KTU mokslininkų atlikto tyrimo rezultatas – konkretūs pasiūlymai, kaip planuojant miesto plėtrą išsaugoti jo identitetą. Kitaip tariant – kaip sukurti miestą, su kuriuo tapatintumėmės ir kuriame visiems būtų gera gyventi.
Ar jus džiugina tai, ką matote keliaudami į darbą, ar akį glosto vaizdas pro langą, ar sveikinatės su savo kaimynais? Jei į daugelį klausimų atsakėte „ne“ arba „ne visada“, egzistuoja nemaža tikimybė, kad gyvenate nuolatiniame strese. Aplinkos psichologijos atstovai teigia, jog žmonės jaučia poreikį gyventi pasirinktoje aplinkoje – tokioje, kurioje jaučiasi kompetentingi ir pasitikintys savimi, tokioje, kurią atpažįsta ir myli, tokioje, su kuria tapatinasi. Kai aplinka netenkina šių poreikių, žmogus patiria stresą, kurio poveikis – sumažėjęs produktyvumas ir netgi depresija.
Įkalintos Lietuvos upės
Neseniai vykusio Urbanistinio forumo metu valdžios ir visuomenės atstovai, architektai ir valdininkai daug diskutavo ne tik apie upės kaip viešosios erdvės įtaką miesto vaizdui, darniai plėtrai ar ekologijai, bet ir socialiniam gyvenimui. Kauno architektūros festivalio vadovas Gintaras Balčytis dalyviams pateikė Kauno ir Vilniaus miestų planus, kuriuose aiškiai dominuoja upės vaizdas.
Architektas retoriškai klausė, ko galėtų tikėtis pirmą kartą į mūsų šalį atvykstantis žmogus. Atsakymas buvo iliustruotas kontrastingų nuotraukų serija: Oslo opera ir apleista Nemuno krantinė miesto centre, Amsterdamo filmų institutas ir betoniniai Neries krantai Vilniuje, Bergeno kvartalai prie vandens – Karaliaus Mindaugo gatvė Kaune. Po nebylaus pristatymo sekė daug klausimų: kodėl krantinių formavimasis daugelyje Lietuvos miestų nevyksta? Ką prarandame atitverdami upę nuo žmonių gelžbetoniais šlaitais ir kelių eismo juostų gatvėmis?
„Upė yra aktyvus Kauno elementas, miesto simbolis“, – sako K. Zaleckis ir primena, kad šiuolaikinio miesto krantinių kaita ne tik estetinė ar urbanistinio projektavimo problema.
Pamiršti miesto simboliai
„Kaunas turi didelį potencialą. Pavyzdžiui, visą miesto teritoriją žiedu juosia Kauno tvirtovės fortai. Tačiau, jei Aleksoto gyventojams II-asis fortas yra svarbi jų gyvenamojo rajono išskirtinumą rodanti vieta su parku susitikimams ir laisvalaikio užsiėmimams, tai, pavyzdžiui, VIII-asis fortas Šilainiuose šių savybių neturi,“ – pasakoja K. Zaleckis. Architektas yra įsitikinęs, kad žmonėms paveldo objektai yra įdomūs, tačiau ne visuomet jiems suteikiama proga pažinti jų istoriją – vietos apleistos, apie jas nepasakojama, joms sutvarkyti valdžia neskiria nei išteklių, nei dėmesio. Stokodamos išskirtinumo tokios vietos nieko nereiškia. Žmonės gali kurti bendrumą tvarkydami aplinką, patys inicijuodami kokio nors bendruomenei svarbaus objekto atsiradimą, tačiau ne viskas nuo jų priklauso.
Mokslininkų pasiūlymai miestui
KTU architektų ekspertų komanda, remdamasi aplinkos psichologijos, kultūrologiniais, analitinės psichologijos, socialinių mokslų tyrimais ir teorijomis, suformavo konkrečius pasiūlymus Kauno miesto savivaldybei.
„Užsienio šalyse bendrieji miesto planai dažnai pagrįsti moksliniu požiūriu. Pas mus į mokslą žiūrima įtariai – jis tarsi sukelia papildomų problemų. Ne tik tarp valdžios atstovų, bet ir visuomenėje: vyrauja požiūris, kad geriau padaryti greičiau ir laiku nei užtrukti ilgiau, bet darbus atlikti kokybiškai“, – pastebi K. Zaleckis. Miesto valdžia į bendrąjį Kauno miesto plėtros planą jau įtraukė keletą KTU mokslininkų pasiūlytų sprendimų.
„Lašas po lašo...“, – šypsosi mokslininkas.
Vizija, kuri gali tapti realybe
Kaunas iš paukščio skrydžio – Nemuno salos parke įsikūrusiuose Konferencijų rūmuose vyksta tarptautinė paroda, parke šurmuliuoja žmonės. Lauko žaidimų aikštelėse žaidžia vaikai ir suaugusieji. Tarptautinių studijų centre Žemojoje Fredoje verda gyvenimas – studentai sėdi krantinėse, groja, mokosi, sportuoja.
Modernus tiltas tarp Santakos ir Vilijampolės pakeltas – plaukia aukštastiebė jachta. Darniai įsiterpę į unikalią Laisvės alėjos tarpukario architektūrą švyti modernių pastatų stiklai. Žaliakalnyje, Aleksote, Panemunėje akį traukia dailūs privačių namų kvartalai, o naujieji rajonai džiugina parkais ir aikštėmis. Miestą juosia dviračių takai, kuriais juda dviratininkų upė. Gal ne kitąmet, ir gal ne po penkerių metų, tačiau toks vaizdas tikrai bus ne svajonė, o – realybė.