Pelkės sausintos sovietmečiu

Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje anksčiau pelkių buvo žymiai daugiau. Mūsų šalyje labiausiai prie šlapžemių sumažėjimo buvo stipriai prisidėta sovietmečiu. Baltijos aplinkos forumo Lietuvoje direktorius, gamtos apsaugos ekspertas Žymantas Morkvėnas pasakoja, kad intensyviausias pelkių sausinimas vyko XX a., kuomet buvo vykdoma aktyvi melioracija.

„Pelkių raidą lemia natūralūs gamtiniai procesai, kurie sąlygoja naujų pelkių atsiradimą, o kitos – po daugelio metų virsta kitomis gamtinėmis buveinėmis. Žemės ūkio intensyvėjimas lėmė staigų pelkių mažėjimą. Visgi, nūdienos žemės ūkyje nemaža dalis nusausintų pelkių nebenaudojamos žemės ūkyje ir apleistos užauga krūmynais ar yra apsodinamos mišku. Šie plotai yra verti būti sugrąžinti į buvusios pelkės būvį. Tai ypač aktualu mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse”, – aiškina Ž. Morkvėnas.

Anot jo, pelkių nykimui įtakos turi ir gamtos procesai, tačiau jie taip pat sukelti žmogaus, todėl galima teigti, kad žmogus daro tiesioginę įtaką pelkių džiuvimui visoje Lietuvoje.

„Pelkės nykimas prasideda tada, kai yra sutrikdomas natūralus vandens režimas. Tai vienu atveju melioracija tame plote, kitais atvejais, jei melioracija, vykdoma kažkur šalia. Tada užauga krūmynai, prasideda kitų augalų invazija“, – kaip nyksta pelkės, pasakoja Ž. Morkvėnas.

Aukštumalos pelkės pažintinis takas

Pelkės kaupia anglies dioksidą

Yra žmonių, kurių nuomone, nebūtų taip blogai, jei pelkės ir išsausėtų - atsirastų daugiau vietos žemės ūkiui. Tačiau Lietuvos gamtos fondo projektų vadovas Nerijus Zableckis su tuo nesutinka. Jis aiškina pelkių svarbą kovojant su klimato kaita. Gamtosaugininkas pasakoja, kad pelkių vaidmuo yra labai svarbus anglies dvideginio cikle.

„Pirmiausia pelkės kaupia anglies dioksidą ir padeda kovoti su klimato kaita. Jeigu pelkė nepažeista, tai joje kaupiasi organinės medžiagos, išleidžiama į aplinką mažiau anglies dvideginio, metano, azoto oksidų, kurie sukelia klimato kaitą. Ir jeigu pelkės sausinamos, tai tuo metu į aplinką išsiskiria didžiuliai anglies dvideginio kiekiai“, – aiškina N. Zableckis.

Turtingos bioįvairove

Lietuvos gamtos fondo projektų vadovas N. Zableckis pelkes įvardija ir kaip retų augalų buveines ir pelkinių paukščių gyvenamąsias vietas. Jose, pasak specialisto, susiformavusios specifinės sąlygos, atitinkančios tolimojoje šiaurėje esančią tundrą.

„Kadangi augmenija pelkėse skurdi, vyrauja durpės ir tokios sąlygos nulemia tai, kad jose aptinkama specifinė biologinė įvairovė, būdinga mūsų kraštui: paukščiai, žinduoliai, vabzdžiai, varliagyviai, ropliai. Lietuvos pelkėse išskiriami 8 Europos Sąjungos svarbos saugomų buveinių tipai. Priskaičius pelkėtus, užliejamus miškus, tai bus virš dešimt iš 54 šalyje aptinkamų buveinių tipų. Apie trečdalis saugomų paukščių susiję su pelkėmis, nes jose peri, ieško maisto. Beveik trečdalis saugomų augalų aptinkama pelkėse“, – vardina N. Zableckis.

Specialistai vardija paukščius, gyvenančius pelkėse: pempės, retai sutinkami perkūno oželiai. Lietuvos ornitologų draugijos biologas - ekspertas Gintaras Riauba pasakoja, kad sparnuočiai, gyvenantys pelkynuose, prie kitų sausesnių gyvenimo sąlygų neprisitaikytų.

„Pelkės yra reta buveinė. Jeigu žiūrėti į visą kraštovaizdį, tai pelkinės buveinės užima labai mažai teritorijos, dėl to ir jose gyvenančios rūšys yra retos ir nyksta kartu su pelkėmis. Visos pelkėse sutinkamos gali gyventi tik tokiose buveinėse. Tokioms rūšims reikalingos įvairios šlapynės“, – teigia G. Riauba.

