Matyt, tuo per daug stebėtis nereikia. Lietuva žengia vos pirmuosius žingsnius į tvarios aplinkosaugos pasaulį, atliekų tvarkymo sistema mūsų šalyje pergyvena ankstyvos paauglystės tarpsnį.

Galėčiau geras dvi valandas vardinti, kas reglamentuoja atliekų vežėjų veiklą. Nenuostabu, kad beveik visos užsienio kapitalo įmonės nusprendė palikti Lietuvos rinką.
Citata
Pažiūrėkime į šią situaciją vartotojo, tvarkytojo ir savivaldybės akimis. Kur gyventojai gali išmesti supuvusių bulvių maišą, nuvytusių gėlių vazoną ar kitą „netinkamą“ atlieką? Žaliųjų atliekų aikštelės, turėjusios būti visose savivaldybėse, prieinamos kiekvienam gyventojui, vis dar ne visur įrengtos.

Bet pakalbėkime apie žmogų. Šiandien turime dvi atliekų tvarkymo kryptis. Viena iš jų finansuojama rinkliavos lėšomis, kurios sumokamos gyventojų rinkliavos administratoriui pagal patvirtintą savivaldybės tarybos sprendimą.

Antra – sutartiniu pagrindu, kuomet atliekų turėtojas moka už atliekų tvarkymą tiesiai atliekų tvarkytojui. Net pirmokui aišku, kad tas atliekų turėtojas, kuriam mokestis skaičiuojamas už pašalinamų atliekų kiekį, savo atliekas stengsis rūšiuoti ir mažinti komunalinių atliekų kiekį vien todėl, kad jam tektų mokėti mažiau.
Perpildyti konteineriai

Natūralu, jog iškyla kuriozų, kuomet atliekų tvarkytojai randa konteineriuose antkapių ar žemių su šviežiai išrautomis kapų gėlėmis, daržovių iš privačių daržų. Galime savęs klausti, kas už tai atsakingas ir kas už tai sumoka? Mes visi.

Kodėl taip atsitinka? Dėl to, kad išgyvename brendimo laikotarpį. Galime piktintis, jog kažkas įmetė į konteinerį kaimo kapinaitėse sudaužytą antkapį, maišą su supuvusiomis bulvėmis ar žemių pilną gėlių vazoną. Ministerijos atstovai gali teigti, jog atliekų tvarkytojas yra kalčiausias ir už „S. Budrevičiaus įvardytą veiklą gresia baudžiamoji atsakomybė“.

Viešoje erdvėje galime kaltinti vieni kitus, manyti, jog esame teisesni ar labiau žinantys nustatytas tvarkas, kaip dabar yra madinga sakyti.
Pažiūrėkime į šią situaciją vartotojo, tvarkytojo ir savivaldybės akimis. Kur gyventojai gali išmesti supuvusių bulvių maišą, nuvytusių gėlių vazoną ar kitą „netinkamą“ atlieką? Žaliųjų atliekų aikštelės, turėjusios būti visose savivaldybėse, prieinamos kiekvienam gyventojui, vis dar ne visur įrengtos.

Stambiagabaričių atliekų priėmimo aikštelės – vis dar retenybė. Tiesa, reikia pripažinti, kad su Aplinkos ministerijos pagalba daugelyje savivaldybių yra nemokamai dalinami individualiam kompostavimui skirti konteineriai, tačiau ką daryti žmogui kapinėse, daugiabučiuose, senamiestyje?

Ką daryti atliekų tvarkytojui surinkus kapinių, sodų ar kitas atliekas, kuomet jos šalinamos su kitomis komunalnėmis atliekomis? 

Citata
Net pirmokui aišku, kad tas atliekų turėtojas, kuriam mokestis skaičiuojamas už pašalinamų atliekų kiekį, savo atliekas stengsis rūšiuoti ir mažinti komunalinių atliekų kiekį vien todėl, kad jam tektų mokėti mažiau.

Kaip elgtis savivaldybės atstovams: bausti atliekų turėtojus, kurie nerūšiuoja atliekų, ar atliekų tvarkytojus, kurie veža akmeninius antkapius, įsimaišiusius tarp šiukšlių? Ar kas nors norės mokėti už atliekų tvarkytojo atvažiavimą paimti supuvusių bulvių maišą atskirai? O gal vertėtų išversti konteinerį paėmimo vietoje bei jį išrūšiuoti?

