Šiandien Aplinkos ministerija sakosi jau priėmusi galutinį sprendimą – užtvanką griauti ir padaryti tai pavyzdiniu darbu, kuris turėtų brėžti naują požiūrį į užtvankų ateitį šalyje. Ministerijos atstovai tikina, kad Vakarų Europoje jau kuris laikas einama šiuo keliu: ūkinės paskirties nebeturinčios užtvankos griaunamos, atstatomos upės vagos ir taip sudaromos geresnės sąlygos žuvų migracijai.
Sprendimą užtvanką nugriauti žvejai sutiko sveikinimais, tačiau nemažai ir priešingų nuotaikų.
Niekam iki avarijos nerūpėjo
Tenka pripažinti, kad Lietuvoje tapo kone įprasta nematyti problemos, kol neįvyksta kažkas netikėto. Dažnai tai būna skaudūs įvykiai, avarijos, nelaimės. Vos Belmonto užtvankai įgriuvus, greitai paaiškėjo, kad užtvanka – bešeimininkė, t. y. juridiškai niekam nepriklauso: nei šalia esantiems verslininkams, nei Pavilnių ir Verkių regioninio parko direkcijai, nei savivaldybei. Pagal įstatymą, tokio turto priežiūra turėtų vis tiek pasirūpinti Vilniaus savivaldybė, o avarijos atveju – imtis visų įmanomų priemonių ir kuo skubiausių priemonių jai likviduoti.
Sutvarkyti avarinę užtvankos būklę pasisiūlė UAB „Vordana“ savininkai, valdantys šalia esantį pramogų kompleksą „Belmontas“, tačiau raštuose savivaldybei ir ministerijai jie prašė suteikti tam visus leidimus ir įgaliojimus, kurių taip ir nesulaukė.
Savo atsakomybės nematė ir Vilniaus savivaldybė, o parko direkcijai formaliai priklauso tik pėsčiųjų takas virš užtvankos, bet pati užtvanka – ne jos atsakomybėje. Kartas nuo karto klausimą dėl užtvankoje įrengto žuvitakio dar iškeldavo žvejai, bet tuo viskas ir pasibaigdavo.
Šiandien nuo Kalėdų mažai kas pasikeitę: užtvanka vis dar avarinės būklės, o iki kritinio rugsėjo – lašišų ir šlakių migracijos – teliko kiek daugiau nei 3,5 mėnesio. Visgi ministerija teigia, kad nerimauti neverta – žuvų migracija bus pasirūpinta, kaip ir pačia užtvanka.
Siūlė remontuoti
Kelis mėnesius trukęs susirašinėjimas ir diskusijos tarp Vilniaus miesto savivaldybės, regioninio parko, verslininkų, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT), Aplinkos ministerijos ir kelių nevyriausybinių organizacijų tapo savotišku Gordijaus mazgu – sunkiai išnarpliojama problema, kurioje rasti sprendimą, kad visi būtų patenkinti – beveik neįmanoma.
VSTT ir parko direkcija laikosi nuomonės, kad užtvanka turėtų būti išsaugota ir atstatyta, nes yra vertinga kultūriniu ir rekreaciniu požiūriu. Kaip GRYNAS.lt teigė VSTT direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė Pavilnių regioninis parkas yra visų pirma kraštovaizdžio draustinis, saugantis unikalų Vilnios upės slėnį. „Šis Vilniaus priemiestis kūrėsi ir plėtėsi, kaip savu laiku labai svarbi ūkiniu požiūriu miesto dalis. Prieš 150 metų statyta Belmonto užtvanka pirmiausia buvo skirta šalia ilgai veikusio Belmonto malūno darbui, kurio šiandien atstatytas vandens ratas tapo viso parko vizitine kortele. Jau vien dėl to griauti tokio palikimo nevertėtų, o reiktų ieškoti būdų jį išsaugoti, nes iš tiesų tokių unikalių vietų Lietuvoje nėra išlikusių daug“, - teigė VSTT direktoriaus pavaduotoja.