Gamtos apsaugos ekspertas Ž. Morkvėnas pamini vieną pelkėse sutinkamą paukščių rūšį, kuriai dėl pelkių nykimo gresia išnykimas – meldinę nendrinukę. Pasak specialisto, apie 95 proc. šios rūšies individų jau yra išnykę, o Lietuvos gamtos fondo projektų vadovas N. Zableckis primena ir kelis taip pat unikalius augalus, kurie auga pelkėse. Jie išliks tik tokiu atveju, jei išliks pelkės.

Galubalio pelkė
Foto: Skaitytojo nuotr.

„Aptinkamas keružis beržas, kuris auga tik tolimojoje šiaurėje. Dar saulašarė, kuri minta vabzdžiais. Toks specifinis augalas, prisitaikęs gyventi pelkėje ir išgyventi skurdžiomis sąlygomis“, – kalba N. Zableckis.

Į durpių kasimą reikia žiūrėti atsakingai

Tačiau bioįvairove turtingos bei padedančios aplinkai kovoti su šiltnamio efektu pelkės yra turtingos ir viena iškastinio kuro rūšimi - durpėmis. Durpės dar naudojamos ir kaip trąšos. Norintys išgauti šią iškastinę gėrybę turi nusausinti pelkę, nuimti viršutinį durpių sluoksnį. N. Zableckis aiškina, kad neatsakingas durpių kasimas daro didžiulę žalą gamtai.

„Intensyvi durpių kasyba kenksminga, nes nusausinamos pelkės. Didžiausias pavojus yra hidrologinio rėžimo pakitime, nes nukritus vandens lygiui prasideda durpių mineralizacija, durpės ima skaidytis ir skaidymosi metu atsipalaiduoja dideli šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiai. Tolimesni neigiami efektai pasireiškia, kuomet pelkė paruošiama kasybai, nukasamas viršutinis durpių sluoksnis, kuris taip pat padidina emisijas, toliau kasybos metu gilinami grioviai“, – pasakoja specialistas.

Meldinė nendrinukė
Foto: Ž. Morkvėno nuotr.

Lietuvos ornitologų draugijos biologas - ekspertas G. Riauba priduria, kad iškasus durpes likęs mineralizuotas sluoksnis išskiria didžiulius kiekius anglies dvideginio, o tai yra tiesiogiai susiję su klimato kaita. Anot jo, vertinama, jog visi iškasti durpynai išskiria daugiau anglies dvideginio nei visi automobiliai.

Nyksta retos rūšys

Pernelyg intensyvus pelkių sausinimas ir durpių kasimas neišvengiamai prisideda ir prie jose gyvenančių organizmų nykimo. N. Zableckis primena, jog kai kurių pelkėse gyvenančių paukščių rūšių individų skaičius jau dabar yra kritiškai mažas, todėl pradėjus dar intensyviau išgauti durpes, retiems sparnuočiams iškiltų dar didesnė grėsmė.

„Jeigu nebebūtų pelkių, jose prisitaikę gyventi organizmai išnyktų. Pavyzdžiui, dirvinių sėjikų, šiuo metu, mūsų žiniomis, yra 40 perinčių porų visoje šalyje. Vienoje iš mūsų tvarkomų Aukštumalos pelkėje šiais metais suskaičiavome keturias perinčias poras. Jei išnyktų pelkė, išnyktų nemažas procentas Lietuvoje gyvenančių dirvinių sėjikų“, – teigia N. Zableckis.

Siūlo rinktis alternatyvas

Lietuvos gamtos fondo projektų vadovas N. Zableckis, kalbėdamas apie durpes, primena, jog tai baigtinis išteklis. Vieno durpių sluoksnio formavimosi laikotarpis trunka apie tūkstantį metų. Todėl tiek N. Zableckis, tiek G. Riauba rekomenduoja gyventojams paieškoti kitų alternatyvų durpėms.

„Durpės yra baigtinis išteklis. Jis naudojamas kaip kuras, ir kaip substratas. Žinoma, deginti durpes yra kur kas blogau aplinkai nei jas naudoti kaip substratą. Bet turint omenyje, kad tai baigtinis išteklis, geriausia rinktis alternatyvą: deginimui naudoti kitus išteklius, o tręšimui, pavyzdžiui, kompostą“, – sako N. Zableckis.

Dirva su durpėmis

Gamtosaugininkai tiki, kad bent jau saugomi pelkynai Lietuvoje neišnyks, tačiau anksčiau padaryta žala jaučiama dar ir dabar. Pelkėse gyvenančių organizmų kur kas mažiau nei būta anksčiau. Todėl dabar tik nuo mūsų priklauso, ar išsaugosime pelkes ir jose klestinčią gyvybę.