Mokslininkai ir ekspertai teigia, kad nepriklausomai nuo išsivystymo lygio, visos šalys turi galimybę plėtoti tvarią ir atsparią ekonomiką bei tuo pat metu mažinti klimato kaitos keliamas grėsmes. Kaip nekeista, energetika ir finansai yra kertinės klimato kaitos sąvokos.
Dar 2006-aisiais, profesorius Sternas klimato kaitą įvardijo kaip didžiausią rinkos ydą. Sterno ataskaitos duomenimis, klimato kaitos kasmetinė kaina gali siekti net 5 proc. pasaulinio BVP. Nuo 2000 iki 2010 ekstremalių oro sąlygų (karščio ir šalčio bangų, potvynių ir pan.) pasekmės Europai kainavo net 4 milijardus eurų.
Šių metų birželį paskelbta konsultacijų bendrovės „Mercer" ataskaita, parengta analizuojant technologijų vystymąsi, gamtos išteklius, klimato kaitos poveikį ir politiką, pateikia nedviprasmišką išvadą – klimato kaita kelia didžiulę riziką ilgalaikėms investicijoms. Nenuostabu, kad Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas įsipareigojo į atsinaujinančią energiją investuoti daugiau nei 2 milijardus eurų, o viena iš didžiausių draudimo įmonių „Aviva" už 100 milijonų eurų suskubo įsigyti saulės energetikos investicijų portfelį.
Efektyvūs tarptautiniai susitarimai gali užtikrinti subalansuotą reguliavimo pagrindą globaliose rinkose. Šį rudenį surengtoje spaudos konferencijoje Paryžiuje didžiausios pasaulyje energetikos bendrovės, tokios kaip BP, „Saudi Arabian Oil Co", „Shell" ir kitos, ragino vyriausybes pasirašyti tvirtą klimato kaitos susitarimą. Tačiau rasti bendrą kalbą, o juo labiau - visiems priimtiną teisinį tekstą, tarp kone 200 šalių su skirtingais interesais bei pajėgumais nėra paprasta užduotis.
Kioto Protokolas
Kioto protokolas, pasirašytas 1997 metais, yra vienintelis iki šiol tarptautinis klimato susitarimas su aiškiais šalių įsipareigojimais mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas. Jo pagrindu buvo paruoštas ir ES energetikos ir klimato paketas – vienas iš svarbiausių reglamentų, padėjusių pagrindą konkurencingos mažo anglies dioksido kiekio ekonomikos kūrimui Europoje.
Lietuva, ratifikavusi Kioto protokolą, ne tik prisiėmė įsipareigojimus mažinti emisijas, bet ir įgijo teisę prekiauti taršos leidimas ir naudotis protokolo sukurtais rinkos mechanizmais. Bendro įgyvendinimo mechanizmo pagrindu Lietuvoje buvo statomos vėjo jėgainės, investuojama chemijos pramonėje. Įplaukomis iš sėkmingų taršos leidimų sandorių ir aukcionavimo yra finansuojama Klimato kaitos specialioji programa, kurios metinis biudžetas siekia 27-29 mln. Eur.
Programos lėšos, paskolų, subsidijų ir investicijų į kapitalą forma yra naudojamos viešųjų pastatų renovavimui, daugiabučių namų butų ir nuosavų namų modernizavimui, atsinaujinančios energetikos skatinimui, žaliajam transportui bei kitiems klimato ir energetikos projektams.
Tiesa, Kioto protokolas turi nemažai ir trūkumų. JAV atsisakė protokolą ratifikuoti, o Kinijai ar Indijai, kaip besivystančioms šalims, apskritai nėra numatytų jokių konkrečių atsakomybių. Maža to, Rusija, viena iš penkių didžiųjų teršėjų, o ir Japonija, kuriai po Fukušimos avarijos prireikė importuoti daugiau anglies, naftos ir gamtinių dujų, nusprendė nedalyvauti Kioto protokolo antrajame įsipareigojimų vykdymo laikotarpyje iki 2020 m.
Paryžiaus susitarimas – atsakomybė ir galimybės
Reikalingas naujas globalus klimato kaitos susitarimas, numatantis privalomus įsipareigojimus visai tarptautinei bendruomenei atsižvelgiant į šalių pajėgumus bei jų išsivystymo lygį. Toks susitarimas planuojamas pasirašyti 2015 m. Paryžiuje gruodžio mėn. vyksiančioje Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos (JTBKKK) šalių susitikime. Jis yra itin svarbus ne tik siekiant užtikrinti klimato kaitos švelninimo tikslus ir prisitaikymo priemones, bet ir dedant pagrindus konkurencingai ir tvariai ekonomikai. Nustatant anglies dvideginio kainą pasauliniu mastu ir kitus, su finansais susijusius reguliavimo elementus, būtų galima lengviau subalansuoti pasaulinę konkurenciją sektoriuose, kurie ypatingai yra paliesti klimato reguliavimo.
Skirtingai nei tuomet, kai buvo deramasi dėl Kioto protokolo ir mūsų šalis perėjo iš centralizuotos į rinkos ekonomiką, dabar Lietuva – ES narė ir tikimasi, kad 2017 metais taps Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) „turtingųjų klubo“ nare. Paryžiaus susitarimu mums teks prisiimti įsipareigojimus ne tik mažinti emisijas ar diegti prisitaikymo priemones, bet ir padėti besivystančioms šalims finansiškai pereinant prie tvarios ekonomikos.