R. Baškytę taip pat stebina Aplinkos ministerijos siekis regioninį parką ir užtvanką traktuoti vien per gamtinę prizmę. Ji sako, kad akivaizdu, jog jie nėra vien tik tai. „Parkas buvo įsteigtas ne tik gamtos apsaugai, bet ir kultūrinio paveldo apsaugai, yra planai kada nors atstatyti ir netoli užtvankos veikusią patrankų liejyklą, kuriai tekantis vanduo taip pat labai reikalingas. Išgriovus užtvanką tokios galimybės nebeliktų. Puikiai suprantu ir pritariu, kad užtvankas reikia griauti ten, kur yra natūrali gamta, tačiau Belmontas tikrai nėra ta vieta, tai pirmiausia kultūrinė, istorinė paveldo vieta, kuri turėtų labiau tarnauti žmogui. Šiandien technologijos ir inžinerija leidžia pasirinkti tokius atstatymo darbus, kad žuvims būtų sudarytos kuo puikiosios sąlygos migruoti, be to, ir pati užtvanka čia stovi daugiau nei 100 metų, gamta jau yra prisitaikiusi“, – įsitikinusi buvusi ilgametė VSTT vadovė.
Tokiems siūlymams pritaria ir UAB „Vordana“ savininkai, kuriems užtvanka ir pėsčiųjų takas tapo dideliu lankytojų traukos garantu. Teigiama, kad virš užtvankos įrengtu pėsčiųjų taku kasmet pereina bent 1 mln. lankytojų, o trečdalis iš jų mielai pasinaudoja ir šalia esančio restorano paslaugomis. Be to, verslininkai raštuose savivaldybei ir ministerijai teigia, kad senoviniame malūne įrengtas restoranas, kartu su vandens malūno ratu ir vandens kanalu jam sukti buvo atkurtas privačiomis lėšomis. Tam, kad ratas galėtų suktis – kanale privalo būti vandens. Užtvankos išgriovimo atveju jis paprasčiausiai nebeveiktų. Taip pat privačiomis ir valstybės lėšomis, konsultuojantis su Norvegijos specialistais, šalia užtvankos buvo įrengtas gerai veikiantis žuvitakis, kuris taip pat nebeteks prasmės. UAB „Vordana“ savininkai teigia, kad užtvankos išgriovimo atveju atsakingos institucijos privalės prisiimti atsakomybę ir kompensuoti nuostolius.
Be to, visos pusės pažymi, kad išgriovus užtvanką Vilnios natūralumas vis tiek nebus atstatytas, nes aukščiau veikia kita – Rokantiškių užtvanka, kuri net neturi žuvitakio.
Beje, dėl lašišų. Patys žvejai pripažįsta, kad paskutinius kelis metus Vilnioje yra akivaizdžiai pagausėję lašišų ir šlakių. Gamtos tyrimų centro tyrimai rodo, kad iki šiol užtvankos žuvitakis funkcionavo gerai, teigiamą rezultatą davė ir lašišų veisimo programos, smarkiai išaugusios baudos už nelegalią žvejybą ir augantis žvejų bei visuomenės sąmoningumas dėl brakonieriavimo, „pagavai-paleisk“ žvejybos principo populiarumas.
Nuspręsta griauti
Visgi Aplinkos ministerija priėmė galutinį sprendimą išgriauti užtvanką. „Ši užtvanka Vilnios upėje jau daug metų yra blogos būklės, nenaudojama, neprižiūrima. Vilnios upė įrašyta į ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingų upių ar jų ruožų sąrašą, todėl naujos užtvankos statyti šioje vietoje negalima, o išardžius seną būtų atkurtas upės vientisumas ir pagerėtų jos ekologinė būklė“, – sako aplinkos viceministras M. Norbutas.
Ministerijos atstovas sutinka, kad išgriauti užtvanką kainuos greičiausiai daug brangiau nei ją sutvarkyti, tačiau ilguoju periodu tai turėtų būti vis tiek geresnis sprendimas. „Taip, išgriauti, sutvirtinti krantus, išsaugoti pėsčiųjų tiltą, galbūt net išsaugoti taip vadinamus krioklius kainuos brangiau, bet reikia nepamiršti, kad užtvankos yra brangus malonumas. Kasmet užtvankai prižiūrėti, remontuoti reikia daug pinigų ir niekas šios naštos prisiimti nenori, nes tai iš ties brangus malonumas. Verslininkai sako, kad avarijos pasekmes pašalins, prašo užtvanką atstatyti, tačiau kiek laiko truks jų entuziazmas ją prižiūrėti ir išlaikyti?“ – retoriškai klausia viceministras.
