Vilniaus miesto savivaldybės duomenimis, autotransportas yra vienas pagrindinių oro taršos šaltinių sostinėje ir vidutiniškai sudaro apie 60-80 proc. visos taršos. Taršos rodikliai labai priklauso nuo naudojamo kuro rūšies ir kas metus auga, nes daugėja automobilių skaičius ir jų sudeginamo kuro kiekis.

SĮ „Vilniaus planas“ Darnaus judumo plano koordinatorė Kristina Gaučė teigia, kad remiantis 2015 m. aplinkos oro teršalų modeliavimo duomenimis, Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje vidutinė metinė kietųjų dalelių koncentracija neviršija nustatytos ribinės vertės, tačiau vidutinė metinė azoto dioksido koncentracija gerokai viršija nustatytas ribines vertes prie intensyvaus eismo gatvių ir sankryžų.

Klimato kaitos sukėlėjas

Pagrindiniai teršalai, kuriuos automobiliai išmeta į atmosferą yra anglies monoksidas (CO), azoto oksidai (NOx), kietosios dalelės (KD10 ir KD2.5), nemetanininiai lakūs organiniai junginiai (NMLOJ), sieros oksidai (SOx).

Kaip aiškina Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Gamtos mokslų fakulteto Aplinkotyros katedros docentė Jūratė Žaltauskaitė, anglies monoksidas ir azoto oksidai, išskiriami automobilių, tiesiogiai (kaip šiltnamio reiškinį sukeliančios dujos) ir netiesiogiai (nes jos yra pažemio ozono pirmtakai) prisideda prie klimato kaitos. Ji teigia, kad didžioji dalis šių teršalų išsiskiria kuro degimo metu, tačiau akcentuoja, jog aplinkai kenksmingas apskritai visas transporto priemonės būvis.

„Visų pirma, nagrinėjant bet kokio sektoriaus sukeliamą taršą reikėtų galvoti ne tik apie galutinę, vartotojo „matomą” taršą, pavyzdžiui, išmetamąsias dujas, bet ir suvokti visą būvio ciklą. Automobilių sukeliama aplinkos tarša prasideda nuo žaliavų jų gamybai gavybos, automobilių gaminimo, eksploatavimo ir jų utilizavimo. Čia dar galime kalbėti ir apie degalų gamybą, transportavimą ir pan., tačiau vis dėlto daugiausia dėmesio, kalbant apie automobilių keliamą aplinkos taršą, skiriama taršai, kylančiai jų eksploatavimo metu“, – aiškina specialistė.
Tarša sostinėje

Doc. J. Žaltauskaitė sako, kad dalis taršos susidaro ir dėl padangų dilimo, kai išsiskiria kietosios dalelės, sunkieji metalai (Cd), stabdžių trinkelių dilimo ir pan. Be to, galima tarša dėl degalų ar alyvų išsiliejimo, automobilių kondicionavimo sistemos, kur naudojamos medžiagos, galinčios prisidėti prie stratosferos sluoksnio mažėjimo ir klimato kaitos.

Apnuodija augalus

Gamta teršiama ne tik tuomet, kai transporto priemonė pašalina kenksmingas medžiagas. VDU doc. J. Žaltauskaitė priduria, jog, važiuojant automobiliui, pakeliamos ant kelio nusėdusios medžiagos (kietosios dalelės), kurios dar ilgai išlieka ant šalia kelio augančių augalų.

„Jei kelkraštis yra žvyruotas, pakėlimas susidaro tikrai didelis. Tos medžiagos po to nukeliauja tam tikrą atstumą ir vėl nusėda. Ypač tai aktualu Lietuvoje, kadangi nėra pakankamai valomos gatvės. Pavasarį, kol nėra sužėlę augalai ir ant kelio per žiemą susikaupę daug įvairių medžiagų (dėl barstomų druskų, smėlio ir t.t. ), jos yra pakeliamos ir išnešiojamos“, – pabrėžia pašnekovė.

Mokslininkės išvardyti taršos procesai ir medžiagos, kurios daro didžiausią poveikį gamtai, sukelia ne tik šiltnamio efektą. Pasak J. Žaltauskaitės, augalai pasisavina ant jų nusėdusius azoto junginius, kuriuos vėliau, kartu su augalu, suėda gyvūnai. Sieros junginiai gali sukelti augalų pažeidimus. Tiek azoto oksidai, tiek sieros oksidai nusėdę rūgština dirvožemį ir taip pakeičia augalų augimo sąlygas.

