Pagyros skaidriam plastikui

Jeigu reikėtų parašyti pažymius įvairioms maisto pakuotėms iš skirtingų medžiagų, vieną iš aukščiausių balų greičiausiai būtų galima skirti skaidriajam plastikui (PET). Jį specialistai įvardija kaip vieną patvariausių. Jeigu ši pakuotė nesubraižyta ir nėra sena, joje esantys maistas ar gėrimai yra saugūs. Tokios pakuotės dažniausiai naudojamos nealkoholiniams gėrimams, mineraliniam vandeniui, aliejui.

Į plastikinius indus reikėtų dėti ne karštą, bet atšaldytą maistą ir nelaikyti juose riebaus maisto bei alkoholinių gėrimų.
S. Budrienė


„Gaminant plastikus į juos paprastai dedama įvairių priedų, kurie pagerina plastiko savybes, tačiau gali kelti pavojų žmogaus sveikatai. Medžiagų išsiskyrimas iš plastiko yra intensyvesnis, kai plastikas liečiasi su riebiu ar rūgščiu maistu, šildant maistą ar pakartotinai naudojant subraižytą, seną pakuotę. Gaminiai pagaminti iš polietileno, polistirolo, polivinilchlorido dažniausiai naudojami tik šaltiems maisto produktams laikyti. Kitų rūšių plastikai, su tam tikromis specialiomis instrukcijomis ir apribojimais, gali būti naudojami ir karštiems maisto produktams“, - apie plastikinių pakuočių įvairovę rinkoje pasakojo VMVT Maisto skyriaus vyr. specialistė Agnė Kolkaitė.

Plastiko buteliai

Aliuminis, kaip medžiaga pakuotėms, susilaukia prastesnio vertinimo. Specialistai pabrėžia, kad aliuminio indai nėra draudžiami, tačiau reikalaujama, kad ant tokių gaminių būtų pateikta informacija, jog jie netinkami rūgščių maisto produktų laikymui. Dėl metalo plastiškumo, jo lengvumo tokie indai greičiau susibraižo, susilanksto, o tai didina riziką išsiskirti pavojingoms medžiagoms. 

Aliuminio folija

Popierinės pakuotės turi vieną rimtą trūkumą

Popierinės pakuotės, kurios mėgiamos ekologiško, aplinkai draugiško gyvenimo puoselėtojų, nes yra greitai suyranti ir lengvai perdirbama medžiaga, maisto saugos specialistų yra kritikuojamos. Jie įvardija vieną esminių popieriaus trūkumų – tokios medžiagos pakuotė gali lengvai užsiteršti mikroorganizmais.

Tikrai nesinorėtų, kad mes apsikrautume atliekomis. Vienkartinė pakuotė visąlaik yra atlieka. Nėra daug savaime irstančių pakuočių, bet tendencija turėtų būti tokia, kad jų daugėtų. Reikėtų būti tolerantiškiems savo aplinkai ir gamtai.
E. Rinkevičienė

„Tai gali įvykti gamybos proceso metu arba kai tokios pakuotės yra sandėliuojamos netinkamomis laikymo sąlygomis (netinkama santykinė oro drėgmė, saugojimo laikas, temperatūra ar kt.). Popierinės pakuotės yra stiprios ir tvirtos (pvz. medžiagos ir gaminiai iš gofruoto kartono), praktiškai panaudojamos (lengvos, sumažina transportavimo išlaidas, pakuotės gali būti įvairių dydžių), lengvai perdirbamos ir pagaminamos iš atsinaujinančių išteklių“, - popieriaus trūkumus ir privalumus išvardijo A. Kolkaitė.

Net specialistai vengia tiesaus atsakymo, kuri maisto pakuotės rūšis yra saugiausia ir sveikiausia

10-ukas, ko gero, atitektų stiklui

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba informuoja, kad norint pagamintą maistą pašildyti geriausiai tam tinka stikliniai ar keraminiai indai. „Stiklinė pakuotė laikoma pačia saugiausia“, - konstatavo A. Kolkaitė.

Specialistai vartotojams pataria: pirkdami su maistu besiliečiančias medžiagas (pakuotes, indus, tarą ar kt.), itin atidžiai peržiūrėkite jų ženklinimą.

Į plastikinius indus galima dėti ne karštą, bet atšaldytą maistą ir nelaikyti juose riebaus maisto bei alkoholinių gėrimų. Plastikinių indų nedera plauti indaplovėse ir juos plauti naudojant stiprius ploviklius.
Citata

„Gaminių etiketėse arba ant pačio gaminio turi būti ženklas – taurelė ir šakutė, žodžiai „skirti liestis su maistu“, konkreti nuoroda apie jų naudojimą, pavyzdžiui, kavos virimo aparatas, butelis vynui, šaukštas sriubai ir kt. Jei reikia, turi būti ir specialios instrukcijos (pavyzdžiui - nenaudoti mikrobangų krosnelėse), kurių turi būti laikomasi, norint užtikrinti saugų ir tinkamą naudojimą“, - patarė A. Kolkaitė.

Stiklinė tara

Tikslas – kuo mažesnės pakuotės

Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos (VNMPI) Gaminių kontrolės skyriaus vyriausioji valstybinė inspektorė Elena Rinkevičienė GRYNAS.lt sakė negalinti išskirti atskirų medžiagų pakuočių, kurios yra saugiausios, nes visos pakuotės, kurios gaminamos ir tiekiamos į rinką, privalo būti saugios ir tinkamos vartoti. Dėl to skirtingoms medžiagos keliami skirtingi reikalavimai.

