Naujų objektų atidarymo tempai svaigina. Galima pagalvoti, kad mūsų valstybiniai parkai gyvena kaip inkstai taukuose. Bet toli gražu ne. Tai reiškia visai ką kita: valstybės saugomų teritorijų sistema iki šiol neturi aiškios strategijos. Pinigai taškomi į kairę ir į dešinę negalvojant, kad kiekvienas investuotas euras turi duoti grąžą.
Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba (VSTT), pavaldi Aplinkos ministerijai, - viena iš tų institucijų, kuri labai gerai moka įsisavinti Europos Sąjungos (ES) paramą. 2007-2014 m. finansavimo laikotarpiu įsisavinta beveik 70 mln. eurų paramos, o dar 15 proc. nuo šios sumos pridėjo valstybė.
Už tuos pinigus pristatyta daugybė apžvalgos bokštų, atidarytas medžių lajų takas, beveik visuose parkuose įrengti lankytojų centrai, pažintiniai takai, kempingai, rekonstruotos parkų direkcijos ir panašiai.
Viskas gerai, jei ne viena problema. Dauguma objektų įrengti neatsižvelgiant į lankytojų srautus. Iškilmingai pranešta, kad Tytuvėnų regioninis parkas turės apžvalgos bokštą. Tačiau ši vietovė baisiai toli nuo regionų centrų. Tik naivuolis gali tikėtis, kad ši vieta sulauks lankytojų antplūdžio. Taigi ir apie ekonominę grąžą neverta nė kalbėti.
Bet už viską keisčiau yra tai, kad superiniam galvočiui stebuklingai kilo idėja pastatyti apžvalgos bokštą Kamanų valstybiniame gamtiniame rezervate. Kiekvienas žino, kad į rezervatą paprastiems mirtingiesiems įeiti draudžiama. O tuos, kurie nežino, įspėja rezervato svetainėje paryškintas pranešimas: „Primename, kad be direkcijos darbuotojo rezervate lankytis draudžiama.“ Juokingiau nei juokinga.
Bet svarbiausia, kad negebėjimas kuriamai infrastruktūrai parinkti vietas - tik viena medalio pusė. Panašu, jog valstybinių parkų strategai skaičiuoti vis dar neišmoko. Vadovaujamasi paprasta logika: naudokis viskuo nemokai. Kaip sovietmečiu! Juk iš lankytojų, kurie naudojasi infrastruktūra, gauna įvairias paslaugas, pinigų prašyti negražu. Ką žmonės pagalvos? Užtat gražu ištiesta ranka ateiti į Aplinkos ministeriją ir kaulyti labai reikalingų pinigėlių šiukšlių iš stovyklaviečių išvežimui, infrastruktūros priežiūrai, naujų poilsiaviečių įrengimui, darbuotojų išlaikymui ir taip toliau ir panašiai.
Vis dėlto valstybės skiriamų lėšų parkams, akivaizdu, neužtenka. Šių metų saugomų teritorijų sistemos išlaikymui skirta beveik 4,7 mln. eurų. Teko girdėti, kad parkų darbuotojai SAVO NORU eina nemokamų atostogų. Tačiau negi tikrai nėra jokio gelbėjimosi rato? Ką daryti, kad valstybinių parkų darbuotojai nepasižymėtų begaliniu noru atostogauti, o atvykstantys poilsiautojai rastų tokią infrastruktūrą, kad į tą pačią vietą norėtų sugrįžti dar ir dar?
Išeičių yra, tik jas VSTT mažų mažiausiai laiko nepadoriomis. Kodėl tik šią gegužę įvestas neprivalomas parko lankytojo bilietas? Ar jis negali būti privalomas? Naudojiesi parko gerbūviu – susimokėk. Sovietmetis jau praėjo! Išsivysčiusiose Vakarų šalyse mažai rasime valstybinių parkų, kurių infrastruktūra galėtume naudotis nemokamai.
Ir tai nėra vienintelis papildomas „praturtėjimo“ būdas. Kodėl parkai negalėtų teikti papildomų paslaugų? Argi įvairaus pobūdžio renginiams negalima išnuomoti ištaigingų lankytojų centrų patalpų? O kur dar mokamos ekskursijos, edukaciniai užsiėmimai, įvairiausio pobūdžio žygiai ir kitokios aktyvaus laisvalaikio paslaugos. Be jokios abejonės, negalima visko suabsoliutinti ir teigti, kad nieko panašaus nevyksta. Vyksta, bet kol kas tai daryti dar tik mokomasi. Bet mokosi ne visi. Iki šiol dar galime rasti nemažai parkų, kurie visa tai daro nemokamai. Kam?
Tiesa, reikia mokytis, kaip išvilioti pinigų ne tik iš lietuvių, bet ir iš užsieniečių. Ir čia susiduriame su nemažu iššūkiu. Iš užsienio atvykusiems turistams ne visuomet pavyksta susikalbėti su parkų darbuotojais. Bėda paprasta - ne visi lankytojus sutinkantys darbuotojai kalba angliškai. Viešėdami tokiame parke užsieniečiai piniginės tikrai neatvers. Ką daryti? Mokytis!
