O kaltinamųjų buvo minima ne tiek ir mažai: meteorologai linguoja galvas dėl klimato kaitos, geologai rodo pirštu į užasfaltuotų aikštelių plotą, o kur dar teorijos apie užsikimšusias paviršinio vandens nuotakynės sistemas, aukštą gruntinių vandenų lygį, lietaus bombas, projektuotojų, mokslininkų ir, aišku, valdžios abejingumą.
„Užuot švaistę energiją kaltųjų paieškom imkim ir suraskim problemos sprendimo būdus“, - siūlo UAB Eneka inžinierius ekologas K. Plungė.
Kadangi paviršinio vandens nuotakynai miestų teritorijose skaičiuoja jau ne vieną dešimtį metų, natūralu, kad įvykę urbanizacijos pokyčiai, apskaičiuojant jų pralaidumą, nebuvo numatyti, ar bent jau numatyti ne tokio mąsto. Taigi, kaip sumažinti apkrovą vamzdynams liūties metu nesugebantiems „nuryti“ didelio kritulių kiekio, besiritančio asfalto paviršiumi? Galima rekonstruoti esamą sistemą didinant vamzdžių kiekį ir skersmenį, bet tai pareikalautų milžiniškų investicijų, laiko ir nepatogumų ardant kietąsias miesto dangas praktiškai visur.
Tokias talpyklas įkasus aplink problemines miesto vietas – kur dėl paviršiaus reljefo susikaupia liūčių vanduo būtų ne tik išvengta daugiatūkstantinių nuostolių, tačiau būtų galima gauti ir finansinės naudos lietaus vandenį panaudojant žaliųjų plotų laistymui, autoplovyklų reikmėms, gatvių plovimui, viešuosiuose tualetuose ir dar daugybei kitų sričių, kuriose gali būti panaudojamas vanduo nereikalaujantis higieniškumo garantijos. O kur dar ekologinis aspektas - gėlo vandens išteklių saugojimas pakeičiant jį lietaus vandeniu?
Meskime tą bjaurų įprotį ieškoti kaltų, žvelkime plačiau, ieškokime sprendimų ir džiaukimės ne tik saule, tačiau ir lietaus vandeniu, nešančiu gyvybę. Pasirinkę tinkamas šio vandens kaupimo priemones gaukime finansinę bei ekologinę naudą.