Kritika Stumbro apsaugos planui: neaišku, kiek žvėrių padvės dėl šio eksperimento

Spalio 10 dieną aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas patvirtino Stumbro apsaugos planą, kuriame pagrindinė numatomos apsaugos priemonė – laukinių stumbrų uždarymas į aptvarus. GRYNAS.lt apie šio plano detales jau kalbėjosi su Aplinkos ministerijos specialistu, tačiau „Baltijos Vilko“ tarybos narė išsako kitokią nuomonę šiuo klausimu. Jos teigimu, jokių realių laisvųjų stumbrų bandų apsaugos tikslų plane neišsikelta, atvirkščiai – planas įtvirtina siekį vieną iš esamų dviejų stumbrų bandų sunaikinti. Ir tai vadinama jų apsauga.

Stumbrai bus pratinami prie žmonių

Panašu, kad planas rengtas ne stumbrų apsaugai – ne apsauga yra šio dokumento tikrasis tikslas. Plano prireikė, kai buvo sugalvota imtis aptvarų stumbrams projektų, kuriems norima įsisavinti Europos Sąjungos lėšas. Planas kurtas kaip dokumentas, pagrindžiantis tokių aptvarų reikalingumą – būtent aptvarų, o ne stumbrų apsaugos. Ir tai aiškiai atsispindi jo tekste.

Gyvūnų rūšių apsaugos planai paprastai turi bent minimalų tikslą išlaikyti gyvybingą tos rūšies populiaciją šalyje. Siekiai gali būti ir ambicingesni – užtikrinti gerą populiacijos būklę ar panašiai. Bet Stumbro apsaugos plane užsibrėžtas tikslas yra sumažinti laisvųjų stumbrų skaičių kelis kartus, o vėliau galbūt šiek tiek jos atkurti, tačiau atkūrimo veiksmų šis planas pernelyg nedetalizuoja. Jis taip pat nenumato jokių priemonių rūpintis, kad bemažinant laisvųjų stumbrų populiacija Lietuvoje visai neišnyktų ar kad kitoje vietoje paleidžiami stumbrai galėtų ten įsitvirtinti. 

Aplinkos ministerijos darbuotojai net stebėjosi GAA „Baltijos vilkas“ narių klausimu, ar yra ištirta, kad vietoje, kur manoma vėliau formuoti naują stumbrų bandą, yra pakankamai žolinės augmenijos jiems maitintis. Atsakymas – yra atlikti aptvarų tinkamumo tyrimai. Ir kam tas buveinių laisviesiems stumbrams tyrimas, jeigu tikslas yra aptvarai. Beje, planuojami aptvarai bus ne trumpalaikiai adaptaciniai, o ilgalaikiai, pritaikyti turizmui. Kad grąžinimui į laisvę rengiami stumbrai tokiu būdu bus pratinami prie žmonių ir gaunamo pašaro, niekam nerūpi. Vargiai tokį planą galima pavadinti stumbrų apsauga.

Geriausia laukinius žvėris saugoti aptvaruose?

Kaip mes anksčiau nesusiprotėjome, kad geriausia laukinės gyvūnijos apsaugos priemonė yra zoologijos sodai? Kodėl iki šiol ten nesukėlėme visų miegapelių, lūšių ir jūrinių erelių?

Dėstant plano tikslus, jame yra išvardinta, kaip turėtų būti pasiskirsčiusi stumbrų populiacija Lietuvos teritorijoje: keliasdešimt viename aptvare, keliasdešimt kitame, dar dešimt trečiame, ir dar šiek tiek laisvėje. Taip vertindami, kad mūsų šalies laukinė fauna yra aptvaruose laikomi žvėrys, galime kalbėti apie Lietuvos tigrų arba beždžionių populiacijas.

Įdomu ir tai, kad plane teigiama, jog aptvaruose stumbrai geriau patenkins savo biologinius poreikius, nei gyvendami laisvėje. Be to, vardinant grėsmes, kylančias esamai stumbrų populiacijai, nurodyta, kad dėl trikdymo dabar gyvenamose vietose kinta laisvųjų stumbrų elgsena ir yra fiziologiniai pokyčiai. O štai aptvaruose laikomiems ir žmonėms demonstruojamiems stumbrams jokie elgsenos ir fiziologiniai pokyčiai turbūt nepasireiškia, bent jau plane apie tai neužsiminta. Taip pat plano rengėjams nekilo įtarimų, kodėl taip labai neigiamai aplinkos veikiami gyvūnai paskutiniais metais sėkmingai dauginasi ir kasmet gausina savo kaimenę.

