Vairuotojai į Fukušimą vežti nenorėjo

Gruodžio mėnesį kartu su geologais iš viso pasaulio Japonijoje lankęsis J. Satkūnas tikino, kad šią šalį labai skaudžiai paveikė Fukušimos atominės jėgainės avarija. Anot jo, katastrofos pasekmės jaučiamos iki šiol. Tiesa, japonai deda labai daug pastangų, kad kuo greičiau į evakuacijos zoną galėtų grįžti žmonės ir kad užterštą žemę vėl būtų galima panaudoti žemdirbystei.

Jau kelintą kartą Japonijoje moksliniais tikslais lankęsis geologas šiemet pabuvojo ir iš Fukušimos atominės jėgainės radiacija užterštoje zonoje. Tiesa, į pačią jėgainę mokslininkai nepateko. Nuo avarijos vietos juos skyrė vos 14 kilometrų. Toje zonoje žmonės negyvena, kadangi dėl radiacijos pavojaus jie buvo iškeldinti.

J. Satkūnas
Nors toje vietoje evakuoti žmonės, nuimamas užterštas žemės paviršius, bus atvežtas naujas ir tai leis auginti ryžius. Japonai tikisi, kad tai jiems pavyks.

Dar pokalbio pradžioje J. Satkūnas prisiminė, kad ieškant autobuso, galinčio nuvežti į Fukušimą, teko nemažai pavargti. Anot jo, nors Japonijoje radiacija nėra svetimas reiškinys, tačiau žmonės branduolinės katastrofos vietos visais įmanomais būdais siekia išvengti.

„Organizatoriai labai vargo, kol surado išvykai vairuotoją. Jie paskambino vienai kompanijai, o ji iškart pasakė, kad į Fukušimą neveš. Tai surasti vairuotoją pavyko tik iš ketvirto bandymo“, - pasakojo geologas.

Pavojaus zonoje lankęsis lietuvis teigė, kad tarša labai plačiai pasklido su lietumi arba dulkių pavidalu. Pasak jo, iškart po avarijos radioaktyvios dalelės įvairiomis kryptimis intensyviai sklido priklausomai nuo oro masių judėjimo.

Tokijo gyventojai gėrė radiacija užterštą vandenį

Šiuo metu, J. Satkūno žodžiais tariant, iš jėgainės radiacija į atmosferą nebesklinda, tačiau ji vis dar skverbiasi į gruntą užteršdama požeminį vandenį. Tačiau po avarijos buvo užterštas ir paviršinis vanduo. Įdomu tai, kad buvo užfiksuota netgi Japonijos sostinės Tokijo geriamo vandens padidėjusi radiacija.

„Buvo pastebėta, kad padidėjęs Tokijo geriamojo vandens radioaktyvumas. Tokijas geria paviršinį vandenį. Požeminis vanduo gali patenkinti tik 17 proc. geriamojo vandens poreikio. O paviršinis vanduo yra labai jautrus taršai. Visai kitokia padėtis Lietuvoje. Mes 100 proc. geriame požeminį vandenį, todėl radionuklidų gali iškristi labai daug, o jokio poveikio geriamojo vandens kokybei praktiškai nebus. O Japonijoje tarša iškart patenka į geriamąjį vandenį. Šioje šalyje yra kritulių perteklius, nepaisant to, vanduo yra didžiulė vertybė“, - kalbėjo pašnekovas.

J. Satkūnas
Dabar valomas pasirinktų plotų miško dirvožemis. Nuimama miško paklotė ir į jos vietą bus atvežta naujos žemės. Taip atsikratoma radiacija užterštos medžiagos. Tiesa, su lietumi kenksmingos dalelės šlaitais gali atitekėti vėl. O prie kelio valomos uolos. Aišku, dalelės ir vėl atitekės, bet vis tiek tarša bus mažesnė.

Nors švarus vanduo ir yra vienas didžiausių rūpesčių. Tačiau apie šimtaprocentinį jo importą ši šalis kol kas negalvoja. Vis dėlto geriamojo vandens, pasak J. Satkūno, jau šiek tiek importuojama. „Didelį kiekį atsivežti sunku, bet stalo vandenį įveža iš Jungtinių Arabų Emyratų“, - aiškino vyras, pridėjęs, kad Japonijoje vanduo kainuoja daug brangiau nei Lietuvoje.

Ten, kur jis lankėsi, dažniausiai radiacija siekdavo 5 mikrosivertus per valandą. Tai yra ganėtinai aukštas rodiklis. Normalia radiacijos riba jis laiko 00,1 mSv/h. Radiacija užteršta ir Fukušima, kurią vyras vadina labai gražiu miestu, kuriame yra aktyvus ugnikalnis. Tačiau po avarijos labai daug gyventojų šį miestą paliko.

Radiacijos zonoje užsiims žemdirbyste

Japonijoje labai trūksta žemės, todėl jau dabar dedama labai daug pastangų, kad kuo greičiau į užterštą teritoriją galėtų grįžti žmonės ir kad joje vėl būtų galima užsiimti žemdirbyste. J. Satkūnas liko nustebęs japonų sprendimu, leisiančiu užterštoje zonoje vėl auginti ryžius.