Ir čia valstybinių parkų nelankstumas nesibaigia. Tik pažiūrėkime į už europinius pinigus įrengtų lankytojų centrų darbo laiką. Tuomet, kai daugiausia žmonių pajuda į gamtą, jie neveikia. Patekti į prašmatnius lankytojų centrus nėra taip paprasta kaip gali pasirodyti.
Pavyzdžiui, Sartų regioninio parko direkcijos Lankytojų centro ekspozicijų salė veikia antradieniais - ketvirtadieniais nuo 8 iki 17 val., o penktadieniais dar trumpiau - nuo 8 iki 15.45 val. Vasarą ekspoziciją galima apžiūrėti dar ir šeštadieniais iki 17 val., bet jau nuo rugsėjo 30 d. iki gegužės 1 d. lankytojų centras savaitgaliais neveiks. Jei aš darbo dienomis, kaip visame išsivysčiusiame pasaulyje ir įprasta, dirbu, tai kada man patekti į lankytojų centrą? Ir kam po galais tada ta ekspozicija reikalinga? Bedarbiams?
O jei man pavyksta vargais negalais prasibrauti į vidų, tai nusipirkti kažką įdomaus, ką galėčiau parvežti draugams, ne visada įmanoma. Daugelis parkų apsiriboja šabloniniais lankstinukais, tušinukais, raktų pakabukais - ir viskas. Geriau pasukite galvą.
Ir dabar pats „skaudžiausias“ pasiūlymas, kuris saugomų teritorijų strategus varo į didžiausią neviltį ir verčia juos galąsti karo kirvius. REORGANIZACIJA. Jau seniai kalbama apie tai, kad reikia apjungti parkus. Tai nereiškia, kad jie bus sunaikinti. Tiesiog turimi resursai būtų panaudojami žymiai geriau, jei parkai būtų stambesni.
Dabar yra nemažai parkų, kurie ribojasi vienas su kitu. Pavyzdžiui, Veisiejų ir Metelių regioniniai parkai. Jiems vadovauja du direktoriai, pinigus skaičiuoja du buhalteriai. Sujungus parkų direkcijas kultūrologai, ekologai ir kraštotvarkininkai niekur nedingtų. Jie ir toliau rūpintųsi parkų vertybėmis. Tiesiog mažėtų valdymo aparato kaštai.
Tačiau iki šiol tokį pasiūlymą VSTT vadovybė vertina kaip didžiausią košmarą, prilygstantį visos sistemos sunaikinimui. Geriau palikime viską taip kaip yra, pasėdėkime ir palaukime geresnių laikų.
O kol jie ateis, pasimėgaukime gerais ES pinigų įsisavinimo temptais. Bokštų, bokštelių, pažintinių takų, kempingų, apžvalgos aikštelių, regyklų, informacinių centrų, atnaujintų direkcijų daugėja ne dienom, bet valandom. Tik spėk graibyti ES pinigus. Šiuo metu saugomose teritorijose stovi 21 aukštesnis nei 15 metrų aukščio bokštas ir galima išbandyti 95 pažintinius takus. Tik spėk!
Vis dėlto pamirštamas vienas labai svarbus dalykas. Visi šie objektai gražūs, kol nauji. Bet jie dėvisi. Ateis diena, kai jiems reikės remonto. O kas bus tada? Iš kur parkai trauks pinigų? Vėl verkdami bels į Aplinkos ministerijos duris. O jei ji durų nepravers, už ES pinigus įrengti ir su fanfaromis atidaryti objektai taps pasibjaurėjimą keliančiomis vietomis.
Sakysite, tai - tolimos ateities klausimas. Nieko panašaus! Varnių regioninio parko Debesų botaninis takas jau dabar griūva. Ir parko direkcijai kyla didžiulis klausimas, iš kur imti pinigų taisymui, kai kišenės kiauros. Ne geresnė padėtis ir Čepkelių valstybiniame gamtiniame rezervate. Takai įrengti, bet jie dabar jau tokios būklės, kad žmonės bijo jais eiti. Iki nelaimės vienas žingsnis – neatsargiai padėta pėda gali baigtis rimta trauma.
Ir paguodos nėra. Ateityje bus dar blogiau. Negalvojant apie ateitį problemos užprogramuotos. Tiesa, ateities planai yra. Ir toliau VSTT planuoja statyti naujus bokštus ir įrenginėti pažintinius takus. Tačiau nėra plano, iš kur gauti pinigų šių objektų priežiūrai. Labai neapdairu.
Kol VSTT strategai lyg užkerėti rezga naujus planus, kaip įsisavinti dar daugiu ES pinigų, problemos bręsta. Verslo subtilybių ši sistema per visus nepriklausomybės metus taip ir neišmoko. Vilties kibirkštėlė įsižiebė, kai prie šios institucijos vairo stojo buvęs verslininkas. Bet, regis, verslininko gyslelė taip ir liko už naujojo kabineto durų.