Ar stumbrams tikrai taip blogai?

Lietuvoje gyvena apie 100 laisvųjų stumbrų ir, plano rengėjų duomenimis, 31 stumbras laikomas aptvaruose. Paskutiniais metais laisvųjų stumbrų bandos kasmet padidėja dešimčia ar net dvidešimčia gyvūnų. Stumbrai gyvena ten, kur jie buvo paleisti nuo 1973 metų vykdant stumbrų populiacijos atkūrimo Lietuvoje darbus.

Pašilių stumbryno vieta parinkta planuojant jų paleidimą ir vertinant aplinkinių buveinių tinkamumą. Vykdant stumbrų rūšies atkūrimo darbus šios buveinės buvo laikomos tinkamomis stumbrams, o dabar plane vienareikšmiškai tvirtinama, kad jos visai netinka. Stumbrų populiacija nebuvo atkurta vos paleidus žvėris į mišką – tai buvo ne vienerių metų darbas, paleisti stumbrai buvo stebimi, papildomai maitinami. Ilgą laikotarpį atkurta stumbrų banda Lietuvoje buvo nedidelė, tačiau pastarąjį dešimtmetį ji po truputį auga ir galėtume džiaugtis, kad stumbrų populiacijos atkūrimo darbai Lietuvoje pavyko – šie žvėrys įsitvirtino, nors ir nedideliame plote, ir gyvena, kaip ir kiti laukiniai žvėrys. Bet nesidžiaugiame. Mat dabar toje vietoje turi augti rapsai ir burokai, o stumbrai ima ir išspardo. O ir pievų jiems čia neliko, nes niekas nepanoro atsižvelgti į stumbrų poreikius ir nesuarti visų žemių. Tiesa, patys stumbrai dėl to neliūdi ir džiugiai ėda rapsus.

Stumbrai visose šalyse, kur jie gyvena laisvėje, yra atkurta rūšis. Po Pirmojo pasaulinio karo, kai buvo susirūpinta stumbrų likimu, buvo likę tik 54 šie gyvūnai, visi zoologijos soduose. Tarptautinė bendruomenė ėmėsi stumbrų išsaugojimo projekto, siekdama išgelbėti juos nuo visiško išnykimo. Nors šiuo metu Europoje gyvena keli tūkstančiai stumbrų, jų genų artimumas vis dar kelia rūpesčių ir aptvaruose auginami stumbrai gali būti naudojami mokslininkų prižiūrimam kryžminimui, kad palikuonių susilauktų kuo mažiau giminiški žvėrys ir didėtų stumbrų populiacijos genetinė įvairovė.

Šiuo tikslu, atrodo, plano kūrėjai grindžia idėją laisvuosius stumbrus kelti į aptvarus. Jokio kito paaiškinimo, kuo stumbrų perkėlimas į aptvarus susijęs su jų populiacijos apsauga, plane nėra. Tačiau Lietuvoje aptvaruose stumbrai jau gyvena – tik norėk ir daryk mokslinius tyrimus ir genetinius mainus, nereikia nei naujų aptvarų įrenginėti, nei laukinių žvėrių gaudyti. Deja, jau kurį laiką Lietuvoje su esamais Pašilių aptvaruose stumbrais jokie moksliniai tyrimai nei kryptingesni genetiniai mainai, atrodo, neatliekami.

Gera populiacijos būklė su 30 stumbrų

Nors paskutiniu metu nebuvo vykdoma esamos stumbrų populiacijos ir jos buveinių mokslinių tyrimų, tai nesukliudė plano rengėjams A. Stulginskio universiteto mokslininkams su doc. Dr. Kęstučiu Pėteliu priešaky apibendrinti ir daryti išvadas. Kam tie tyrimai, jei duomenis galima nukabinti iš lubų, ir tokius, kokie reikalingi plano tikslui – stumbrų uždarymui. Dėl šio tikslo iškraipyta ir mokslinė literatūra. Štai remiamasi Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos leidiniu ir rašoma, kad palanki stumbrų apsaugos būklė yra tada, kai šalies populiaciją sudaro ne mažiau nei 100 individų, tačiau nutylima, kad leidinyje rašoma apie laisvuosius stumbrus, o plane teiginys panaudotas skaičiuojant aptvarinius.

