Verslas supranta, kad atominė energetika neturi ateities
Jo teigimu, Vokietijos planai atsinaujinančios energetikos srityje yra aiškūs – tiek vėjo, tiek saulės jėgainių galią didinti po 2500 megavatų kasmet, taip pat vystyti elektros perdavimo tinklų insfrastruktūrą, pagamintus išteklius paskirstyti po visą šalį, o atlikusią dalį eksportuoti.
Vokietijoje pastebima nauja tendencija – vystyti elektros tinklų infrastruktūrą bei jungtis tarp biodujų, saulės ir vėjo energetikos, o ne tik gaminti ir nesirūpinti, kur paskui realizuoti. Įdomus ir kitas dalykas, kad mes Vokietijoje pradedame ieškoti galimybių, kaip sujungti elektros ir šildymo sistemas, pavyzdžiui, kaip panaudoti vėjo energiją ir ją realizuoti šildymo sistemose. Tokiu būdu sukuriama šiluma yra daug pigesnė, lyginant su dujomis ir nafta. Tai yra visiškai nauji projektai, apie kuriuos dar tik diskutuojama“, - Seime vykusiame seminare kalbėjo pranešėjas.
Kodėl vokiečiai dengia stogus fotoelementais
Lutzas Ribbe sako suprantantis, kokį sprendimą reikia padaryti Lietuvai, norint toliau vystyti atsinaujinančios energetikos išteklių plėtrą. Šį etapą, anot jo, yra perėjusi ir jo šalis.
Jo teigimu, vokiečiai yra labai toli nuo to, kad mokėtų už saulės energiją po 50 euro centų už kilovatą. Tokia situacija egzistavo prieš šešerius metus. Dabar kaina už kilovatvalandę siekia 10-12 euro centų.
„Turime daugiau kaip milijoną stogų Vokietijoje, kurie turi saulės fotoelementus. Žmonės instaliuojasi šiuos įrenginius ne dėl pelno, jie nėra suinteresuoti parduoti pagamintą energiją tinklams, jie nori šią energiją panaudoti savo poreikiams. Nes tokiu būdu pagaminta elektra yra pigesnė nei ta, kuri perkama iš tinklų. Šis kainų sumažėjimas yra revoliucija. Negaliu įsivaizduoti, kad kainų skirtumai tarp Lietuvos ir Vokietijos gali būti tokie dideli, kaip kalbama. Galbūt jūs neturite pakankamai konkurencijos, nes žiūrint iš technologinės pusės, saulė ir vėjas gali labai lengvai konkuruoti su atomine energetika“, - teigė svečias iš užsienio.
Kaip šalis pribrendo žaliems sprendimams
„Visos didžiosios politinės partijos buvo už atominę energetiką. Iniciatyvos, kad reikia plėsti atsinaujinančią energetiką, atėjo iš apačios. Vyko dideli visuomenės piketai, demonstracijos prieš tokią politiką. Tačiau buvo ne tik pasisakoma prieš, bet ir siūloma ieškoti alternatyvų. Tai ir buvo pradžia dialogo, kad šaliai reikia atsinaujinančių energijos šaltinių politikos. Buvo labai įdomu tai stebėti“, - kelis šalies faktus paminėjo L. Ribbe.
Šalyje vykusios demonstracijos padėjo susikurti naujai partijai, kuri atstovavo žaliųjų interesus. Naujosios partijos pagrindinis išsikeltas tikslas – energetikos klausimai.
Dar vienu sukrėtimu, kuris sutelkė visuomenę, jis įvardijo Fukušimos avariją 2011-aisiais. Vokietija sau nusistatė tikslus - iki 2020-ųjų sumažinti CO2 emisijas iki 40 proc., iki 2030 – 55 proc., o 2040-aisiais – 70 proc.
„Suprantame, kad atsinaujinanti energetika gali būti pajamų šaltinis, vystome ją ne tik dėl klimato kaitos“, - sakė L. Ribbe. Jis pastebi, kad šalyje didžiąją dalį (daugiau kaip 40 proc.) atsinaujinančių energijos išteklių valdo privatūs žmonės (ūkininkai, bendruomenės ir t.t.) ir tik likusią dalį sudaro verslo subjektai.
Pranešėjas mano, kad viena pagrindinių sėkmės priežasčių, kodėl Vokietijoje pavyko išvystyti atsinaujinančią energetiką – įstatymo priėmimas, leidęs šiais ištekliais naudotis kuo didesniam kiekiui žmonių.
„Jiems buvo sudarytos sąlygos itin lengvai elektrą atiduoti į bendrus tinklus, nebuvo jokios biurokratijos“, - pasakojo aplinkosauginės nevyriausybės organizacijos atstovas.