Reikalingi „žalieji koridoriai“

Nors J. Žaltauskaitė tvirtina, kad aplinką teršia visas automobilio būvis, tačiau Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Transporto inžinerijos fakulteto Automobilių transporto katedros vedėjas doc. dr. Saugirdas Pukalskas akcentuoja, kad daugiausiai teršalų į aplinką patenka spūsčių metu ir tuomet, kai automobilis pajuda iš vietos.

„Ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose, kai yra didesnė spūstis, tuomet stovintys automobiliai neatlieka jokio naudingo darbo, o aplinką vis tiek teršia skleisdami nuodingas medžiagas. Suprantama, čia kalbu apie įprastus automobilius su vidaus degimo varikliais, neturinčiais sistemų, išjungiančių variklius, kuomet automobilis nejuda. Tačiau, daugiausiai teršalų į aplinką patenka vis tik tada, kada automobilis greitėja. Pajudėjimo metu automobiliui reikia daugiau energijos inercijai nugalėti, o tuo pačiu ir daugiau degalų. Kuo intensyviau pajudėsim, tuo bus didesnės inercijos jėgos, kurioms nugalėti reikės daugiau degalų“, - aiškina pašnekovas.
Spūstis

Ir čia pat jis duoda patarimų, ką daryti, kad važiuodami automobiliu mažiau terštume aplinką: „Tai žinant atrodytų, kad spūstyje turėtumėm pajudėti labai lėtai, kad kuo mažiau terštumėm gamtą, tačiau iš tikrųjų yra šiek tiek kitaip. Spūstys iš esmės susidaro ten, kur sumažėja pralaidumas – dažniausiai tai būna sankryža. Spūstis sankryžoje pradeda formuotis tuomet, kai link sankryžos artėjančių automobilių skaičius, tarkim, per 1 minutę, tampa didesnis nei sankryža jų gali praleisti per tą patį laikotarpį. Tad, kaip padidinti sankryžos pralaidumą? Vienas paprasčiausių būdų, kurio gali siekti kiekvienas vairuotojas – didinti automobilio pajudėjimo pagreitį. Vadinasi, kuomet užsidega žalias šviesoforo signalas vairuotojas turi, ne palengva, bet kuo greičiau reaguoti ir intensyviai greitėti. Suprantama, jokiu būdu negalima viršyti nustatyto leistino greičio ribos, tačiau ją pasiekti reikia maksimaliai greitai. Tokiu būdu, nors intensyviai greitėjantys automobiliai ir išmeta daugiau teršalų nei pajudėdami lėtai, tačiau dėl lėto greitėjimo susidariusi milžiniška automobilių spūstis visais atvejais teršia orą labiau“, – aiškina doc. dr. S. Pukalskas.

Mokslininkas svarsto, kaip būtų galima mažinti spūstis ir oro taršą sostinėje. Anot jo, dažnai gyventojų siūlomi aplinkkeliai ar didesnis eismo juostų gatvėje skaičius sostinei yra per brangus sprendimo būdas. VGTU Transporto inžinerijos fakulteto Automobilių transporto katedros vedėjas labiau linkęs tikėti vadinamųjų „žaliųjų koridorių“ sėkme, nors, anot jo, ir šis projektas turbūt visiškai visų spūsčių išvengti nepadėtų.

„Pats veiksmingiausias sprendimas Vilniuje būtų žalieji koridoriai. Kuo daugiau „žaliųjų koridorių“, kai apskaičiuojama, kad ilgoje gatvėje vienas po kito užsidegtų žali šviesoforai judėti viena kryptimi. Tuomet automobiliai kuo mažiau sustotų. Aišku, tai padaryti pakankamai sudėtinga“, – aiškina specialistas.

Viešasis transportas aplinką teršia ne ką mažiau

Be „žaliųjų koridorių“ sistemos S. Pukalskas pabrėžia ir intensyvesnį viešojo transporto naudojimą. Jo teigimu, jei žmonės daugiau rinktųsi viešąjį transportą, gatvėse sumažėtų nuosavų automobilių, spūsčių, o kartu ir į aplinką patenkančių nuodingų medžiagų. Tačiau ir čia specialistas įžvelgia problemą – viešojo transporto priemonių parkas labai senas, nepatogus ir todėl nepatrauklus.