Lenkų mokslininkų parengtame leidinyje teigiama, kad stumbrų apgyvendinimui laisvėje turi būti parenkamos teritorijos, kuriose populiacijos skaičius galėtų pasiekti 75-100 individų per neilgą laiko tarpą, nes tik tokio dydžio subpopuliacijos gali būti laikomos saugiomis. Pagal planą vidurio Lietuvoje laisvėje bus palikta tik 20-ties ar 30-ties stumbrų banda, o Dzūkijoje ketinama iš naujo laisvėje formuoti antrą stumbrų bandą, kuri taip pat neturėtų viršyti 30-ties. Stumbrų įkurdinimas naujoje vietoje neįvyks per trumpą laiką – tai daugelio metų darbas, jei apskritai jis pavyks. Visą tą laiką laisvųjų stumbrų išlikimas Lietuvoje priklausys tik nuo vienos vos dvidešimties žvėrių bandos, kuriai pagal planą leidžiama likti Panevėžio rajone. Kėdainių banda turėtų būti nušluota nuo žemės paviršiaus, t.y. uždaryta į aptvarus – plane numatytame laisvųjų bandų sąraše jos nėra.

Nutylima apie nesėkmingus eksperimentus

Beje, visai neaišku, kaip seksis stumbrus perkelti į aptvarus ir kiek jų padvės dėl šio eksperimento. Juk pernai lietuvių specialistų organizuotas apvarinių (net ne laisvųjų!) stumbrų perkėlimas baigėsi liūdnai: trys iš keturių į Kazachstaną iš Pašilių stumbryno išvežtų stumbrų padvėsė. Apie tokią baigtį niekas garsiai nesigyrė, nors apie išvežimą ir numatomą eksperimento sėkmę buvo pasakyta ir parašyta daug skambių žodžių. Reikia manyti, kad stumbrų suvarymu į aptvarus vėl rūpinsis tie patys specialistai ir žinovai.

Juo labiau neaišku, kaip seksis planas stumbrus paleisti į laisvę naujoje vietoje. Prieš daug metų jau buvo bandyta formuoti naują laisvą bandą toliau nuo Pašilių stumbryno. 1974 metais septyni stumbrai buvo paleisti Širvintų rajone, tačiau eksperimentas nepavyko – visi stumbrai žuvo. Ar buvo išmoktos pamokos ir kodėl tai neatsispindi plane?

Ar reikalingas toks planas?

Turbūt niekam nekyla abejonių, kad laisvaisiais stumbrais Lietuvoje reikia pasirūpinti, o jų populiacijos būklę būtų galima pagerinti. Didžiausia banda gyvena intensyvaus žemės ūkio krašte, dėl ko kyla konfliktai su ūkininkais. Šie konfliktai dar ir stipriai išpučiami, manipuliuojant anekdotiniais padarytos žalos įverčiais.

Naujos bandos nesusiformuoja, susisiekimas su gretimų šalių stumbrų populiacijomis yra greičiausiai tik epizodinis. Tikrai yra reikalingas apsaugos planas, kuris numatytų, kaip išspręsti šias problemas ir užtikrinti stabilią bei gyvybingą laisvųjų stumbrų populiaciją Lietuvoje. Todėl atrodytų, kad Aplinkos ministerijos noras paruošti tokį planą yra sveikintinas. Tačiau akivaizdu, kad tai, po kuo parašą padėjo aplinkos ministras, yra visai ne tas planas.

Patvirtintasis sprendžia kitas problemas: aptvarų poreikio pateisinimo ir jų statymui reikalingų finansų pritraukimo, laisvųjų stumbrų populiacijos sumažinimo iki 30 individų neapibrėžtam laikotarpiui, Kėdainių bandos sunaikinimo, stumbrų suvarymo į „rekreacinius“ aptvarus ir pan.

Ar tikrai Lietuvos stumbrai nusipelnė tokios „apsaugos“?