Kritikai gąsdino, kad kainos kils, bet taip nenutiko?
„Išvada tokia, kad kai energija tampa brangi, žmonės ima ją taupyti. Tai - vienas dalykas. Kitas – kai politikai nusprendė atsisakyti atominės energetikos, kritikai sakė, kad tai išaugins kainas. Tačiau taip nenutiko – energijos kainos biržoje nuo 2006 iki 2013 sumažėjo apie 20 proc. To priežastis labai paprasta – kainoms neleido kilti atsinaujinančių energijos šaltinių kainos“, - sakė pranešėjas.
Anot jo, energijos kainas vartotojams gali auginti nepakankamai išvystyta atsinaujinančių energijos šaltinių rinka.
Iššūkiai, kurie Vokietijos laukia
L. Ribbe neneigia, kad Vokietijoje ne viskas sekasi lyg sviestu patepta. Tarp didžiausių problemų jis įvardija susikoncentravimą į elektros gamybą iš atsinaujinančių energijos šaltinių per mažai dėmesio skiriant kitoms sritims – biodujoms bei šildymo ūkiui.
Ko gali ir turėtų siekti Lietuva?
Nors diskusijos metu buvo dalijamasi gerąja patirtimi iš Vokietijos, nepamiršta padalinti patarimų ir Lietuvai. Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Algimantas Salamakinas priminė, kad Lietuva sau iki 2020 metų yra išsikėlusi ambicingą tikslą – pasiekti 23 proc. energijos, kuri būtų pagaminama iš atsinaujinančių išteklių, rodiklį. Tai 3 proc. viršija bendrą Europos išsikeltą tikslą – pasiekti 20 proc.
Energetikos ministerijos Atsinaujinančių išteklių skyriaus vedėja Ieva Kuodė diskusijos metu teigė, kad šiuo metu Lietuva jau yra pasiekusi 22 proc. rodiklį, todėl neabejotina, kad išsikeltus uždavinius mūsų šalis įvykdys.
„Pagrindinis klausimas - kaip keisti požiūrį Lietuvoje ir kaip pasiekti, kad atsinaujinančių energijos išteklių plėtra būtų sistemiška, kad ji būtų skandinaviška ne tik savo kaina, bet ir naudinga visiems vartotojams savo rezultatais“, - sakė I. Kuodė.
Pasiūlė, kaip prie atsinaujinančių išteklių plėtros galėtų prisidėti visi lietuviai
„Pateiksiu rekomendacijas, kaip reikėtų viską subalansuoti. Pirma, reikia viską pradėti nuo ramaus paskaičiavimo, kiek kokia atsinaujinančių energijos šaltinių rūšis duoda makroekonominės naudos Lietuvai, kiek sukuria darbo vietų, kokią daro įtaką taršos mažinimui, sveikatai, CO2 išmetimams ir t.t. Tuomet susidėlioti, kokia apimtis šių išteklių duotų didžiausią naudą. Tokio darbo Lietuvoje nebuvo padaryta nuo 1990 metų. Antra, reikėtų sukurti tokią paramos schemą, kad visuomenės gaunama nauda būtų teisingai padalinta tarp investuotojų ir vartotojų. Suprantu, kad lengva pasakyti, bet sunku padaryti. Bet neturėtų būti tokių nesąmonių, kai investuotojas gauna didesnę naudą nei visa visuomenė“, - kalbėjo M. Nagevičius.
Trečias dalykas, kurį jis įvardija, - priešpriešos tarp visuomenės narių mažinimas. „Pavyzdžiui, Danijoje statant vėjo jėgaines investuojas yra įpareigotas dalį akcijų perduoti kaimynams. Kai šalia stovi vėjo jėgainė, kuri priklauso ir tau, ji mažiau mirguliuoja“, - ironizavo M. Nagevičius.
Jo teigimu, didelių projektų - kogeneracinių, biodujų elektrinių - būtų kvaila neįgyvendinti tik dėl to, kad jie reikalauja didelių investicijų. Todėl, kaip siūlo M. Nagevičius, galbūt derėtų apsvarstyti tokį variantą, kad į šių projektų įgyvendinimą būtų įjungta kuo didesnė visuomenės dalis: „Sprendimas gal taip pat galėtų būti skandinaviškas – kurti fondą, kuriame būtų kaupiami savanoriški Lietuvos piliečių indėliai, kaupti II pakopos pensijų pinigus ir būtent juos didele dalimi investuoti į tokius projektus. Lietuvos piliečiai turėtų žinoti, kad statoma elektrinė iš dalies yra ir jų“, - siūlė Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas.
