Jūra kėsinasi į Lietuvos pajūrį: kokia tikimybė, kad paplūdimius pasiglemš vanduo

Lietuvos pajūrio juostai skiriamas išskirtinis dėmesys – siekiama išsaugoti paplūdimius ir apsauginį paplūdimio kopagūbrį, kuris nyksta ne tik dėl natūralių gamtos veiksnių, bet ir dėl netinkamos žmogaus veiklos. GRYNAS.lt savo žurnalistiniame tyrime aiškinasi, kokios priemonės pasitelkiamos išsaugant unikalų Lietuvos pajūrį.

Siekia išsaugoti esamą kopagūbrį ir jį atkurti

Pajūrio regioninio parko direktorius Darius Nicius tikina, jog kranto ruožui tvarkyti dažnai siūlomi ir kardinalūs sprendimai, tokie kaip techninių įrenginių naudojimas. „Lietuvos mokslininkai ir Aplinkos ministerija yra priėmusi sprendimą, kad kol kas būtų taikomos tik minkštosios priemonės. Pirmasis tikslas yra išsaugoti esamą kopagūbrį ir jį atkurti. Naudojami žabų klojiniai ir žabų tvorelės, kuriomis bandoma laikyti smėlį, kad jis niekur neišeitų“, – aiškina regioninio parko direktorius.

D. Niciaus teigimu, geriausias pavyzdys, kaip turėtų atrodyti Lietuvos pajūris, – Kuršių nerijoje esanti Smiltynė. „Norint išeiti į patį pajūrį, Smiltynėje reikia pereiti kopagūbrį – tai yra sudėtingas darinys, anksčiau dirbtinai sukurtas žmogaus, kad vieta nebūtų nupustyta. Buvo sukurta kopa, kuri per daugelį metų gana aukštai išaugo – kažkas panašaus turėtų būti ir žemyninėje dalyje“, – tikina direktorius.

D. Nicius atkreipia dėmesį, kad Lietuvos pajūryje kopos sudaro apie 60-70 proc. kranto ruožo. Šiame ruože, kuriame vyrauja smėlio kopos, kol kas apsispręsta stengtis sulaikyti smėlį ir minkštosiomis priemonėmis skatinti kopų augimą.

„Kopos nyksta, nes audrų metu plaunamas smėlis, kurio dalį pagauna ir nusineša jūros bangos. Nykimą iš dalies lemia ir žmogaus veikla. Tam, kad kopos būtų stabilios, jos turi būti apaugusios žoline augmenija, kuri dažnai yra ištrypiama tokiose vietose, kaip Palangos kurortas. Natūralu, kad ištrypus augmeniją smėlis tampa laisvas ir jį bet koks menkas vėjelis gali nupūsti. Tokiu būdu pasidaro duobė – erozijos židinys“, – aiškina D. Nicius.

Didžiausios problemos – smėlio pernašos sumažėjimas ir erozija

Didžiausias dėmesys šiomis dienomis skiriamas erozinių židinių panaikinimui ir prevencinėms priemonėms pajūrio juostoje, o tam tiesiami lankytojų srautus reguliuojantys pėsčiųjų takeliai.
Būna ir skardžio tipo krantų – vienas iš tokių pavyzdžių Lietuvoje yra Olando kepurė.

„Einant nuo Karklės link Palangos, dalis kranto ruožo neturi kopų. Ten yra moreninis gūbrys. Kaip juokauju, pasaulio kraštas: už skardžio yra tik siauras pliažo ruožas ir iškart už jo jūra. Šiose vietose minėtos priemonės nėra tinkamos, nes ten nėra kopų ir nėra kur tvirtinti smėlį. Mokslininkai šiuo atveju siūlo palikti skardį natūraliems gamtos procesams“, – sako pašnekovas.

„Pripažįstama, jog didžiausia Lietuvos pajūrio problema – tai smėlio pernašos sumažėjimas. Mažėja smėlio, kuriuo pasipildo mūsų paplūdimiai. Kadangi Baltijos jūroje vyrauja bangų srovės iš pietų į šiaurę, anksčiau mūsų pajūris pasimaitindavo iš Kaliningrado srities pernešamu smėliu. Tiek Kaliningrade, tiek Klaipėdos uoste yra išgilinti įplaukos kanalai ir sumažinamos smėlio judėjimo pernašos. Nemunas atplukdo daug dumblo, dalis atsiskyrusių nuosėdų tampa smėliu, kuris išmetamas į pajūrį. Bet dabar uostų įplaukos kanalas išgilintas iki 16-17 metrų ir yra intensyviai valomas, tad tiek nuosėdų nebegali išeiti iš uosto“, – aiškina D. Nicius.

Smėlį pilti kai kuriose vietose reikėtų nuolat

Direktoriaus teigimu, prie Palangos tilto buvo pilamas smėlis, atgabentas iš Kunigiškių karjero.

