Liūdnos prognozės: ežerai, kuriuos turėsime pamiršti

Daugelis Lietuvą sieja su reto grožio ežerais, kurie kaip niekas kitas puošia mūsų šalį. Tačiau mažai kas žino, kad lietuvių taip pamėgti ežerai kasdien keičia savo veidą. Specialistai vis garsiau kalba apie neišvengiamą ir greitėjantį ežerų užpelkėjimą. GRYNAS. lt savo tyrime aiškinasi, kodėl pelkėja ežerai ir kaip šį procesą galima sustabdyti.

Lietuvos ežerai – unikalus palikimas

Ežero gyvavimo ciklas aprėpia ne tik jo susidarymą, bet ir senėjimą bei išnykimą. Kaip pasakoja Lietuvos geologijos tarnybos direktorius Jonas Satkūnas, Lietuvoje daugiausiai yra ledyninės kilmės ežerų. Ledo guolis ir jame ištirpęs didelis ledo gabalas suformuoja nemažą vandens telkinį. Tokiu ledyninės kilmės ežeru, pavyzdžiui, Dusia, gyventojai džiaugiasi kiekvieną vasarą.

Geologas mini ir rininius arba kitaip dubakloninius ežerus. Jiems būdingas siauras, ilgas, vingiuotas duburys stačiais šlaitais. Šiuos ežerus suformavo nuo ledyno pakraščio sruvę vandenys. Dubakloninių ežerų grupei priklauso giliausi Lietuvos ežerai – Tauragnas, Asveja, Sartai, Baltieji ir Juodieji Lakajai. Lietuvoje dar yra termokarstinių ežerų, kai po smėliu palaidoti ištirpo ledo blokai. Tose vietose įdubo žemė ir užsipildė vandeniu.

J. Satkūnas pamini likusius du ežerų formavimosi tipus: karstinį ir karjerų kasimo procesus.

„Dar viena ežerų grupė yra karstiniai ežerai, kurie susiformuoja smegduobių vietoje, kai ištirpsta gipsas, žemė įsminga, įgriūna ir užsipildo vandeniu. Dar vienas tipas yra tarsi formuojamas žmogaus, tai kai ežerai susiformuoja karjerų vietose. Kai yra kasamos naudingos iškasenos, pasiekiamas gruntinis vanduo“, - aiškina geologas.

Šiandien formuojasi tik dviem būdais

Šie du ežerų formavimosi tipai yra būdingi šioms dienoms. Vilniaus universiteto Hidrologijos ir Klimatologijos katedros prof. dr. Gintaras Valiuškevičius pabrėžia, kad tai yra vieninteliai ir lėti procesai šiandien, kurių metu Lietuvoje dar gali atsirasti naujų ežerų. Be to, jis priduria ir senvagės formavimąsi.

„Reikia pabrėžti, kad tie didieji mūsų ežerai yra susiformavę ledynmečio metu. Tai jeigu ateis naujas ledynmetis, tuomet jis suformuos pas mus aibę naujų didelių ežerų, bet tokie procesai galimi už dešimčių tūkstančių metų. Tačiau šiuo metu natūraliai gali formuotis mažesni ežeriukai: karstiniu būdu (Biržų, Pasvalio rajone) arba, kai upeliai atkerta savo buvusius vingius ir susidaro senvagės“, - teigia hidrologas.

Ežerų pelkėjimo etapai

Patys seniausi Lietuvos ežerai atsirado prieš 14 – 16 tūkstančių metų. Vieni jų vis dar tyvuliuoja, kiti – užaugę įvairia augmenija, o treti, patys seniausieji, jau virtę pelkėmis. Kaip teigia G. Valiuškevičius, ežero virtimas pelke – natūralus procesas. Tačiau jį sukelia dvejopos priežastys: natūralus ežero senėjimas ir žmogaus veikla.

Hidrologas G. Valiuškevičius pasakoja, jog pelkėdami ežerai pereina kelias eutrofikacijos fazes.