„Aišku, visų pirma, visuomenę reikėtų skatinti rinktis viešąjį transportą. Tačiau žinant, kiek didieji Lietuvos miestai skiria dėmesio ir lėšų viešajam transportui, matome iš čia kylančias ir problemas: senstantis transportas tampa nepatrauklus keleiviams, o nuosavas naujas, šiltas, modernus ir ekonomiškas automobilis, stovintis čia pat po daugiabučio langais, yra daug patrauklesnė alternatyva kelionei į darbą“, – sako mokslininkas.
Troleibusas

Pašnekovas tęsia, kad senasis Vilniaus miesto viešasis transportas teršia aplinką lygiai taip, kaip ir visas kitas Lietuvos transporto priemonių parkas, kurio amžiaus vidurkis apie 15 metų.

„Pats seniausias viešasis transportas neturi praktiškai jokių teršalų neutralizavimo sistemų ir dėl to autobusai išmeta labai didelį kiekį kietųjų dalelių, kurias matome ir mes kiekvienas: iš duslintuvų rūksta juodi dūmai, pavojingi tiek gamtai, tiek žmogaus sveikatai“, – teigia S. Pukalskas.

Tiesa, Vilniaus viešąjį transportą ne taip seniai papildė naujos transporto priemonės, varomos dujomis, kurioms degant, nesusidaro kietųjų dalelių.

Pokyčiai turėtų vilioti naudotis viešuoju transportu

Apie viešojo transporto priemonių parko atnaujinimą kalba ir SĮ „Susisiekimo paslaugos“ direktorė Modesta Gusarovienė. Ji GRYNAS.lt pasakoja, jog jau nuo pernai pradėta įgyvendinti nemažai darbų, kurie pagerins dabartinę susisiekimo mieste būklę. Planuojama, kad dar šiais metais Vilniaus miesto transporto parką papildys 150 naujų autobusų.

Skatindama vilniečius labiau naudotis viešuoju transportu, Vilniaus miesto savivaldybė planuoja didinti ir maršrutinio transporto juostų skaičių, kad kelionė autobusais ir troleibusais būtų kur kas trumpesnė už važiavimą nuosavu automobiliu.

Be to, ketinama įdiegti Lietuvoje naują sistemą, kai mieste įrengiamos automobilių stovėjimo aikštelės tam, kad gyventojas galėtų ten palikti savo transporto priemonę ir sėsti į autobusą, o grįžęs po darbo ją pasiimtų ir pasiektų namus. Tokiu būdu į centrinę miesto dalį vedančios gatvės nebūtų tokios sausakimšos piko metu.

„Augs ir pati paskata keliauti viešuoju transportu – planuojama įrengti aikštelės, kur palikę savo automobilius vilniečiai toliau galės keliauti viešuoju transportu. Viešojo transporto bilietų įsigijimui planuojama suteikti kuo daugiau patogesnių galimybių atsiskaityti plečiant tiek platinimo taškų tinklą, tiek pasiūlyta daugiau mobilių ir internetinių atsiskaitymo būdų“, – pasakoja M. Gusarovienė.

Daugės ir „žaliųjų koridorių“

SĮ „Susisiekimo paslaugos“ direktorė pritaria mokslininkams ir akcentuoja „žaliųjų koridorių“ svarbą kovojant su spūstimis ir vis augančia aplinkos tarša, tvirtindama, kad bus užtikrintas ir išmanesnis Vilniaus gatvių eismo valdymas.

„Planuojama atnaujinti transporto koridorių („žaliųjų bangų“) eismo srautus. Be to, visuomenei ketinama atverti daugiau statistinių duomenų – transporto srautai, piko trukmės, gatvių apkrovos ir pan., dėl ko patys vilniečiai galėtų geriau įsivaizduoti, koks iš tikrųjų yra eismas jų mieste“, – aiškina pašnekovė.
Šviesoforas

Nekyla abejonių, kad transportas yra viena taršiausių sričių. Ją tobulinti būtina, o ypač sostinėje, kur automobilių eismas intensyviausias ir nuolat formuojasi spūstys, kurių metu į aplinką išsiskiria daugiausiai CO2. Visa transporto priemonių tarša lemia šiltnamio efektą, klimato atšilimą ir jo nulemtus gyvūnų ir augalų rūšims pavojingus procesus.