„Norint išsaugoti paplūdimius, tam tikruose fragmentuose reikėtų nuolat pildyti smėlio atsargas, bet tai yra labai brangu ir dėl to sudėtinga. Dalį smėlio išpusto vėjas, todėl nuostolis neišvengiamas, negalima išvengti ir audrų, štormų. Visiško stabilumo negali būti, nes tai yra gyvas organizmas, krantotvarka niekada nebūna tarsi išbetonuota ir nekintanti“, – teigia D. Nicius.

Vis dėlto mokslininkai sako, kad šiandieninė pajūrio juosta išgyvena kur kas ramesnį laikotarpį nei anksčiau – pastaruoju metu jokios didelės žalos nepridarė anksčiau siautėję stiprūs uraganai.

Nepaisant to, nuolat taikomos elementarios palaikomosios priemonės. Kopagūbris tvirtinamas žabų tvorelėmis ir šakų klojiniais. Tinkamai įgyvendinus šias krantotvarkos priemones užnešamas smėlis padeda priauginti kopagūbrį ir net prie stiprių audrų ar uraganų toks sustiprintas kopagūbris tampa stipresniu apsauginiu barjeru.

Taip pat numatytos priemonės reguliuoja ir poilsiautojų srautus, jie specialiai įrengtais takais yra nukreipiami tam tikromis kryptimis ir taip stipriai erozijos paveiktos vietos paliekamos atsigauti.

Be šiandien taikomų priemonių neturėtume Palangos paplūdimio

Kokia gi taikomų priemonių nauda aplinkai? Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimo instituto profesoriaus Rimo Žaromskio teigimu, pajūrio juostos išsaugojimui taikomų priemonių svarba yra išties didelė: jei nebūtų profiliuojamas po audrų paplautas kopagūbrio šlaitas, kopagūbrio papėdėje pinamos žabtvorės arba šlaitas netvirtinamas šakų klojiniais, Lietuvos krantas būtų žymiai blogesnės būklės. Jei šiandienos sąlygomis krantą paliktume tik natūralių procesų vyksmui, vargu ar Palangos paplūdimiai bepritrauktų poilsiautojus.

„Kai kurie žmonės įsivaizduoja, kad smėlio pylimas pajūryje yra pinigų išmetimas į vandenį. Tačiau Lietuvoje maždaug 30-40 tūkstančių žmonių susiję su rekreacine veikla ir gauna darbo dėl plūstančių į pajūrį poilsiautojų. Kaip žinome, mūsų pajūryje tik paplūdimiai yra svarbiausias vasarotojų traukos objektas, kurio ekonominę reikšmę sunku pervertinti“, – aiškina profesorius.

Jei pajūryje nebūtų pilamas atvežtinis smėlis, pamėgto Palangos pliažo visiškai nebeliktų. Papildant smėliu paplūdimį, išlaikomas jo didelis plotis, stabili kranto linija, o tuo pačiu apsaugomas ir krantas. Tai nepigi priemonė, bet šiandieniniame pasaulyje ji visuotinai taikoma, nes priešingai negu taikant „kietąsias“ hidrotechnines priemones,krantas išlaiko natūralų pavidalą.

Labiausiai bijoma ekstremaliai stiprių štormų

Pasak profesoriaus, didžiausia grėsmė, kylanti Lietuvos jūros krantams, būtų ekstremaliai stiprus štormas, kurio metu visada būna paplaunami paplūdimiai ir kopagūbris. Nors tokios gamtos išdaigos nuo žmogaus nepriklauso, žmogus gali padėti krantui greičiau atstatyti buvusias smėlio atsargas.

Lietuvoje nėra nei vieno kilometro kranto, kurio vienaip ar kitaip nebūtų paveikęs žmogus. Juk tik žmogus sukūrė kopagūbrį, kuris XIX a. Kuršių nerijos smėlio dykynę vėl pavertė šiandieniniu mišku. Audrų metu kopagūbris saugo krantą nuo bangų prasiveržimo į sausumą, o jame sukauptas smėlis papildo nešmenų atsargas priekrantėje, kurios po audrų palaipsniui grąžinamos krantui.

Net esant pakankamo pločio, bet žemam paplūdimiui, įrengtos šakų tvorelės pagreitina smėlio susikaupimą kopagūbrio papėdėje ir taip augina patį kopagūbrį. Anksčiau, formuojant apsauginį kopagūbrį, buvo iš karto sodinamos smėliamėgės žolės. Dabar, jeigu kopagūbrio šlaitas netrypiamas, o po nuardymo yra nuprofiliuojamas ir sutvirtinamas šakų klojiniais arba pinučiais, žolinė danga atsistato savaime.

Prognozuoti Lietuvos kranto raidą nėra lengva – tam reikia numatyti, kokia ateityje bus hidrometeorologinė situacija ir kaip dažnai kartosis ekstremalios audros. Norint, kad mūsų krantai ir toliau trauktų poilsiautojus, būtina pastovi jų priežiūra.