Įvykiai Ukrainoje pakeitė Europos požiūrį į energetiką

„Matant kas vyksta Ukrainoje, šalys narės pradeda vis aktyviau kalbėti apie būsimą energetikos politiką“, - teigia praėjusią savaitę Lietuvoje viešėjusi „Climate Action Network (CAN) Europe“ organizacijos atstovė, klimato kaitos politikos ekspertė Maeve McLynn. Ji pastebi, jog po paskutiniųjų Rusijos veiksmų Europoje daug drąsiau skamba pasiūlymai apskritai atsisakyti iškastinio kuro, daugiau šalių prisijungia prie pasiūlymo trečdaliu mažinti esamą suvartojamos energijos kiekį.

„CAN Europe“ yra didžiausia su klimato ir energetikos problemomis dirbanti koalicija Europoje, vienijanti daugiau nei 120 nevyriausybinių organizacijų. M. McLynn dalyvavo diskusijoje su Lietuvos nevyriausybinėmis organizacijomis ir ministerijų atstovais, kurioje pristatė Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvenciją ir Europos Sąjungos 2030-ųjų metų klimato ir energetikos politikos strategiją.

GRYNAS.lt kalbėjosi su M. McLynn apie dabartinę klimato politiką ir kodėl Europos Sąjunga turi rodyti pavyzdį kitoms šalims, apie atsinaujinančią  ir atominę energetiką bei kartu svarstė, kaip šiomis pasaulinio masto problemomis sudominti daugiau žmonių.

- Jūs dalyvavote ką tik pasibaigusioje klimato kaitos konferencijoje Bonoje, Vokietijoje. Kas paaiškėjo šioje konferencijoje ir kuria linkme juda derybos dėl pasaulinio susitarimo dėl klimato kaitos, kuris turėtų būti priimtas 2015 m.?

- Šiuo metu derybininkai ruošia dokumento juodraštį, kuris, kaip tikimasi, ateityje pavirs į susitarimą. Darbas vyksta dviem kryptimis – ką turime padaryti iki 2020 m. ir ką reikės padaryti po 2020 m. Bonoje būtent buvo kalbama apie tai, kokie turėtų būti tolimesni veiksmai, kaip derybose dalyvaujančios šalys galėtų sumažinti savo išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir taip neleisti pasaulio temperatūroms pakilti daugiau nei 2 laipsniais Celsijaus.

Šiandien situacija nėra bloga: šalys diskutuoja, judama į priekį, derybininkai mažiau ginčijasi dėl techninių dalykų ir procedūrų. Dabar svarbiausias darbas yra Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos šalims apsispręsti, kaip kiekviena jų prisidės prie susitarimo, kiek pasižadės sumažinti išmetamus CO2 dujų kiekius. Tai yra labai svarbūs namų darbai. 

Kai kurie reaguoja skeptiškai (į galimybę šalims pačioms išsikelti tikslus – red. past.), nes mano, kad šie tikslai bus minimalūs. Tačiau iš tiesų kiekviena šalis turės atsiskaityti kitoms susitarimą pasirašiusioms šalims, taigi šalys viena kitą kontroliuos. Ir žinoma, šalys turės laikytis ne tik savo įsipareigojimo, bet ir to, kas išdėstyta bendrame susitarime. 

Apskritai, manau, jog šiuo metu derybos vyksta tinkama linkme ir pradeda įsibėgėti. Manau, jog žmonės pagaliau pradeda tikėti, jog iš tiesų galime kažką pasiekti.

- Pasaulinio susitarimo tikimasi sulaukti kitąmet Paryžiuje vyksiančioje konferencijoje. Kiek šis susitarimas bus privalomas konvencijos šalims? 

- Žinoma, nevyriausybinės organizacijos norėtų, kad susitarimas būtų teisiškai įpareigojantis ir kad nesėkmės atveju konvencijos šalys turėtų už tai atsakyti. Tačiau tokiu atveju tikėtina, jog išsikelti tikslai, jeigu jie bus privalomi visiems, gali būti nepakankamai ambicingi. 

Turint omeny, kokia aktuali yra klimato kaitos problema, visos konvencijos šalys turėtų siekti ambicingesnių tikslų negu yra išsikėlusios šiuo metu. Kita vertus, vyriausybės yra vyriausybės, ir to, ko mums norisi, ne visada yra lengva pasiekti.

- Ar susitarimas ribos tik konvencijos šalių išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, ar tariamasi ir dėl kitų priemonių?

