Aplinkos apsaugos įstatyme ir kituose Lietuvos teisės aktuose yra numatyta, kad Vyriausybė ir jai pavaldžios institucijos yra atsakingos už valstybinį aplinkos apsaugos valdymą, o Seimui yra priskirtos šios funkcijos: aplinkos apsaugos valstybės valdymo politikos formavimas, teisės aktų priėmimas, aplinkos apsaugos ir išteklių naudojimo politikos krypčių formavimas bei kitos nustatytos funkcijos.
Vyriausybės įgaliota institucija - Aplinkos ministerija - atlieka aplinkosaugos valdymo, koordinavimo funkcijas, taip pat inicijuoja teisės aktų ir strateginių dokumentų rengimą, o jai pavaldžios institucijos administruoja pagal joms pavestas funkcijas atskirose aplinkosaugos srityse. Aplinkos ministerijoje dirba pakankamai kompetentinga aplinkosaugos specialistų komanda, daugelis darbuotojų turi ne vienerių metų patirtį. Lygtai būtų ir viskas aišku, valstybės valdymo funkcijos paskirstytos - belieka kiekvienai institucijai atlikti savo funkcijas. Iki šio aptariamo įstatymo pakeitimo, leidimų išdavimo ir aplinkosauginio reguliavimo funkcijas vykdė Aplinkos apsaugos agentūra, tuo tarpu aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės priežiūros funkcija buvo perduota naujai įsteigtai Valstybinei aplinkos apsaugos tarnybai.
Būtų teisiškai korektiška ir logiška, kad tokius įstatymų pakeitimus inicijuotų Vyriausybė. Pasirodo, kad realybėje yra kitaip. Dalis Seimo narių ėmėsi valdymo funkcijų keitimo iniciatyvos, pakeičiant Aplinkos apsaugos kontrolės įstatymo nuostatas, kad Valstybinė aplinkos apsaugos tarnyba nebegalės atlikti valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės. Įstatymo pakeitimo iniciatoriai teigia, kad „sprendimai būtų priimami neatsižvelgiant į vietos bendruomenių poreikius bei paneigtas visuotinai pripažintas ir ES sutartyje įtvirtintas subsidiarumo principas“.
Tokiu atveju kyla klausimas, ar atgal sugrąžinus aplinkosaugos kontrolės funkcijas Aplinkos apsaugos agentūrai, ji geriau užtikrins vietinių bendruomenių poreikius? Tai labiau abejotina. Šiuo metu „senosios” valstybinės aplinkosaugos institucijos praktiškai nebendradarbiauja su vietinėmis bendruomenėmis. Dauguma sprendimų yra priimami principu „iš viršaus į apačią”. Ypač menkas bendradarbiavimas yra stebimas aplinkosaugos kontrolės srityje. Įprasta regioninių aplinkos apsaugos departamentų ir jų agentūrų praktika yra tokia: pirma nubausti, o po to galima ir padiskutuoti, pamoralizuoti, paskelbti apie tai žiniasklaidoje. Tai kur tas bendradarbiavimas su vietinėmis bendruomenėmis ir visuomene?
Labai abejotinas argumentas, kad būtų „paneigtas visuotinai pripažintas ir ES sutartyje įtvirtintas subsidiarumo principas”. Įdomu, ar patys Seimo nariai suprato, ką parašė ir ką reiškia „subsidiarumo principas”? Galima visuomenės akyse tokiais terminais manipuliuoti, tačiau tai nepraslysta pro specialistų akis.
Lietuvoje yra būtina keisti valstybinių institucijų požiūrį į bendravimą su vietinėmis bendruomenėmis, suinteresuotaisiais asmenimis, visuomene. Iki šiol tai yra didelė spraga ne tik aplinkosaugos institucijų, bet ir kitų. Valstybiniai inspektoriai, saugomų teritorijų administracijų darbuotojai kelia nerimą tiek bendruomenių nariams, tiek visuomenei. Tai koks gali būti bendradarbiavimas?
Sunku dabar pasakyti, ar naujai įsteigta Valstybinė aplinkos apsaugos tarnyba būtų geriau atlikusi tarpininko tarp kontrolieriaus ir visuomenės funkcijas. Dar praėjo tik trumpas laiko tarpas, tad vertinti per anksti. Gal vertėjo įpareigoti tarnybą, kad daugiau dėmesio skirtų vakarietiškiems kontrolės metodams, o ne naudoti rimbo principą, kaip tai daro regioniniai aplinkos apsaugos departamentai ir jų agentūros.
Naujai įsteigtai institucijai yra lengviau atitolti nuo stereotipiškų veiklos metodų. Ypač yra svarbu, kad reorganizuojant valstybinį aplinkosaugos valdymą dalyvautų aplinkosaugos specialistai ir visuomeninės organizacijos, o nebūtų atliekamos pagal atskiro ministro ar atskirų Seimo narių užgaidas. Kodėl Seimo nariai nutylėjo, kai neseniai Aplinkos ministerijoje buvo padarytos drastiškos struktūrinės reformos, pakenkusios aplinkosaugos tikslams ir sumenkinusios Lietuvos aplinkosaugos institucijų prestižą? Galbūt tai Seimo narių kompetencijos klausimas, juolab, kad aplinkosaugos srityje jos nelabai pastebimos. Abejotina, kad tai tik neapdairumas.
