Paupio atkarpa, kuria keliavau, buvo neilga ­– nuo Žirmūnų tilto iki Šilo tilto ir kita upės puse atgal. Ši vieta žmonių labai mėgstama, nutiestas ilgas, puikus dviračių takas, kuriuo ir aš žiemą vasarą naudojuosi. Čia visada tiršta dviratininkų, bėgikų, mamų ir vežimėliais, įsimylėjėlių porelių, ramiai vaikštinėjančių senjorų.

Upė visada traukia žmogų, o atėjus pavasariui gyvenimas čia tiesiog užverda. Ėjau ir fiksavau tai, ką rasdavau savo kelyje ir ko ten neturėjo būti. Dabar, kai sniego nebėra, o žolė dar kaip reikiant nesužėlė, visa tai matosi geriausiai. Savo radinių nuotraukomis dalinuosi su jumis, bet tai tik nedidelė dalis to, ką regėjo mano akys.

Ar tikrai negalim susigrąžinti upės pakrančių, paversti jų švaria, sveika vieta žmogui ir daugybei čia gyvenančių žvėrelių ir paukščių? O gal jau esam pakankamai sąmoningi, kad įvertintume tą turtą, kuris mums buvo patikėtas? Upė – gyva, pulsuojanti miesto arterija.
Autorė

Eidama mąsčiau, kodėl mes tokie. Dauguma pasaulio miestų kažin ką atiduotų už galimybę turėti per pačią miesto širdį tekančią upę. Kodėl taip jos nevertinam, kad leidžiam jos pakrantėms pavirsti sąvartynu pačiame miesto centre? Nuotraukos neatskleidžia tikrosios situacijos, nes realybė tokia, kad šitoje paupio atkarpoje nėra nė vieno švaraus, neužteršto kvadratinio metro. Kodėl nematom po pat mūsų nosimis vykstančios ekologinės katastrofos?

Kiek žinau, už šiukšlinimą gresia baudos. Bet būtų įdomu sužinoti, ar inspektoriai yra nubaudę nors vieną asmenį, atsakingą už tokią Neries pakrančių būklę? Ar jie buvo nors kartą čia apsilankę? Taip, kasmet organizuojamos savanorių talkos, pvz. visiems gerai žinomas renginys „Darom“, aplinka šiek tiek aptvarkoma, bet netrukus ji vėl atrodo taip, kaip šiose nuotraukose.

Todėl man įdomiau ne kas turėtų užtikrinti tvarką, išrašyti baudas ar iškuopti susikaupusias atmatas, o kodėl apskritai mums taip mažai rūpi upė ir visi tie, kurie gyvena joje ir šalia jos? Kad ir toks vaizdelis: tėvai atsiveda savo mažylį prie vandens pažiūrėti į antis. Kokia aplinka juos pasitinka ir kaip jie į tą aplinką reaguoja? Su kokia ekologine sąmone auga toks mažylis?

Gaila, bet daug kas tebegyvena su nuostata, kad tiesiog „taip yra“. Kad kitaip būti negali. Bet ar tikrai negali? Ar tikrai negalim susigrąžinti upės pakrančių, paversti jų švaria, sveika vieta žmogui ir daugybei čia gyvenančių žvėrelių ir paukščių? O gal jau esam pakankamai sąmoningi, kad įvertintume tą turtą, kuris mums buvo patikėtas? Upė – gyva, pulsuojanti miesto arterija.

Kviečiu pamąstyti, ką kiekvienas atskirai ir visi kartu galėtume padaryti, kad ši arterija vėl būtų sveika.

Vilnietė