Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytiems stumbrams (Bison bonasus) šie metai buvo ypač gausūs. Jų populiacija Lietuvoje augo sparčiausiai per kelis dešimtmečius – laisvėje atsivesta net 40 jauniklių. Gamtininkai tai vadina populiacijos bumu. Atrodo, turėtume džiaugtis, kad pavyksta atkurti kadaise išnaikintą gyvūnų rūšį, bet vis dėl to aplinkosaugininkų balsuose girdėti daugiau nerimo nei džiugesio.
Išliko per stebuklą, laisvėje – netyčia
Stumbras senovėje buvo paplitęs visoje Pietų ir Vidurio Europoje iki Volgos ir Kaukazo kalnų, taip pat ir Lietuvoje. Jo paplitimas mažėjo didėjant gyventojų skaičiui bei žmonėms apgyvendinant stumbrų gyvenamas teritorijas. Anksčiausiai stumbrai išnyko Prancūzijoje (VIII a.), Švedijoje (XI a.) ir Anglijoje (XII a.).
Stumbrų populiacija ilgiau išliko Rytų Europoje. Rumunijoje paskutinis stumbras mirė 1790 m., o šiaurės rytų regionuose stumbrai išsilaikė dar ilgiau, nes teisiškai buvo Lenkijos karalių, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Rusijos carų nuosavybė. XVI a. pabaigoje Žygimantas Senasis už stumbro sumedžiojimą netgi įteisino mirties bausmę. Tai padėjo stumbrams išlikti ilgiau, bet nepaisant draudimų stumbrų populiacija vis tiek mažėjo.
Paskutiniai stumbrai buvo išnaikinti tarpukariu (Belovežo girioje 1919 m., Kaukaze 1927 m.). Šioje vietoje galėjo ir pasibaigti stumbrų istorija, bet visa laimė, kad apie 50 individų dar buvo likusių zoologijos soduose. Tarptautinė aplinkosaugininkų ir gamtininkų bendruomenė ėmėsi titaniško darbo atkurti tai, kas buvo sunaikinta. Daug nuveikė kaimynai lenkai – jie pirmieji nuo 1929 m. pradėjo veisti stumbrus ir 1952 paleido pirmąją bandą Belovežo girioje. Tuomet vienu metu buvo paleista net 500 stumbrų. Netrukus po lenkų sėkmės įsidrąsino ir kitos šalys: Baltarusija, Ukraina, Rusija, Rumunija, Slovakija. Ir Lietuva.
Pirmieji stumbrai į Lietuvą buvo atvežti sovietmečiu, 1969 m. Jau po dviejų metų čia gimė pirmieji jaunikliai.
Tiesa, Lietuvos atveju stumbrų laisvė išėjo iš dalies netyčia. Pašiliuose (Panevėžio raj.) veisti stumbrai anksčiau ar vėliau turėjo būti paleisti į laisvę, bet ten jie pateko netyčia. 1981 m. Stumbrai pralaužė pasenusius aptvarus, apie 15 jų paspruko į laisvę ir ten pasiliko. Nors ir buvo minčių juos sugaudyti, visgi jiems leista pasilikti, nes anksčiau ar vėliau jie vis tiek turėjo būti paleisti.
Klaidos ir pamokos
„Prieš pradedant Lietuvoje veisti stumbrus buvo galvojama, kad jų mūsų teritorijoje galėtų gyventi apie 500. Paleisti į laisvę jie turėjo išsiskirstyti po Lietuvą, neužsibūti Vidurio Lietuvoje, kur vyrauja žemės ūkio landšaftas, nes stumbras – miško gyvūnas. Buvo netgi manoma, kad laisvėje sustiprėjus stumbrams juos būtų galima ir medžioti nomenklatūrinėse medžioklėse, bet viskas išėjo kitaip“, – GRYNAS.lt pasakojo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) Apsaugos ir tvarkymo skyriaus vyr. specialistas Laimutis Budrys.
„Šiandien jau galime pasakyti, kad anuomet buvo padaryta klaidų, kurios šiandien jau daug kainuoja, sukelia daug nepasitenkinimo ir dabar reikalauja nemažesnių pastangų problemas išspręsti. Pasididžiavimą, kad stumbrai vėl klajoja Lietuvos gamtoje, greitai pakeitė nusivylimas ir nepasitenkinimas. Spontaninės reintrodukcijos atvejis pasirodo nėra geriausias sprendimas“, – prisimena L. Budrys.
Ūkininkų nepasitenkinimas – suprantamas. Paskaičiuota, kad tie laukai, kuriuose maitinasi stumbrai, paprastai duoda 50 proc. mažesnį derlių. Kol banda buvo sąlyginai nedidelė – tol ir nuostoliai buvo mažesni, bet šiandien situacija kita. „Stumbras labai stambus gyvūnas, dabar kai 50-70-ies banda, net ir jei nesimaitina, o tik prabėga per lauką – iš jo mažai kas lieka“, – sako L. Budrys.
