Potvynius prognozuoti darosi vis sunkiau
Didžiausius potvynius Lietuva regėjo tuomet, kai žiemos buvo šaltos ir sniegingos, GRYNAS.lt teigia hidrologai. „Didžiausias mūsų istorijoje žinomas potvynis Lietuvoje kilo 1958-aisiais. Kai kuriose vietose jis buvo katastrofinis“, – pasakoja Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos (LHMT) Hidrologijos skyriaus vedėjas Aleksandras Kajutis.
Jau seniai Lietuvą „skalbė“ dideli potvyniai. Specialistai teigia, kad pastaraisiais dešimtmečiais potvynių mažėja, o jų galia silpsta. Kita vertus, pasak hidrologų, dėl klimato kaitos negalime būti ramūs, kad ateityje nebus dar stipresnių.
„Taip, išties yra akivaizdi potvynių mažėjimo tendencija, tačiau dėl to yra įvairių nuomonių. Daugelis mokslininkų tikisi, kad politikai susitars dėl kovos su klimato kaita priemonių, ir kad bus sustabdytas klimato šiltėjimas, kuris vyksta dėl žmonių ūkinės veiklos. Tikimasi, kad galbūt nebesulauksime tokių potvynių, kokie buvo 1958-aisiais ar 1979-aisias, tačiau taip pat yra manančių, kad ateityje didelių potvynių Lietuvoje gali kilti“, – GRYNAS.lt teigė A. Kajutis.
„Mažėja labai galingų potvynių, nes tiesiog žiemomis nebeturime tiek sniego. Tačiau pačių potvynių, kurie priskiriami stichiniams reiškiniams, netgi daugėja. Padažnėjo liūčių, dėl kurių gali patvinti didelės upės, kai anksčiau tai buvo tik upelių problema. Pavyzdžiui, anksčiau per liūtį patvindavo koks nors mažas upelis - galbūt kažkur nunešė mažą tiltelį ar apsėmė kiemą. O dabar tos liūtys apima didelius plotus, jos yra dažnos ir didelio intensyvumo. Dėl to potvyniai kyla ir didesnėse upėse – Minijoje, Jūroje, kelis kartus buvo ištvinęs Merkys. Jei ilgiau palyja, tai būna jaučiama ir Neryje, nors anksčiau tai nebuvo įprasta“, – tikina hidrologas G. Valiuškevičius.
Potvynis, kuris gali pasitaikyti tik kartą per 500 metų
Pasak hidrologų, didelius potvynius Lietuva matė prieš kelis dešimtmečius. Tuomet žiemą susikaupdavo daug sniego, o pavasarį tirpstantis sniegas sukeldavo potvynius. „Dabar dėl klimato kaitos žiemos sušvelnėjo ir dažnai potvyniai nesusidaro. Paskutinis didelis potvynis Lietuvoje buvo 1979-aisiais, vėliau didelių potvynių nebuvo. Kur kas didesni potvyniai buvo dar anksčiau – didžiausias mūsų istorijoje žinomas potvynis buvo 1958-aisiais. Vertinant šios dienos mastais, kai kuriose vietose – ties Druskininkais ir apskritai Nemuno žemupyje – jis buvo katastrofinis. Galbūt prie šimtus metų, kai niekas potvynių nematavo, buvo ir dar didesnių“, – svarsto A. Kajutis.
LHMT Hidrologijos skyriaus vedėjas A. Kajutis sako, kad didžiausias potvynis Neryje užfiksuotas 1931-aisiais, kai Neries baseine tuo metu buvo daugiau sniego nei kitur: „Vilniaus Katedros aikštėje tuomet plaukiota valtimis, o Tilto gatvė taip pat buvo po vandeniu. Nemažai kentėjo ir Kaunas 1946-aisiais bei 1952-aisiais. Potvynius ten provokuodavo didelės Neryje esančios ledų sangrūdos – Neris yra sraunesnė upė už Nemuną, todėl ledonešis anksčiau prasidėdavo Neryje. Ledai suplaukdavo į Nemuną, kuris tuo metu dar būdavo užšalęs. Tai iššaukdavo didelius potvynius.“
Kaip teigia A. Kajutis, Kauno hidroelektrinės reikšmė nėra vien energetinė. Ji apsaugo Kauno miestą nuo pavasario potvynių: tvenkinyje lieka ir ištirpsta vidurinio Nemuno ruožo ledai. Šaltuoju metų laiku pro turbinas teka šiltesnis vanduo iš gilesnių tvenkinio sluoksnių, todėl paprastai upės ruožas miesto ribose neužšąla, žemiau Kauno nesusidaro ledo kamščiai, dėl kurių anksčiau pakildavo upės vandens lygis.