„Pakuotės tikslas išlaikyti saugų gaminį ir kuo ilgiau, taip pat būti patvaria ir kad maistas neįgautų pašalinių savybių iš pakuotės“, - pagrindinius kriterijus pakuotei apibūdino E. Rinkevičienė. Jos teigimu, pakuotei taip pat yra keliamas tikslas būti kuo mažesnei, kad ji nebūtų didesnė už patį gaminį, nes ji visada virs atlieka.

Anot inspektorės, kiekvienas gamintojas pagal save pasirenka pakuotės rūšį – ar ji bus metalinė, ar popierinė, ar plastikinė – tik keliamas reikalavimas, kad ir kokią pakuotę jis pasirinktų, ji turi neišskirti sunkiųjų metalų ir nebloginti produkto skoninių savybių.

Medžiagų išsiskyrimas iš plastiko yra intensyvesnis, kai plastikas liečiasi su riebiu ar rūgščiu maistu, šildant maistą ar pakartotinai naudojant subraižytą, seną pakuotę.
Citata

VNMPI per 2013 m. atliko 48 patikrinimus dėl tiekiamų į Lietuvos rinką pakuočių ir jose nurodytų kenksmingų medžiagų kiekių nustatymo. Nustatyti 9 (18,7 proc.) pažeidimai - gamintojai arba importuotojai neturėjo dokumentų, kad pakuotėse ir (ar) jų komponentuose neviršijami ribiniai leistini kenksmingų medžiagų kiekiai.

2013-2014 metais inspekcija atliko 103 patikrinimus gaminių, kurie skirti liestis su maistu (tai indai, stalo įrankiai ir pan.). Juose nustatyti leistinų – chromo, nikelio, melamino, formaldehido, ftalatų - normų viršijimai.

„Vienkartinėse plastmasinėse šakutėse buvome nustatę pavojingą chromo ir nikelio kiekį. Tai buvo nustatyta pernai. Taip pat labai daug tiriame vienkartinių įrankių, kurie naudojami iškyloms, bet šiemet per šį pusmetį dar nepasitaikė pažeidimų“, - teigė E. Rinkevičienė. Anot jos, tendencija yra tokia, kad daugiau pažeidimų randama plastikuose, atkeliavusiuose iš Kinijos, kitų trečiųjų šalių.

Įvairios maisto pakuotės

VNMPI inspektorė sako esanti už tai, kad atsakingi vartotojai  apskritai vengtų pakuočių, kai tik tai yra įmanoma, nes kiekviena pakuotė neišvengiamai virsta atlieka.

„Tikrai nesinorėtų, kad mes apsikrautume atliekomis. Vienkartinė pakuotė visąlaik yra atlieka. Nėra daug savaime yrančių pakuočių, bet tendencija turėtų būti tokia, kad jų daugėtų. Reikėtų būti tolerantiškiems savo aplinkai ir gamtai“, - vartotojams linkėjo E. Rinkevičienė.

Į plastikinius indus pataria nedėti karšto maisto

Vilniaus universiteto (VU) Chemijos fakulteto Polimerų chemijos katedros vedėja profesorė doc. dr. Saulutė Budrienė universiteto tinklalapyje teigia, kad pagrindinė visų plastikų, tarp jų ir vienkartinių indų, sudedamoji dalis – polimerai – yra visiškai saugūs. Rizika atsiranda tuomet, kai naudojami įvairūs priedai, tačiau jie į maistui skirtus indus nededami. Taip pat tam tikrų grėsmių gali kilti tuomet, kai naudojamas plastikas yra apdorojamas aukštoje temperatūroje ar kitose agresyviose terpėse. Šių procesų metu susidaro polimerų skilimo produktų, kurie gali daryti įtaką žmogaus sveikatai.

Plastikiniai indai

„Saugiausiais yra laikomi indai, pagaminti iš plastikų, kurių kodai 1, 2, 4 ir 5. Polietilentereftalatas (1) daugiausia naudojamas įvairiai pakuotei, taip pat ir vaisvandenių buteliams gaminti. Polietilenas (2, 4) ir polipropilenas (5) naudojami įvairiems vienkartiniams indams ir maisto pakuotėms (2, 4) gaminti. Margarino indeliai paprastai gaminami iš polipropileno. Jokia papildoma plėvele plastikiniai indai nepurškiami. Reikėtų atkreipti dėmesį į gaminius, pagamintus iš plastikų, kurių kodai 3, 6 ir 7. Į polivinilchloridą (3) elastingumui padidinti dedami plastifikatoriai (ftalatai ir kt.), kurie gali migruoti į maistą ir pakenkti žmogaus endokrininei sistemai (nors tai dar neįrodyta), todėl šis plastikas maisto pakuotėms mažai naudojamas“, - Vilniaus universiteto tinklalapiui aiškino profesorė.

Mokslininkė pateikia keletą svarbių patarimų, į kuriuos dėmesį turėtų atkreipti visi, kurie maistą kartais valgo iš vienkartinių plastikinių indų. Svarbiausi iš jų: nešildyti maisto plastikiniuose induose mikrobangų krosnelėje, nes esant aukštesnei temperatūrai plastikai greičiau sensta ir dėl to padidėja jų dalinės destrukcijos (suirimo) ir irimo produktų patekimo į maistą tikimybė. Į plastikinius indus galima dėti ne karštą, bet atšaldytą maistą ir nelaikyti juose riebaus maisto bei alkoholinių gėrimų. Plastikinių indų nedera plauti indaplovėse ir juos plauti naudojant stiprius ploviklius. Taip pat reikėtų vengti naudoti tokius indus, kurie jau yra seni ar subraižyti.