Tiesa, jau ne pirmus metus ūkininkams padaroma žala atlyginama, bet kad ji būtų įvertinta turi atvykti komisijos, išmatuoti, apskaičiuoti, visuomet būna ir ginčų, ūkininkai skundžiasi, kad kompensuojama per mažai. Yra ir kita medalio pusė – besimaitindami vien žemės ūkio pasėliais, stumbrai suvartoja ir daug cheminių medžiagų naudojamų žemės ūkyje – tai irgi neigiamai veikia jų sveikatą.
Gamtosaugininkai taip pat nerimauja dėl imbrydingo, t. y. kraujomaišos tarp stumbrų. „Kadangi stumbrų banda susikūrė iš kelių individų, kurie neturėjo ir neturi kontakto su kitomis bandomis – vyksta kraujomaiša. Tyrimai rodo, kad kai kurie gyvūnai ima sirgti ligomis, kuriomis anksčiau nesirgdavo, keičiasi jų išvaizda, elgesys“, – sako L. Budrys.
Kita problema – eismo įvykiai. Pavyzdžiui, paskutinis skaudus įvykis – 2016 m. gruodis, kuomet ant kelio žuvo 3 stumbrai. Laimei, žmonės nenukentėjo, bet akivaizdu, kad tik laiko klausimas, kada tokie susidūrimai pareikalaus ir žmonių aukų, nes stumbrų kaimenė šiandien gyvena gana urbanizuotoje teritorijoje, dažnai išklysta ir į intensyvaus eismo Via Baltikos magistralę.
„Kiekvienas gamtininkas pasakys, kad stumbras – miško gyvūnas. Jam ne vieta gyventi žemės ūkio pasėliuose ar šalia gyvenviečių. Susidarė tokia situacija, kai nori nenori tenka imtis veiksmų. Medžioklė – tikrai ne išeitis. Nors stumbrų medžioklės nedraudžia jokia ES Direktyva ir Lietuvos įstatymai, visgi, greičiausiai visuomenė tokio elgesio saugomo gyvūno atžvilgiu nepateisintų, todėl imtasi kitokių veiksmų“, – teigia VSTT specialistas.
Pokyčius nulėmė nuotrauka
Įdomu tai, kad ir naujasis planas netenkino nevyriausybininkų. Stumbro apsaugos planą, kuriame numatomi veiksmai stumbrų atžvilgiu, nevyriausybinė organizacija „Baltijos vilkas“ 2015 m. vasarį apskundė Europos Komisijai. „Baltijos vilko“ nuomone, šių planų pagrindiniai tikslai – mažinti laisvųjų stumbrų populiaciją, išnaikinti stumbrus Kėdainių rajone, uždaryti dalį stumbrų į aptvarus, o dalį perkelti į jiems netinkamą buveinę Dzūkijoje.
2016 m. spalio mėn. Europos Komisija (EK) surengė technines konsultacijas su Aplinkos ministerijos atstovais dėl „Baltijos vilko“ skunde nurodytų aplinkybių. „Iš pradžių EK nariai skeptiškai vertino planus gaudyti ir perkėlinėti stumbrus. Suprantama, nes tai tikrai sudėtingas darbas, tai stresas gyvūnams, sunku išvengti nenumatytų aplinkybių, bet galutinį tašką padėjo viena fotografija – stumbrų banda Kėdainiuose“, – pasakojo L. Budrys.
Titulinė šio straipsnio nuotrauka buvo padaryta 2016 m. kuomet stumbrų banda drąsiai atėjo pasiganyti į pačius Kėdainius. Dalį miestiečių tai ne juokais išgąsdino. Nors didelės žalos tuomet gyvūnai nepadarė, visgi ir EK tapo aišku, kad tokios situacijos negali kartotis, nes tai vienas žingsnis iki rimtos nelaimės. „Stumbrai nors ir atrodo labai grėsmingai, bet visgi nėra agresyvūs. Pabaidyti jie bėga miško pusėn, bet mieste tokių gyvūnų elgesys gali būti neprognozuojamas, nes erdvės čia uždaros. Jeigu pakeliui pasitaikytų žmogus – tragedija garantuota“, – aiškino aplinkosaugininkas.
Išklausiusi informaciją apie stumbrų populiacijos situaciją Lietuvoje ir numatomus Stumbro apsaugos plano veiksmus, EK galiausiai liko įtikinta, kad Lietuvai reikia pradėti atlikti Stumbro apsaugos plano vykdymą. EK ekspertai įsipareigojo aktyviai dalyvauti procese, stebėti ir teikti visokeriopą pagalbą.
3 krypčių planas
Iki realaus stumbrų perkėlimo į Dzūkijos miškus – dar daug laiko. L. Budrys aiškina, kad pirmiausia reikia sukurti visą reikalingą infrastruktūra, labai gerai viską suplanuoti, turėti tam pinigų, o ne ieškoti jų stichiškai, todėl Plano įgyvendinimas nebus greitas. Bet darbai jau vyksta.
