Per pastaruosius dešimtmečius Europoje gerokai sumažėjo daugelio į orą išmetamų teršalų kiekiai, todėl oro kokybė visame žemyne pagerėjo. Visgi oro teršalų koncentracijos vis dar per didelės ir oro kokybės problema išlieka.
Atskirai nematuojamas
Pagrindinis tarptautinis oro taršą reguliuojantis teisės aktas – Tolimųjų oro teršalų pernašų konvencija ir jos protokolai. Viename iš protokolų, vadinamajame Geteborgo protokole, šalims nustatyti taršos limitai, t. y. per metus šalies teritorijoje galimas išmesti didžiausias tame protokole nurodyto kiekvieno teršalo kiekis.
Šis protokolas po ilgų tarpvalstybinių derybų 2012 m. pradžioje pakeistas ir nustatyti taršos mažinimo, palyginti su 2005 m. į orą išmestu kiekiu, tikslai iki 2020 m. Pakankamai griežtais valstybėms ir visai Europos Sąjungai nustatytais taršos sumažinimo tikslais siekiama išspręsti bent dalį su oro tarša susijusių sveikatos ir aplinkos apsaugos problemų: sumažinti žmonių sergamumą, priešlaikinių mirčių skaičių, dėl oro taršos degraduojančių ekosistemų apimtis ir kt.
Esant normaliai temperatūrai ir atmosferos slėgiui, amoniakas yra dujinė medžiaga. Amoniakas yra aštraus kvapo, sprogios, degios ir toksiškos dujos. Tik Lietuvos miestuose jį retai kada pavyks užuosti – tai užmiesčio gyventojų vargas.
Kaip GRYNAS.lt informavo Aplinkos apsaugos agentūros Oro kokybės vertinimo skyriaus vedėja Zita Šilienė, amoniako koncentracijos oro kokybės matavimo stotyse nuolat nestebimos. „Amoniako nematuojame, nes nei Lietuvos, nei ES teisės aktai tokios prievolės nenumato nei vienai šaliai. Nuolat matuojamos tik kietųjų dalelių (KD), anglies monoksido (CO), sieros dioksido (SO2), azoto dioksido (NO2) ir ozono (NO3). Šios medžiagos tiesiogiai gali kelti pavojų žmonių sveikatai. Nors amoniakas taip pat gali būti pavojingas, visgi nuolat jis nematuojamas – tik specialių tyrimų metu“, – teigė specialistė.
Amoniakas yra pagrindinis atmosferos teršalas, kuris skatina dirvožemio ir paviršinio vandens rūgštėjimą, eutrofikaciją, miškų nykimą, be to, jis labai nemalonaus kvapo. Esant per didelėms koncentracijoms, gali svaigti galva, pykinti, jaučiamas bendras silpnumas. Amoniakas susidaro pūvant mėšlui, šlapimui, pašarų likučiams ir kitoms organinėms medžiagoms.
ES šalyse amoniako koncentracijos ore nuolat taip pat nematuojamos. Visos aplinkos apsaugos agentūros pirmiausia savo veiklą nukreipusios į miestus, kur gyvena daugiausiai gyventojų ir kurie kasdien susiduria su pavojingomis cheminėmis medžiagomis. Amoniakas, kaip taisyklė, miestuose – retas svečias, nes pramonės įmonės, kurios gali jį išmesti, miestuose neveikia. Kaip ir miestuose nėra didelių gyvulininkystės kompleksų, kurie ir yra pagrindinis taršos šaltinis amoniaku.
Pagrindiniai teršėjai: karvidės, kiaulidės ir vištidės
1990–2011 m. amoniako išmetimai iš pieninių karvių mėšlo tvarkymo vidutiniškai sudarė apie 36 proc. viso į atmosferą išmetamo NH3 kiekio. Pagal išmetimų dydį, po jo esantis sektorius buvo kiaulių mėšlo tvarkymas, kurio dalis vidutiniškai sudarė 21 proc. ir nepieninių karvių mėšlo tvarkymas su vidutiniškai 18 proc. išmetimų bendrojoje struktūroje. Sintetinės azoto trąšos buvo priskiriamos prie pagrindinių taršos šaltinių ir 2011 metais sudarė 9,3 proc. bendrojoje struktūroje.
Kitaip sakant, pagrindinis teršėjas amoniaku – žemės ūkis. Būtent dėl to yra specialiai parengtas Mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašas, kurio privalo laikytis visi: tiek kelis gyvulius laikantys smulkūs ūkininkai, tiek ir gyvulininkystės kompleksus valdantys subjektai. Nesilaikant šių taisyklių – laukia baudos.
Didžiausia problema ne patys gyvūnai fermose – o jų mėšlas. Garuodamas, jis į aplinką išskiria daug amoniako ir taip daro poveikį aplinkai ir žmogui. Tačiau mėšlas nėra vienintelis oro taršos šaltinis karvidėje, nes, išvalius jį tvarte, pasilieka užterštos konstrukcijos (grindys, pertvaros, sienos ir kt.). Kai oras labai drėgnas, o temperatūra sumažėjusi, amoniakas ištirpsta vandens kondensate, jį absorbuoja statybinės konstrukcijos, kraikas. Kylant temperatūrai ir esant sumažėjusiam atmosferos slėgiui, amoniakas išsiskiria į orą.