Pagal Kankūno susitarimą 2010 metais, išsivysčiusios šalys susitarė suteikti iki 100 milijardų per metus privataus ir viešo finansavimo. Pagal EBPO duomenis, 2014 metais išsivysčiusios šalys klimato kaitai skyrė 62 milijardų USD, iš kurių 70 proc. skirta iš vyriausybių biudžetų įvairiausių instrumentų ir paskolų pavidalu. Per tarptautinius fondus ir pagal dvišales energetinio efektyvumo programas ir saugumo veiklas, taip pat ir Ukrainoje, Lietuva skyrė 0,2 mln. eurų. Estija - daugiau nei 1,5 milijono eurų prisitaikymo prie klimato kaitos projektui Afganistane. Latvija rėmė programas Gruzijoje ir Moldovoje.
Lietuva pagal klimato kaitos susitarimus įsipareigoja remti mažiau išsivysčiusias šalis ir teikti klimato finansinę pagalbą, tačiau šie įsipareigojimai gali būti puiki proga Lietuvos ūkio subjektams. Vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos įstatymas atveria galimybes Lietuvos įmonėms ir organizacijoms kreiptis dėl paramos vykdant klimato kaitos projektus besivystančiose šalyse, ypač rytų Europoje. Pagal vyriausybės numatytas vystomojo bendradarbiavimo 2014-2016 metų kryptis, Rytų partnerystės valstybės: Baltarusija, Gruzija, Ukraina ir kitos yra nurodomos kaip prioritetinės.
Per pastarąjį dešimtmetį Lietuva įgijo nemažai patirties, tad klimato projektų pagrindu gali konsultuoti, teikti techninę paramą ir bendradarbiauti su išvardintomis valstybėmis. Tokia veikla jau užsiima Lietuvos Energetikos Institutas, Žaliosios politikos institutas ir kiti.
Spalio mėnesį LR Seime vyko konferencija „Žalioji ekonomikos reforma: kaip klimato kaitą mažinantys sprendimai gali prisidėti prie Lietuvos ekonomikos augimo?" Buvo diskutuojama apie atsinaujinančios energetikos situaciją Lietuvoje ir Europoje, taip pat ir apie žaliuosius sprendimus, kuriuos įgyvendina Lietuvoje veikiančios įmonės.
„Lietuvos prioritetas turi būti tvarus ekonomikos augimas, o klimato kaitą mažinantys sprendimai įgalina Lietuvą skatinti žaliąsias inovacijas, diegti išmaniuosius, energiją taupančius sprendimus, atsakingai ir moderniai vystyti renovaciją, kuri padidintų energijos efektyvumą, pagerintų žmonėms gyvenimo sąlygas", – buvo teigiama pranešime.
Energetika yra ekonomikos variklis. Nuo jos kainos ir tiekimo tvaros priklauso šalies ekonominė būklė ir konkurencingumas. Šiuo atžvilgiu Paryžiaus klimato susitarime, kuriuo būtų skatinama atsinaujinanti energija ir apmokestinamas iškastinis kuras, gali būti užkoduotas nemažas potencialas Lietuvai. Įvairios atsinaujinančios energetikos galimybių ES studijos rodo, kad Baltijos valstybės turi geriausias perspektyvas vystyti atsinaujinančią energetiką. Galime ne tik pasigaminti reikiamą energiją iš atsinaujinančių išteklių, bet ir eksportuoti jos perteklių.
Pagaliau tiek politikai, tiek religinių konfesijų vadovai, tiek ir verslo atstovai pasisako už ryžtingus sprendimus klimato kaitos srityje. Tvirta ir subalansuota tarptautinė teisinė bazė leidžia planuoti ir vystyti tvarų verslą ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje.
Iki šiol tvarią ekonomiką (klimato kaitos, atsinaujinančios energetikos, energetinio efetyvumo pastatuose ir pramonėje, mažiau taršaus transporto projektus) Lietuvoje finansavome tarptautinių (Kioto ir kitų) susitarimų mechanizmais ir ES Plėtros fondais bei dalimi privačių investicijų. Nors tikimasi, kad Paryžiaus susitarime liks rinkos mechanizmai ir prekyba taršos leidimais, privalome aktyviai diskutuoti kokio susitarimo mes norime, kaip jį finansuosime ir kaip, įgiję patirtį ir turėdami galimybes jas panaudosime vystant verslą ir bendradarbiavimą klimato kaitos srityse.
Manoma, kad naujasis klimato kaitos susitarimas taps naujos eros pramonėje ir energetikoje pradžia – tam tikru lūžio tašku. Lietuvai jis svarbus ne tik todėl, kad esame ES nariai ir neturime pasirinkimo, bet ir todėl, kad jis gali sukurti puikias sąlygas Lietuvos konkurencingai mažo anglies dioksido kiekio ekonomikai.
Žurnalas „The Economist" rašo, kad šalyse, kur klimato kaita yra kontraversiška tema, politikai mieliau kalba apie tarptautinių susitarimų ekonominę naudą nei šiltnamio efektą sukeliančių dujų katastrofines pasekmes. Tačiau diskusija neturi ir negali būti arba apie orą, arba apie pinigus. Klimatas ir finansai yra tarpusavyje susijusios temos. Tarptautiniai susitarimai yra atsakomybė ir galimybės. Lietuva turi puikią patirtį ir įdirbį pasinaudoti jomis. Tačiau svarbi vieninga vyriausybės pozicija, įgalinanti privatų verslą ir nukreipianti investicijas į tvarią ir konkurencingą šalies ekonomiką.