Iš esmės planas vykdomas 3 kryptimis:
1. Telšių „Žvėrinčius“. Kam teko lankytis šioje vietoje, supras, kad kalba eina apie savotišką zoologijos sodą po atviru dangumi. Šiandien ten jau įrengtas aukščiausius europinius standartus atitinkantis aptvaras stumbras. 50 ha plote, skaičiuojama, galės gyventi iki 15 stumbrų. Čia perkelti stumbrai bus laikomi genetinių mainų tikslams. Bus bendradarbiaujama su kitomis šalimis, zoologijos sodais ir tokiu būdu bus pagerinta Lietuvos stumbrų genetinė įvairovė – rūšiai tai itin svarbu.
2. Bus tvarkomas „Pašilių“ stumbrynas. Tai vienas populiariausių gamtos turizmo objektų Lietuvoje, kurį aplanko dešimtys tūkstančių žmonių. Deja, jis yra beviltiškai pasenęs, aptvarai susidėvėję. Aplinkos ministerija siekia gauti ES paramą šio stumbryno renovacijai, kad ir toliau čia galima būtų sėkmingai veisti stumbrus ir paleisti juos į laisvę.
3. Svarbiausia ir sudėtingiausia plano dalis: sugaudyti dabar laisvėje gyvenančius stumbrus, juos perkelti į naujai statomą 100 ha adaptacinį aptvarą Dainavos girioje ir iš ten galiausiai paleisti į laisvę tikintis, kad jie taip pat sėkmingai pamėgs tas vietas, kaip pamėgo Vidurio Lietuvą. Tačiau iki to – dar ilgas kelias.
„Išbandėme kai kuriuos gaudymo būdus patys, bet akivaizdu, kad gyvūnų užmigdymas – neveiksmingas metodas. Bandyta šaudyti migdomaisiais vaistais, bet dėl padidėjusio adrenalino kiekio vaistai greitai išsisklaido gyvūnų organizme, iš 12 bandymų pavyko tik 1 stumbrę užmigdyti ir uždėti jai GPS sekiklį. Galbūt pasiteisintų stipresni vaistai, gaminami Pietų Afrikos Respublikoje, bet ar nebus jie per stiprūs? Taip pat neramina ir jauniklių užmigdymas. Suaugėliai parkritusį jauniklį mėgina kelti ragais ir taip gali sužaloti“, – stumbrų gaudymo subtilybes aiškino L. Budrys.
„Žinoma, mes skubinsime procesus, bet nenorime pernelyg skubėti. Klaidų kainos bus didelės, todėl geriau iš anksto gerai pasiruošti. Be to, kol nebaigtas adaptacinis aptvaras Dzūkijoje – nėra ko ir gaudyti. Be to, ES paramos gavimas užtrunka labai ilgai, tad kol neturime pinigų – sunku ir darbus tęsti, šiek tiek baiminamės, kad BREXIT (Didžiosios Britanijos pasitraukimas iš ES - aut. past.) gali paveikti finansavimo galimybes, bet tikimės geriausio ir ruošiamės“, – teigia L. Budrys.
Šiuo metu specialistai daro daug „nematomo“ darbo: ruošia specifikacijas, aprašus, įstatymų ir taisyklių pakeitimus, bendraujama su kolegomis iš užsienio, tobulinamas planas, kad pradėjus darbus nebūtų niekur stringama. Netrukus turėtų būti skelbiamas ir konkursas stumbrų gaudyklei įrengti ir tikimąsi, kad jau 2018 m. rudenį į ją paklius pirmieji stumbrai.
Žingsnis po žingsnio stumbrai bus perkeliami į adaptacinį aptvarą Dzūkijoje, kur gali jiems tekti praleisti metus-kitus, kol gyvūnai apsipras su nauja aplinka ir paleisti į laisvę nebepasuks į buvusias teritorijas. Dzūkijos miškai parinkti neatsitiktinai: tai stambiausi Lietuvos girių masyvai, kuriuose mažas urbanizacijos lygis. Kadangi žemė ten nederlinga – nedaug ir žemės ūkio, bus mažiau konfrontacijų su ūkininkais. Be to, teoriškai jie turės galimybę eiti į „pasimatymus“ su Lenkijos ir Baltarusijos stumbrais ir taip išsaugoti genetinę įvairovę. Specialistai juokauja, kad ten stumbrai blogiausiu atveju išgąsdins vieną kitą Dzūkijos grybautoją, bet kitokių incidentų turėtų būti daug mažiau.
Kaip viskas baigsis, parodys tik laikas. Sėkmės atveju pasididžiavimas Lietuvos stumbrais bus tik didesnis. Sunku patikėti, kad tokius didelius pokyčius gyvūnų gyvenime galėjo galutinai nulemti viena nuotrauka.