Taisyklėse nustatyta, kad mėšlas ir srutos turi būti kaupiamos specialiuose, vandeniui nelaidžiuose rezervuaruose. Ūkiai neretai mėšlą ne tik kaupia, bet ir naudoja dirbamai žemei tręšti. Tačiau ir tokiu atveju privaloma laikytis griežtų taisyklių.
Nuo 2017 metų balandžio 1 dienos įsigaliojo reikalavimas asmenims, tręšiantiems srutomis ir mėšlu daugiau kaip 30 ha žemės ūkio naudmenų per kalendorinius metus, turėti reikalavimus atitinkantį tręšimo planą ir jį vykdyti. Naujosios taisyklės draudžia mėšlą ir (ar) srutas skleisti nuo lapkričio 15 d. iki balandžio 1 d., išskyrus atvejus, kai Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro atskirame įsakyme, atsižvelgiant į konkrečias pavasario ir (ar) rudens hidrometeorologines sąlygas, yra nustatyta kitaip. Visais atvejais draudžiama mėšlą ir (ar) srutas skleisti ant įšalusios, įmirkusios ir apsnigtos žemės.
Draudžiama skystąjį mėšlą ir srutas skleisti šeštadieniais, sekmadieniais ir valstybinių švenčių dienomis arčiau kaip per 100 m nuo gyvenamojo namo be gyventojo sutikimo ir 300 m nuo gyvenvietės be seniūnijos seniūno sutikimo. Draudžiama skystąjį mėšlą ir srutas skleisti paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostose ir arčiau kaip 2 m iki melioracijos griovių viršutinių briaunų.
Asmenims, tręšiantiems mėšlu ir (ar) srutomis daugiau kaip 30 ha žemės ūkio naudmenų per kalendorinius metus yra privalomas tręšimo planas. Planas turi būti sudarytas kiekvienais metais prieš pradedant laukų tręšimą mėšlu ir (ar) srutomis ir teikiamas kontroliuojančiai institucijai jos prašymu.
Gyventojai turi netylėti
Nuo 2005 m. iki 2011 m. į atmosferą išmetamo amoniako kiekis Lietuvoje sumažėjo 26,8 proc. Taigi, 2011 m. NH3 išmetimų lygis neviršijo Geteborgo protokole 2020 m. nustatyto nacionalinio limito. Pagal nacionalinę išmetimų prognozę 2020 m. į atmosferą išmetamas amoniako kiekis bus žymiai mažesnis už Geteborgo protokole 2020 m. nustatytą nacionalinį limitą.
Atsižvelgiant į šiuo metu išmetamą HN3 kiekį Lietuvoje ir nacionalines prognozes, galima teigti, jog Geteborgo protokole 2020 m. nustatytus įsipareigojimus mūsų šalis galės įvykdyti, tačiau tai nereiškia, kad gyvulių augintojai gali atsipūsti.
Lietuva užsibrėžusi dėl amoniako mažinimo padaryti šiuos namų darbus: skatinti gyvulių šėrimą mažai azoto turinčiais pašarais, užtikrinti, kad atviros mėšlo saugyklos būtų uždengtos, sumažinti trąšų su amoniaku naudojimą.
„Pasikeitusias taisykles dėl laukų tręšimo mėšlu pravartu žinoti ir šalia ūkių gyvenantiems žmonėms ir pastebėjus pažeidimus – visuomet pranešti aplinkosaugininkams“, – GRYNAS.lt sakė Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento aplinkosaugos inspektorius Jonas Bacevičius.
Aplinkosaugininkas pasakojo, kad paprastai ūkininkai geranoriškai vykdo nurodymus susitvarkyti, jeigu randama pažeidimų, tačiau kartais juos reikia auklėti ir baudomis. Administracinių nusižengimų kodekso 260 straipsnis numato, kad „srutų paskleidimas dirvožemio paviršiuje arba įterpimas į dirvožemį be nustatyta tvarka parengto ir suderinto tręšimo plano, kai pagal teisės aktus tręšimo planas yra reikalingas, arba nesilaikant tręšimo plane nustatytų tręšimo normų, arba pažeidžiant kitus srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimus, užtraukia įspėjimą arba baudą asmenims nuo 90 iki 230 eurų ir baudą juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 230 iki 430 eurų.
„Už pakartotinį nusižengimą bauda gali siekti ir 1000 eurų, o aplinkosaugininkai radę pažeidimų būtinai patikrins ir pakartotinai, todėl geriau – nerizikuoti ir susitvarkyti“, – geranoriškai rekomendavo inspektorius J. Bacevičius.
Viso to reikia, kad gyventume švarioje aplinkoje. Svarbu atminti, kad amoniakas – kenksminga medžiaga, kuri kenkia ne tik gamtai, bet ir žmogui.