„Po ežero susiformavimo jie būna labai švarūs, vanduo dažniausiai turi labai mažai mastinių medžiagų, todėl bendras rūšių biomasės kiekis yra menkas, bet auga nemažai augalų rūšių ir gyvena įvairių organizmų. Ir būtent tokios, kurios gali palaikyti deramą įvairovę tarpusavyje. Laikui bėgant ežere, nori ar nenori, kaupiasi įvairios, vandenyje ištirpusios cheminės medžiagos. Todėl visų gyvų organizmų kiekis didėja, susikaupusio dumblo dugne sluoksnis irgi storėja, o rūšinė sudėtis, atitinkamai keičiasi į tokį pobūdį, kad išgyventi gali tik tokios rūšys, kurios yra prisitaikiusios prie tokios aplinkos. Kai ežeras nebegali perdirbti tos energijos, tada dalis augalų ir kitų ežere gyvenančių organizmų virsta durpėmis. Durpių formavimosi procesą ežere galima palyginti su gyvūnų virškinimo sistemos veikla – kol ežeras „sugeba” suvirškinti gautas maistmedžiages, didžioji jų dalis virsta dumblu, kurį toliau gali įsisavinti augalai, o gaunant per daug maistinių medžiagų, dalis jų ežero „nebesuvirškinama” ir užsikonservuoja durpių pavidalu.
O tada prasideda perėjimas į pelkinę fazę“, - aiškina mokslininkas.

Keičiasi ežero flora

Ežerui pelkėjant keičiasi jo išvaizda. Tačiau augalų rūšių įvairovė ne mažėja, o atvirkščiai – tam tikrą laikotarpį netgi auga. Lietuvos botanikė, habilituota biomedicinos mokslų daktarė prof. Jūratė Balevičienė aiškina, kad ežero virtimą pelke sudaro kelios stadijos: kai ežeras virsta žemapelke, tuomet vyksta tolesnis jo pelkėjimas ir pagaliau jis tampa aukštapelke. Nuo to, kokios stadijos yra ežeras, priklauso ir jame augančių augalų skaičius ir rūšys. Anot mokslininkės, gėlame vandenyje prisitaikė augti 120 rūšių augalų, žemapelkėje apie 240 rūšių, o aukštapelkėje – vos 60 – 70 rūšių.

„Ežerui pelkėjant keičiasi sąlygos - terpė rūgštėja ir lieka labai mažai rūšių, kurios geba prisitaikyti prie kintančių sąlygų. Vandens augalų Lietuvos floroje yra apie 120, o prisitaikę augti pelkėje yra apie 240. Todėl natūraliai ežerui pelkėjant, gamtinė įvairovė jame netgi auga. Kai ežero terpė darosi dar rūgštingesnė, tuomet rūšių jau mažėja“, - pasakoja mokslininkė.

Pasikeičia ir žuvų įvairovė

Ežero pelkėjimas lemia ne tik augalų, bet ir žuvų rūšių pasikeitimą. Nors atrodytų, kad ežero virtimas pelke turėtų mažinti žuvų kiekį vandens telkinyje, tačiau Žuvinto biosferos rezervato direktorius Arūnas Pranaitis teigia, jog žuvų rūšių mažėjimas yra daugiau nerštaviečių nykimo ir mitybinės bazės nuskurdimo problema. Ją sukelia ežero užterštumas, ypač kai ežere dėl maisto medžiagų pertekliaus įsivyrauja dumbliai, sukeliantys vandens žydėjimą.

„Žuvinto ežere yra vykdomi žuvų rūšių tyrimai kas penkerius metus. Pagal juos galima teigti, kad karšinių žuvų skaičius mūsų ežere auga, plėšriųjų žuvų – mažėja. Tačiau negalima teigti, kad tai yra dėl ežero savaiminio pelkėjimo. Daugiausiai įtakos žuvų įvairovei, kaip ir visam ežero gyvenimui, daro eutrofikacija. Į Žuvinto ežerą patenka daug maistmedžiagių, daugiausia fosforo ir azoto junginių. Tarša iš išorės nulemia daugumą Žuvinto ežero bėdų – seklėjimą, spartų apaugimą, vandens augalų biomasės didėjimą ir – iš kitos pusės, vertingos, taršai jautrios dugno augmenijos nykimą. Jei tik šito ežero neterštume taip, kaip dabar, didelė dalis ežero dugno maurabragių, ant kurių tarpsta įvairūs bestuburiai – pagrindinė žuvų mitybos grandinės dalis, atsikurtų. Tuo tarpu užterštuose, ežeruose žuvų rūšys keičiasi. Įsivyrauja tos, kurios yra prisitaikiusios gyventi eutrofikuotuose dumblėtuose, neskaidriuose ežeruose. Tai lynai, karšiai, plakiai. Menkėja plėšriųjų rūšių skaičius“, - vardija A. Pranaitis.

Blogiausia, kai prisideda žmogus

GRYNAS.lt kalbinti mokslininkai tvirtina, jog natūralus ežero pelkėjimas yra neišvengiamas, lėtas procesas, kuris netgi praturtina vandens telkinį bioįvairove. Tačiau, kai pelkėjimas prasideda dėl taršos, tuomet sutrikdoma ežero ekosistemos pusiausvyra. Procesas, kai ežeras pelkėja ne dėl natūralaus senėjimo, vadinamas eutrofikacija. Hidrologas G. Valiuškevičius tvirtina, kad ją sukelia cheminių medžiagų, nuotėkų patekimas į vandenį, o bene didžiausią poveikį daro žmogaus ūkinė veikla.

