro beveik 0,5 proc. visos Lietuvos teritorijos. Apie 115 kv. km plote teršimo galimybė yra didelė arba labai didelė.

Specialistų teigimu, pagrindinės teršiančios medžiagos yra naftos produktai, kuriais gali būti užteršta daugiau nei 40 proc. visų užterštų teritorijų. O maždaug kas penktame objekte yra taršos pesticidais, sunkiaisiais metalais ir kitais specifiniais junginiais – daugiacikliais aromatiniais angliavandeniliais – benzo-b-fluorantenu, benzo-k-fluorantenu, benzpo-ghi-perilenu, indeno-1,2,3-cd-pirenu, benzpirenu, halogenintais angliavandeniliais – tetra ir trichloretenu, 1,2-dichloretanu, detergentais, fenoliais. Visos šios medžiagos yra labai pavojingos žmonių sveikatai.

Raseinių rajone rasta arseno

Liepos viduryje netikėta žinia tapo arseno junginių atradimas Raseinių rajone, Ražaitėlių ir Šienlaukio kaimų vandentiekio geriamajame vandenyje. Sveikatai pavojinga medžiaga aptikta planinio patikrinimo metu ir Aplinkos ministerija nedelsiant pradėjo plataus masto tyrimą.

Pranešime spaudai cituojamas Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Raseinių rajono agentūros vedėjas Gediminas Tamašauskis įtarė, kad kalta vadinamoji istorinė tarša - seni pesticidai. „Tiriamos vietovės yra neaktyviai apgyvendintos, tik maži kaimukai, ten taršos šiuo metu tikrai nėra. Beieškant radome Ražaitėliuose, už kokių 50-70 metrų nuo vandens gręžinio, sovietinę daržinę, prikrautą senų maišų su kažkokia chemija“, - sakė G. Tamašauskis.

Arsenas yra sunkusis metalas, jis patekęs į žmogaus organizmą nelinkęs pasišalinti, linkęs kauptis. Ši cheminė medžiaga gali būti viena iš daugelio susirgimo priežasčių, gali sukelti mažakraujystę, galvos skausmus, nuplikimą, kvėpavimo takų ligas. Todėl dėl normas viršijančio arseno vandenvietėse Ražaitėlių ir Šienlaukio kaimų gyventojams buvo nurodyta nevartoti vandentiekio vandens maistui, šulinių neturintiems gyventojams čia „Raseinių vandenys“ atveža vandenį plastikiniuose buteliuose.

Rugpjūčio pabaigoje atlikus išsamesnius tyrimus aptikta ir kitų sveikatai pavojingų medžiagų daugiau teritorijų. Nustatyta, jog Nemakščių, Gylių, Aliejų, Anžilių, Paliepių ir Šliužų vandenvietėse yra kritinis kiekis fluoro ir boro. Pavyzdžiui, padidintas boro kiekis gali sukelti virškinimo trakto, kepenų, inkstų, vyrų sėklidžių, vaisiaus vystymosi pakenkimus.

„Boras ir fluoras yra tikrai gamtinės kilmės, kartais jo vandenyje pasitaiko. Arseno geriamajame vandenyje, kalbant apie Raseinių rajoną ir geologinius sluoksnius iš kur imamas vanduo, neturėtų būti. Arseno kilmė neturėtų būti natūrali, galbūt tai greičiau kažkoks išorinis taršos šaltinis. Keista ir tai, kad arseno aptikta visiškai skirtingose rajono vietose, šiaurinėje ir pietinėse dalyse, o aplink – ne. Tai keistas atvejis, jis toliau tiriamas, bet dar anksti pasakyti, iš kur ši tarša atsirado“, – komentavo LGT specialistė R. Radienė.

Pavojingas kolūkių palikimas

Vieną iš didžiausių pavojų aplinkai ir žemės gelmėms kelia objektai, kuriuose nebevykdoma ūkinė veikla, o susijusi su cheminių pavojingų medžiagų naudojimu. Tokie objektai LGT informacinėje sistemoje sudaro beveik pusę visų tiriamų objektų – apie 5 000. Tai gaisravietės, sugriauti neveikiantys buvę kolūkių, technikos kiemai ir pesticidų saugyklos, apie kurių aplinkos užteršimą turima labai mažai duomenų. Geologai yra inventorizavę 1353 buvusias pesticidų saugojimo vietas, tačiau tik nedidelė dalis iš jų yra pilnai ištirtos.

Seni ir nenaudojami žemės ūkio chemikalai ilgus metus Lietuvoje buvo netvarkingai laikomi tam nepritaikytuose sandėliuose, nebuvo jokios jų laikymo apskaitos ir priežiūros. Todėl šiandien dažnai nustatoma, kad teritorijos aplink šiuos sandėlius yra užterštos. Tai – potencialūs taršos šaltiniai, keliantys grėsmę žmonių sveikatai ir aplinkai: gruntui ir, daug svarbiau, požeminiam vandeniui. Tokių sandėlių buvo visoje Lietuvoje ir nors jie tvarkomi nuo praėjusio dešimtmečio, visgi iki šiol nėra informacijos apie jų padarytą žalą ir keliamą taršą visos Lietuvos mastu.