- Be CO2 dujų išmetimo mažinimo norime, jog būtų daugiau kalbama apie investavimą į atsinaujinančius energijos šaltinius. Tai taip pat leistų sėkmingai pasiekti 2020 metams išsikeltus tikslus ir judėti toliau. 

Kitas pasiūlymas – visiškas iškastinio kuro atsisakymas iki 2050 m. Nevyriausybinės organizacijos to reikalauja jau seniai, bet šiuo metu šis reikalavimas yra gerokai labiau apibrėžtas bei konkretesnis. Žinome, kas sukelia dabartines problemas – tai iškastinio kuro naudojimas.

Todėl siekiame jo visiškai atsisakyti ir pereiti prie 100 proc. atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimo. Mus labai įkvėpė tai, jog daugiau nei 60 pasaulio šalių jau šiandien pritaria tokiam tikslui ir jį remia.

Manome, kad tai yra įgyvendinamas reikalavimas, jis aiškus, lengvai suprantamas visiems, todėl šalys gali nesunkiai prisijungti prie jo populiarinimo. Tiesa, kaip tiksliai toks įsipareigojimas būtų įvardintas ir įterptas į Paryžiaus susitarimą, dar reikia nuspręsti. 

- Kai kurie ministerijų pareigūnai, politikai klausia, kodėl Europos Sąjunga turi būti šių derybų priešakyje, kodėl siekiame prisiimti tokius griežtus įsipareigojimus, juk, anot jų, reikėtų nepamiršti, kad ES šiuo metu išmeta mažiau nei 10 proc. visų šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Ką atsakytumėte tokiems žmonėms?

- Visai nesvarbu, kokia yra dabartinė situacija, Europa yra atsakinga istoriškai už susiklosčiusią padėtį. Mes teršiame atmosferą šiomis dujomis jau ilgus dešimtmečius. Taigi egzistuoja tiek moralinės, tiek etinės priežastys, kodėl ES turi padaryti daugiau, nei kiti. Jeigu tokį argumentą – jog ES išmeta mažai CO2 lyginant su kitomis didžiosiomis pasaulio ekonomikomis – išsakytumėte konferencijos metu, dalyvaujant atstovams tų šalių, kurioms jau dabar gresia potvyniai, užliejimas dėl kylančio jūros lygio, niekas jūsų nesuprastų ir neparemtų.

Maeve McLynn

Vienas būdas sudominti daugiau žmonių – informaciją pateikti naujai, pavyzdžiui, iš sveikatos apsaugos, vandens, miestų taršos perspektyvos. Žmonės yra paveikiami gerokai labiau, kai kalbame apie tai, kaip aplinkos tarša veikia jų ir jų šeimos narių sveikatą. O tada galima paaiškinti ir kaip su tuo yra susijusi klimato kaita.

Argumentas, jog mes darysime tik tiek, kiek mums priklauso, daugeliui šalių negalioja. Kai kurios besivystančios šalys lyginant su mumis išvis nieko neišmeta, ir jos vis tiek vysto atsinaujinančią energetiką ir panašiai. 

Apskritai, toks įsipareigojimas neturėtų būti laikomas našta. ES neturėtų klausti „už ką mums taip?“, reikėtų klausti „o kodėl gi ne?“. Mes esame pasirengę technologiškai, yra ir ekonominis interesas. Problema yra politinės valios trūkumas ir trumpalaikis požiūris. 

- Dar viena problema yra ta, jog daugelis žmonių arba iš vis nežino nieko apie klimato kaitą arba ši tema jiems yra visai neįdomi. Kaip labiau sudominti žmones?

- Tiesa, mes savo darbe su tuo susiduriame kasdien. Pasak komunikacijos specialistų, žmones sudominti yra išties labai sunku, nes, pirma, jie dažnai nesupranta, ką mokslininkai bando pasakyti. Žurnalistai ir kiti stengiasi tai pateikti supaprastintai, bet tai nėra lengva.

Antra, kiekvieną kartą, atrodo, girdime tuos pačius dalykus – tirpstantys ledynai, baltieji lokiai ir panašiai. Nesužinome nieko naujo. Taigi vienas būdas sudominti daugiau žmonių – informaciją pateikti naujai, pavyzdžiui, iš sveikatos apsaugos, vandens, miestų taršos perspektyvos. Žmonės yra paveikiami gerokai labiau, kai kalbame apie tai, kaip aplinkos tarša veikia jų ir jų šeimos narių sveikatą. O tada galima paaiškinti ir kaip su tuo yra susijusi klimato kaita. 