„Natūraliomis sąlygomis pelkėjimo procesas vyksta labai ilgai, ne vieną tūkstantį metų. Tačiau pastaruoju metu, ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje pastebimas kokius 10 kartų greitesnis nenatūralus ežerų pelkėjimas, kada įsikiša žmogus: ežerai teršiami ir pažeidžiama to ežero vidinė autoreguliacinė sistema, struktūra nebegali susireguliuoti taip, kad jis išsilaikytų kaip ežeras. Iš pradžių darosi dumblas, vėliau auga kiti augalai ir ežeras po truputi seklėja, pelkėja“, - aiškina mokslininkas.

Žmogaus įsikišimą į ežero gyvavimo ciklą hidrologas vadina antropogeniniu poveikiu. Jam galima priskirti tiesioginę žmogaus įtaką teršiant ežerą, pavyzdžiui, nuotėkų paleidimą į patį ežerą ar į upę, kuri įteką į ežerą; vandens lygio reguliavimas ir panašiai.

Greičiausiai neteksime Žaliųjų ežerų

Jeigu vandenys ir toliau bus teršiami, prof. J. Balevičienė prognozuoja, kad greičiausiai neteksime mažųjų ežerų, pavyzdžiui, sostinės gyventojų pamėgtų Žaliųjų ežerų. Anot mokslininkės, anksčiau jų būta net 16. Šiuo metu 3 ežerai visai išnykę, kiti sparčiai pelkėja: yra tokių, kur belikę tik trečdalis vandens. Nedideli ežerai ne tokie gilūs, todėl juos greičiau „užtraukia“ dumblas.

Tačiau yra būdas, kaip galima išgelbėti nuolatos teršiamus ir baigiančius ne natūraliai užpelkėti ežerus. Aplinkos apsaugos agentūra kartu su mokslininkais vykdo tyrimus, kuriais nustatoma Lietuvos ežerų būklė. Jeigu nustatoma, jog ežeras užpelkėjęs dėl žmogaus veiklos ir šis procesas turi daug neigiamos įtakos vandens telkiniui, ežeras yra valomas.

Hidrobiologas dr. Aušrys Balevičius, ne kartą kartu su kitais mokslininkais tyręs Lietuvos ežerus, akcentuoja, kad tos vietos, kuriose niekad nebuvo miestų ir žmogaus veiklos ir ežerai vis tiek užpelkėję, pavyzdžiui, Čepkelių pelkė, yra ne kas kita, kaip natūralus ežero virtimas pelke ir tokius telkinius valyti draudžiama – tai rezervato teritorija, kurioje gyvena daug įvairių organizmų rūšių.

„Pavyzdžiai gali būti Balsio ežeras, kuris iš kraštų apaugęs augmenija, tačiau ištirta, kad neigiamo poveikio ežero ekosistemai ji neturi. Kita situacija būtų su Obelių ežeru. Į jį ilgą laiką buvo leidžiamos Obelių spirito daryklos nuotekos. Ten užpelkėjimas ir dumblėjimas labai didelis, vandens likę metras ar pusantro. Tokį ežerą jau reikia valyti“, - aiškina specialistas.

Yra ne viena ežero valymo priemonių, tačiau, pasak mokslininko, Lietuvoje dar nėra tokios, kuri nekenktų ežero ekosistemai.

„Ežero valymo metu, ardoma ežero ekosistema – jame gyvenantys organizmai patiria didelį stresą. Reikėtų svarstyti naujas technologijas, pavyzdžiui, plaukiojančias užuolaidas. Kitas variantas yra valyti ežerą žemsiurbe, tačiau Lietuvoje kol kas nėra tokios technikos, kuri būtų tobulai pritaikyta ežerų valymui. Tiesa, Lietuvoje nėra ir ežerų valymo rinkos“, - tvirtina A. Balevičius.

Lietuvoje yra apie 6 tūkstančiai įvairaus dydžio ežerų ir 1500 dirbtinių vandens telkinių, kurių plotas didesnis nei pusė hektaro. Iš jų – 32 procentai per artimiausius metus gali užpelkėti, uždumblėti ar visai išnykti. Kad ir toliau galėtume džiaugtis gražiais Lietuvos ežerais, turime dėti pastangų ir patys. Ką galime padaryti? Visų pirma, pasirūpinti, kad mūsų ežerų ir upių nepasiektų cheminė tarša ir nuotekos.