Dažniausiai tokios teritorijos tvarkomos rekultivavimo būdu: užterštas gruntas išvežamas, o jo vietoje atvežamas naujas. Iš jo suformuojamos iš aplinkos neišsiskiriantis reljefas ir viskas apauginama daugiametėmis žolės mišiniu. „Idealiu atveju išvežtas gruntas turėtų būti išvalytas, bet Lietuvoje jam valyti dažnai neturime sąlygų, todėl jis saugomas pavojingų medžiagų aikštelėse. Dauguma jų naujos, tinkamai įrengtos, todėl tai nėra pats blogiausias variantas, svarbu, kad užterštas gruntas pavojaus aplinkai ir žmonėms nebekels“, – sakė R. Radienė.

Vertinant požeminio vandens taršą, pesticidai yra vienas dažniausiai aptinkamų sovietinių palikimų. Didesnis ar mažesnis jų kiekis aptinkamas praktiškai visose tirtose buvusiose pesticidų saugojimo vietų teritorijose. Daug kur pesticidų koncentracijosjau nebeviršija ribinių verčių. Reiktų pastebėti, kad požeminis vanduo ir natūraliai valosi, pavyzdžiui stebimas gana ryškus nitratų koncentracijų mažėjimas buvusiuose intensyvios žemdirbystės plotuose. Ilgainiui vanduo gali kažkiek apsivalyti, tačiau netaikant jokių papildomų valymo priemonių pasiekti, kad vanduo būtų geros kokybės, t. y. tinkamas gėrimui ir buičiai, esant taršai nitratais, pesticidais ar naftos produktais praktiškai yra neįmanoma. , – sakė R. Radienė.

Nemažai problemų sovietinė tarša kelia ir miestuose. Augant Vilniui, Kaunui, Klaipėdai ir kitiems miestams, statybos persikelia ir į buvusias gamyklas, kurių gruntas neretai būna užterštas. Šiuo metu galiojantys teisės aktai užtikrina, kad prieš bet kokias statybas gruntas turi būti ištirtas ir, jeigu reikia, išvalytas. Nors anksčiau dar pasitaikydavo taupyti žmonių sveikatos sąskaita norinčių NT vystytojų, šiandien tokie – retenybė. „Pastebiu, kad verslininkų požiūris į tai keičiasi. Suprantu, kad tai jiems kainuoja didelius pinigus, bet sveikata brangesnė. O ir patys žmonės labiau išpruso: prieš pirkdami būstą, būna, skambina mums geologams ir klausinėja, ar teritorija tikrai švari, ar nebus problemų“, – pastebi R. Radienė.

Reikalingi tyrimai

Kaip taisyklė, pirmenybę tokiam tvarkymui gauna labiausiai užterštos teritorijos – tam ir reikalingi nuoseklūs tyrimai.

Tokiu būdu buvo sutvarkyta 19,865 ha užterštų teritorijų ploto. Sutvarkyto užteršto grunto kiekis siekė 37 946 kub. m.

2014-2020 m. planuojama sutvarkyti per 50 labiausiai užterštų teritorijų. „Atrenkant teritorijas, pirmenybė buvo teikiama labiausiai užterštoms vietoms, toms, kurios potencialiai kelia didžiausią pavojų aplinkai ir ypač žmonėms. Procesas šiuo metu jau įsivažiavęs, teritorijos tvarkomos“, – pasakojo Aplinkos ministerijos Vandenų ir žemės gelmių išteklių skyriaus vyr. specialistė Toma Leonova.

Buvusių didžiųjų sovietinių gamyklų teritorijos, kurios šiuo metu gan sėkmingai pritaikomos žmonių gyvenimui, darbui ir kūrybai, taip pat patenka į galimai užterštų teritorijų „sąrašą“. Paskutiniais metais populiarūs tapo „loftai“ – butai, įrengti buvusiose gamyklose, kurių Vilniuje ir Kaune pastatyta išties nemažai, o buvusios gamyklų teritorijos – išvalytos. Tam, kad užtikrinti tokiose teritorijose įsikuriantiems žmonėms saugią ir sveiką aplinką, prieš pradedant pastatų rekonstrukciją ar naujų statybas, teritorijoje būtina atlikti ekogeologinius tyrimus, jei aptinkama tarša – teritoriją tvarkyti. „Gyventojams ar įmonėms, planuojantiems įsikurti tokiose teritorijose, rekomenduotina pasidomėti, ar tokie tyrimai buvo atlikti“, – patarė T. Leonova.

Iki šiandien detalūs tyrimai atlikti 60 tokių teritorijų. Tarša šiose teritorijose nustatyta, didelė dalis jų tvarkoma.

50 teritorijų, lyginant su 12 tūkst. potencialių pavojingų vietų – nedaug, Kaip ir minėta, tokią prievolę turi visos statybos įmonės, kurios kuriasi užterštose teritorijose. Mažesnėms teritorijoms sutvarkyti nemažai lėšų kasmet skiria ir savivaldybės, tad galima teigti, kad po truputį „istorinė tarša“ mažėja.