Atsakymas yra, tačiau kiek pavėluotas, dėl to ir kyla nesusipratimai.
Deja, tačiau šiuo metu vienintelė vieta (be Klaipėdos atliekų deginimo jėgainės), kur atliekas galima „sutvarkyti“, yra sąvartynas. Pagarba tiems, kurie jas išrūšiuoja dar prieš joms čia atsiduriant.

Be jokių dvejonių pritariu Aplinkos ministerijos iniciatyvai įvesti valstybės sąvartynų mokestį nuo 2016 m., kuomet RATC-ai (sąvartynų operatoriai) už vieną toną sąvartyne pašalintų komunalinių atliekų privalės valstybei sumokėti 75 Lt, nuo 2017 m. – 95 Lt, nuo 2018 m. – 115 Lt, nuo 2019 m. – 135 Lt, o nuo 2020 m. – 155 Lt. Tai iš tiesų skatins sąvartyno operatorius daryti viską, kad atliekos nepatektų į sąvartynus.

Ir dar apie rūšiavimą. 2013 metais įsigaliojo du nauji – Atliekų Tvarkymo bei Pakuotės atliekų tvarkymo įstatymai, kuriais Aplinkos ministerija pabandė realizuoti naujas atliekų tvarkymo nuostatas bei tvarkymo formas.
Citata
Nuoširdžiai tikiu, jog užstato sistema, kuri apima apie 15% visų į rinką išleidžiamų pakuočių veiks nepriekaištingai. Tačiau ar ji nesugriaus to, ką puoselėjame jau ne vienerius metus – stengiamės tiek didelį, tiek mažą išmokyti rūšiuoti ne tik bambalius ar metalo skardines.

Deja, kartojamos tos pačios klaidos. Štai Aplinkos ministerijos inicijuotas ir praėjusį trečiadienį Seimo Aplinkos apsaugos komitete aptartas pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo pakeitimas - „dėl užstato sistemos“ įvedimo.

Prieš metus įsigaliojęs įstatymas išjudino pakuočių atliekų tvarkymo iniciatyvas. 2013 metais pati Aplinkos Apsaugos Ministerija investavo daug lėšų į rūšiavimo konteinerių infrastruktūros plėtrą šalyje.

Pakuotės gamintojų, importuotojų bei atliekų tvarkytojų iniciatyva buvo imtasi ryžtingų veiksmų – privačiomis lėšomis aprūpinti individualių namų gyventojus rūšiavimo konteineriais. Tačiau jau praėjusių metų pabaigoje pasigirdo kita iniciatyva – daliai pakuočių įvesti atliekų užstato sistemą.

Nuoširdžiai tikiu, jog užstato sistema, kuri apima apie 15% visų į rinką išleidžiamų pakuočių veiks nepriekaištingai, o šios užstatinės pakuotės sutvarkymas bus pavyzdinis. Tačiau ar užstato sistema nesugriaus to, ką puoselėjame jau ne vienerius metus – stengiamės tiek didelį, tiek mažą išmokyti rūšiuoti ne tik bambalius ar metalo skardines.
S. Budrevičius: ar užstato sistema nesugriaus pastangų tiek didelį, tiek mažą išmokyti rūšiuoti ne tik bambalius ir metalo skardines

Kritikai pažers įvairių argumentų teigdami, jog konteinerinė sistema neveikė efektyviai, jog nepasiektos valstybės nustatytos pakuočių tvarkymo užduotys. Būkime nuoširdūs, juk įstatymas, kuris iš tiesų sukūrė realias prievoles ir sąlygas tinkamai tvarkyti bei finansuoti šią paslaugą ėmė veikti vos prieš metus!

Galima daug kalbėti apie rūšiavimą, savimonę ir vertybes. Sutikime, jog tie bambaliai, už kuriuos gausime pinigėlį, bus antrinė žaliava, o tie, už kuriuos pinigėlis nebus mokamas, vėl gali tapti šiukšle „sutvarkymui“ sąvartyne.

Belieka tikėtis, kad chaotišką paauglystę išgyvenanti atliekų tvarkymo sistema subręs ir taps orientuota ne į daugiasluoksnių, vienas kitam prieštaraujančių, nuostatų, įstatymų ir aktų kūrybą, o į žmogų. Sistemai subrendus, laimės visi: tiek gyventojai, tiek rinkos dalyviai, tiek valstybė.