Tikrų žmonių tikros istorijos taip pat veikia teigiamai. Kuo istorija yra artimesnė skaitytojui, kuo tie potyriai yra artimesni, tuo žinia pasklinda efektyviau. Daugumai mūsų pirmiausia rūpi tai, kas vyksta mūsų mieste, šalyje, tuomet regione ir galiausiai kažkur kitoje pasaulio pusėje. Manome, jog kuo arčiau mūsų kas nors vyksta, tuo daugiau galime mes patys padaryti, prisidėti prie pokyčių.

Reikėtų ir daugiau teigiamų, pozityvių istorijų. Dovydo ir Galijoto kova, mažo žmogaus pergalė prieš dideles korporacijas ir panašiai – tai taip pat domina žmones. 

- Šiuo metu yra svarstoma Europos Sąjungos 2030 m. klimato ir energetikos politikos strategija. Sausį paskelbus strategijoje siūlomus tikslus daugelis buvo labai nusivylę... 

- Taip, pasiūlymai tikrai nuvylė, tiek siūlymas vos 40 proc. sumažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį (lyginant su 1990 m. lygiu), tiek gaminti 27 proc. energijos iš atsinaujinančių šaltinių visoje ES, bet be atskirų nacionalinių įsipareigojimų. Nevyriausybinės organizacijos tikrai tikėjosi ambicingesnių tikslų.

Ypač kalbant apie atsinaujinančią energetiką, tokie tikslai neskatina investicijų ir tolimesnio technologijų vystymo, o juk būtent atsinaujinantys ištekliai yra be galo svarbūs sprendžiant šiltnamio efektą sukeliančių dujų problemą, kovojant su klimato kaita. 

Trečias dėmuo šioje strategijoje, kuris yra labai dažnai užmirštamas, tai energijos efektyvumas. Pastaruoju metu, matant kas vyksta Ukrainoje, šalys narės pradeda apie tai kalbėti vis daugiau. 7-ios ES šalys, viena iš jų Vokietija, visai neseniai paskelbė siūlysiančios, rodos, 30 proc. energijos efektyvumo tikslą. Tai nuteikia labai džiugiai. Juk kuo mažiau energijos vartosime, tuo mažiau reikės ir mokėti - viskas labai paprasta. Šiuo metu yra peržiūrima energijos efektyvumo direktyva ir svarstoma, kaip būtų galima tai įterpti į siūlomą 2030 m. politikos strategiją. 

- Kalbant apie Lietuvą, mes jau šiandien esame labai arti ankstesnės strategijos iškeltų atsinaujinančios energetikos tikslų (šiuo metu iš atsinaujinančių išteklių pasigaminame beveik 22 proc. energijos, 2020 m. tikslas – 23 proc.), tačiau sekančiame etape siekti ambicingesnių tikslų neraginama, mūsų politikai vis dar kalba apie atominės elektrinės statybas... Kaip manote, kodėl taip yra?

- Mums, nevyriausybinėms organizacijoms, atsinaujinantys šaltiniai yra raktas spręsti šią problemą, tačiau nemaža dalis vyriausybių vis dar regi atominę energetiką kaip mažai CO2 išmetančią, efektyvią alternatyvą. Be to, ES subsidijuoja atominę energetiką, kaip ir atsinaujinančios energijos šaltinį. Šalys nesvarsto apie ilgalaikes tokios politikos pasekmes. Energetika turėtų būti patikima ir neteršianti, o atominė energetika nėra nei viena, nei kita.

Būtent čia turėtų įsiterpti Europos Sąjunga: jeigu nebus šalims, pavyzdžiui, Lietuvai, postūmio iš viršaus dėl atsinaujinančių šaltinių, jos pačios to nepadarys ar nesusipras padaryti. Airijoje, iš kur esu kilusi, yra labai vėjuota, bet turėjo praeiti daugybė laiko, kol buvo pradėta vystyti vėjo energetika ir vis tiek dar nedarome to pakankamai.

ES galėtų pagelbėti iškeldama strategijoje ambicingą tikslą, kurį visos šalys turėtų pasiekti. Tokio tikslo nustatymas taip pat yra stiprus signalas, ypač veiksmingas šalyse, kuriose politinė valia yra silpna. 

Žinoma, jokiu būdu nekalbame apie šalių gąsdinimą, ultimatumus ir panašiai. Kalbame apie tai, jog reikia parodyti šalims narėms, jog atsinaujinanti energetika nėra tiesiog alternatyva, bet rimtas ir svarbus žaidėjas energijos rinkoje, parodyti jos nešamą naudą. 

Ačiū už interviu ir sėkmės!