„Nors toje vietoje evakuoti žmonės, nuimamas užterštas žemės paviršius, bus atvežtas naujas ir tai leis auginti ryžius. Japonai tikisi, kad tai jiems pavyks“, - kalbėjo geologas.
Jonas Satkūnas

Ir tai toli gražu ne visos japonų pastangos. Jie įnirtingai su radiacija kovoja miške ir netgi plauna uolienas. Tačiau šios iniciatyvos nauda tiki ne visi mokslininkai.

„Dabar valomas pasirinktų plotų miško dirvožemis. Nuimama miško paklotė ir į jos vietą bus atvežta naujos žemės. Taip atsikratoma radiacija užterštos medžiagos. Tiesa, su lietumi kenksmingos dalelės šlaitais gali atitekėti vėl. O prie kelio valomos uolos. Aišku, dalelės ir vėl atitekės, bet vis tiek tarša bus mažesnė“, - dėstė J. Satkūnas, pridūręs, kad japonai į mišką visuomet eina tik su guminiais batais ir šalmais.

Pasaulis sunerimo, kai pasklido žinia, kad Japonija jėgainėje užterštą vandenį nutekino į Okeaną. Buvo svarstyta, kad tai neigiamai paveiks vandens organizmus. Tačiau Lietuvos geologijos tarnybos laikinasis direktorius teigė, kad tai rimtų problemų sukelti neturėtų. „Okeane viskas labai greitai išsisklaido. Ten yra milžiniškas vandens tūris, kuris viską praskiedžia. Didelio poveikio tikrai nebus“, - tikino pašnekovas.

Nuo žemės drebėjimų saugo akmeniu užspaustas šamas

Geologas tikino, kad per labai stiprų 2011 m. Tohoku žemės drebėjimą ir cunamį, kurio metu ir įvyko branduolinė katastrofa, Japonijos sala daugiau nei penkiais metrais pasislinko į Rytus. O žemės danga nusėdo 1,2 m.

Lankydamasis žemės drebėjimų nuolat krečiamoje Japonijoje geologas pastebėjo, kad jų pėdsakas juntamas ir tikėjime.

„Japonai mano, kad žemės drebėjimus sukelia didžiulis šamas, gyvenantis žemės gelmėse. Kai šamas sujuda, įvyksta žemės drebėjimas. Todėl šventyklose pastatyti didžiuliai akmenys, kad tas šamas nejudėtų“, - pasakojo pašnekovas.

Kita vertus, pasak jo, japonai susigyveno su nuolatiniais žemės drebėjimais ir kai netikėtai ima siūbuoti žemė, jie tik smagiai nusijuokia: „Japonai nebijo žemės drebėjimų. Iš to jie tiesiog juokiasi. Kartą per vakarienę netikėtai ėmė drebėti žemė, todėl mes sunerimome, o jų tai visai nesujaudino. Žemės drebėjimai ten pakankamai dažni.“

Prie pastoviai drebančios žemės Japonijos architektūra gerai pritaikyta. Pastatus stabiliai laiko giliai įkasti galingi poliai. „Virpink kiek nori – namas nesugrius. Jis turi geras atramas ir didelę saugumo atsargą“, - tikino J. Satkūnas. Tačiau gatvės ir šaligatviai po žemės drebėjimų atrodo žymiai liūdniau. Susisiekimo infrastruktūrą reikia nuolat remontuoti.

Žemė - kaip kisielius

Be kita ko, su žemės drebėjimais Japonijoje yra susiję ir daugiau problemų. Viena jų – likvacija, kitaip tariant, žemės paviršiaus suskystėjimas. Kadangi šioje šalyje labai juntamas sausumos trūkumas, žemė formuojama dirbtinai. Tam naudojant iš vandenyno išsiurbiamą gruntą sausuma užima naujus vandens plotus. Tačiau tokiu būdu suformuotą gruntą labai veikia žemės drebėjimai – žemė skystėja. Kaip tik todėl kenčia tiek statiniai, tiek ir miestų infrastruktūra.

„Japonijoje siurbiamas gruntas ir juo užpilami vandens telkiniai. Po žemės drebėjimų jis suskystėja – atrodo kaip kisielius. Kas ant jo pastatyta, gali prasmegti ir suirti. Toks gruntas yra skystas ir nepatikimas. Bet tokiu būtu keliaujama į Okeaną“, - dėstė geologas.

Anot jo, Japoniją kamuoja ir kita problema. Šioje šalyje yra labai daug taršos židinių, kurie kai kada dėl suskystėjo grunto plačiai išplinta. „Japonija turi labai daug aplinkos taršos problemų. Dėl pramonės daug kas užteršta. Yra daug taršos židinių. Kai kur net nežinoma, kas juose yra. Mūsų taršos židiniai, palyginti su Japonija, yra tik ramunėlės. Savo taršos židinius mes gerai tvarkom“, - GRYNAS.lt sakė J. Satkūnas.