Tiesa, pavardės nenorėjęs atskleisti ministerijos tarnautojas tikina, kad išgriovus užtvanką neabejotinai nukentės ir lašišų populiacija, galimi praradimai gali siekti iki 25 proc. visų žuvų. Tačiau tai esą – tik laikini praradimai, kurie galiausiai vis tiek ateityje atsipirks dar gausesniu nei šiandien žuvų skaičiumi. „Viena vertus, laikinai sumažėjusią reprodukciją ateityje kompensuotų natūralaus neršto efektyvumo padidėjimas visiškai pašalinus kliūtį migracijai, o kita vertus, reprodukcijos sumažėjimas statybų laikotarpiu gali būti kompensuotas daugiau suleidžiant dirbtinai išveistų žuvų. Jos ir taip į Vilnią yra leidžiamos kasmet“, – teigė ministerijos atstovas.
Sėkmingas bendradarbiavimas tarp skirtingų ministerijų – nėra Lietuvos stiprybė, tačiau gegužės pradžioje aplinkos ministras Kęstutis Navickas ir žemės ūkio ministras Bronius Markauskas savo parašais patvirtino Vandenų srities plėtros 2017-2023 m. programos įgyvendinimo veiksmų planą, kuriame numatyta, kad Belmonto užtvankos griovimo darbams bus panaudotos ES lėšos.
Avarinės būklės Belmonto (Pūčkorių) užtvanką Vilnios upėje ketinama išardyti, o upės vagą – atkurti. Tokius darbus numato ką tik įsigaliojęs Vandenų srities plėtros 2017-2023 m. programos įgyvendinimo veiksmų planas, kurį patvirtino aplinkos ministras K. Navickas ir žemės ūkio ministras B. Markauskas. Šios užtvankos išardymas ir upės ruožo atkūrimas bus finansuojami ES lėšomis. Nors užtvanka bus išardyta, planuojama išsaugoti su ja susijusius kultūros paveldo objektus – vadinamuosius Belmonto krioklius ir pėsčiųjų tiltą, kuris yra neatskiriama Pūčkorių pažintinio tako dalis.
Vakarai užtvankas griauna
Aplinkos ministerija ir peticiją už užtvankos išgriovimą iniciavusios nevyriausybinės organizacijos pirmiausia ragina atkreipti į gerąją Vakarų Europos ir JAV patirtį tvarkantis su senomis, ūkinės naudos nebeduodančiomis užtvankomis.
Nevyriausybinė „Europos upių tinklo“ (European Rivers Network“, ERN) organizacija dirba ties tuo, kad ES šalys imtųsi atsakingos politikos užtvankų atžvilgiu. Jų teigimu, ES veikia kelios dešimtys tūkstančių įvairių mažų užtvankų ir 1 mln. kitų vandens statinių, kurie šiandien nebeteikia jokios ūkinės naudos ir tėra trukdis natūraliai gamtai.
ERN užtvankų griovimo stebėsenos projektas nurodo, kad nuo 1985 m. vien Prancūzijoje, Šveicarijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Švedijoje ir D. Britanijoje buvo nugriautos beveik 3,5 tūkst. įvairių užtvankų. Organizacija neturi duomenų iš kitų valstybių, bet įsitikinusi, kad panaši tendencija įsivyrauja visur. Ypač geras pavyzdys nurodomos JAV, kurios jau kelis dešimtmečius šalina nebenaudingas užtvankas ir pasiryžusios jų ateityje visiškai atsisakyti (su išimtimis).
ERN kaip pavyzdį Europoje išskiria Prancūziją. Nors daugelis galbūt ją žino labiau, kaip atominių jėgainių valstybę, bet ji taip pat ir daugiausiai hidroenergijos pagaminanti šalis ES. Visgi nuo XX a. 10 deš. Prancūzija yra išardžiusi kelis šimtus užtvankų, nemažai jų – didelių ir toliau ketina tai daryti.
Per artimiausius 10-20 metų daugelio ir tebeveikiančių, energiją gaminančių užtvankų, licencijoms prireiks atnaujinimo. Nevyriausybininkai tikisi, kad per tiek laiko galutinai susiformuos kitoks požiūrius į šiuos statinius ir daugelio jų bus atsisakyta, pirmenybę teikiant saulės ir vėjo energetikai.
Ar galėtų Belmonto užtvankos išardymas tapti tuo geruoju pavyzdžiu šimtams kitų Lietuvos nebenaudojamų ir neprižiūrimų užtvankėlių? Tebūnie kol kas tai retorinis klausimas.