Pasak VU Hidrologijos ir klimatologijos katedros docento G. Valiuškevičiaus, Lietuvai pasisekė, kad yra lygumų šalis: „Visos šalys, kur upės teka kalnuotuose regionuose ar bent dalis baseino išsidėstę kur kalnuose, o žemupys išteka į lygumas, turi daugiau šansų nukentėti nuo potvynių. Čekijos, Slovakijos, Lenkijos, Vokietijos upių aukštupiai yra kalnuotose regionuose, todėl ten sunku prognozuoti, kada gali kilti potvyniai, nors jie ir turi geriau išvystytą prognozės sistemą. Čekai, lenkai ir vokiečiai per paskutinius kelis dešimtmečius turėjo neįtikėtinų potvynių.“
Valtis turi ir šiandien
Kaip teigia hidrologas A. Kajutis, dideli potvyniai žmonėms visais laikais buvo tikra stichinė nelaimė. „Sangrūdos susidaro staiga ir vanduo pakyla per keliolika minučių, dažnai – naktį. Prieškariu netgi nebuvo įmanoma prognozuoti, kada ir kur kils potvynis. Didelių potvynių metu apsemdavo namus, nunešdavo ūkinius pastatus, būdavo aukų. 2005-ųjų rugpjūtį buvo kilęs vasaros potvynis, kurio žmonės nesitikėjo. Vienas gyventojas skundėsi, kad iš vandens kyšojo tik avilių stogų kraštai – jei būtų žinojęs, būtų ėmęsis veiksmų, o tąkart žuvo visos bitės. Kitas kalbėjo neseniai grįžęs iš malūno, maišus padėjęs tvartelyje, tačiau per potvynį visi miltai atsidūrė po vandeniu – būtų žinojęs, būtų aukščiau padėjęs“, – pasakoja A. Kajutis.
Anot pašnekovo, stichinis lietus iššaukia vandens lygio pakilimą ir apsisaugoti nuo to esą labai sunku. „Sinoptikai tiksliai prognozuoja, kur ir kada palis, bet neįmanoma prognozuoti, kiek vandens paklius į upes, neįmanoma sudaryti vandens lygio pakilimo prognozės“, – aiškina A. Kajutis.
Pasak G. Valiuškevičiaus, Nemuno žemupio gyventojai ir šiandien turi valteles, žino, ką reikia daryti. „Jiems tai yra įprasta, bet lygiai taip pat įprasta ilgą laiką buvo ir kitų miestų gyventojams, gyvenantiems prie didesnių upių. Pavyzdžiui, tarpukario metais buvo vidutiniškai kas trejus metus buvo užliejami Kauno miesto rajonai: Marvelė, Aleksotas ir pan.“ – sako hidrologas.
Sudarė potvynių žemėlapius
Kaip bebūtų, Lietuva potvynių grėsmei ruošiasi ir jau yra parengusi interaktyvius potvynių grėsmės ir rizikos žemėlapius.
„Buvo identifikuotos 53 upių atkarpos, kur gali kilti dideli potvyniai. Metrą pakilęs vanduo mažame upelyje nesukels didelių nuostolių, bet kartais net ir sąlyginai mažos upės, tokios kaip Vilnelė ar Vokė, gali būti mažos ne potvynio metu, o potvynio metu jos gali išsiplėsti dešimtis kartų ir pasiekti didesnius vandens debitus negu Neryje. O tai jau gali sukelti reikšmingus neigiamus padarinius“, – GRYNAS.lt yra sakęs Aplinkos apsaugos agentūros Upių baseinų valdymo skyriaus vyriausiasis specialistas Gediminas Dūdėnas.
„Didžiausią pavojų gyventojams potvyniai kelia Kauno mieste, Panevėžyje, visame Nemuno žemupyje nuo maždaug Jurbarko iki Kuršių marių. Pavojinga situacija yra Šilutėje, nes ten labai didelis kiekis gyventojų yra įsikūrę užliejamose teritorijose, be to, nemažai kur pasenusi infrastruktūra. Taip pat pavojuje Rusnės miestelis, kuris, ko gero, visiems yra žinomas kaip garsiausia potvynių vieta. Šiose teritorijoje bet kam yra didžiausia rizika – ir turtui, ir kultūros paveldui bei visiems kitiems objektams“, – vardijo Aplinkos apsaugos agentūros vyr. specialistas.
Paklaustas, kur potvynių rizika mažiausia, G. Dūdėnas yra įvardijęs Šiaurės Lietuvą. Kai kurie miestai neturi netgi vandens telkinių, kurie galėtų ištvinti, pavyzdžiui, Šiauliai, Radviliškis, Utena, Molėtai.
Daugiau informacijos rasite ČIA.
