„Esame aplinkos, kurioje gyvename, dalimi ir jos poveikis mums yra tiek emocinis, tiek socialinis, tiek kultūrinis,“ – sako KTU Architektūros ir kraštotvarkos katedros vedėjas prof. Kęstutis Zaleckis.
KTU mokslininkų atlikto tyrimo rezultatas – konkretūs pasiūlymai, kaip planuojant miesto plėtrą išsaugoti jo identitetą. Kitaip tariant – kaip sukurti miestą, su kuriuo tapatintumėmės ir kuriame visiems būtų gera gyventi.

Mokslininkas teigia, kad nors jau daugybę metų šnekama apie tai, kad reikia atgręžti miestą į upę, tačiau vieningos strategijos kol kas nėra. Tyrimai rodo, kad net 80 proc. kauniečių norėtų leisti laiką prie upių, tačiau dauguma pripažįsta, kad ten „nėra ką veikti“.
Citata

Ar jus džiugina tai, ką matote keliaudami į darbą, ar akį glosto vaizdas pro langą, ar sveikinatės su savo kaimynais? Jei į daugelį klausimų atsakėte „ne“ arba „ne visada“, egzistuoja nemaža tikimybė, kad gyvenate nuolatiniame strese. Aplinkos psichologijos atstovai teigia, jog žmonės jaučia poreikį gyventi pasirinktoje aplinkoje – tokioje, kurioje jaučiasi kompetentingi ir pasitikintys savimi, tokioje, kurią atpažįsta ir myli, tokioje, su kuria tapatinasi. Kai aplinka netenkina šių poreikių, žmogus patiria stresą, kurio poveikis – sumažėjęs produktyvumas ir netgi depresija.

Įkalintos Lietuvos upės

Neseniai vykusio Urbanistinio forumo metu valdžios ir visuomenės atstovai, architektai ir valdininkai daug diskutavo ne tik apie upės kaip viešosios erdvės įtaką miesto vaizdui, darniai plėtrai ar ekologijai, bet ir socialiniam gyvenimui. Kauno architektūros festivalio vadovas Gintaras Balčytis dalyviams pateikė Kauno ir Vilniaus miestų planus, kuriuose aiškiai dominuoja upės vaizdas. 

Architektas retoriškai klausė, ko galėtų tikėtis pirmą kartą į mūsų šalį atvykstantis žmogus. Atsakymas buvo iliustruotas kontrastingų nuotraukų serija: Oslo opera ir  apleista Nemuno krantinė miesto centre, Amsterdamo filmų institutas ir betoniniai Neries krantai Vilniuje, Bergeno kvartalai prie vandens – Karaliaus Mindaugo gatvė Kaune. Po nebylaus pristatymo sekė daug klausimų: kodėl krantinių formavimasis daugelyje Lietuvos miestų nevyksta? Ką prarandame atitverdami upę nuo žmonių gelžbetoniais šlaitais ir kelių eismo juostų gatvėmis?

„Upė yra aktyvus Kauno elementas, miesto simbolis“, – sako K. Zaleckis ir primena, kad šiuolaikinio miesto krantinių kaita ne tik estetinė ar urbanistinio projektavimo problema.

Mokslininkas teigia, kad nors jau daugybę metų šnekama apie tai, kad reikia atgręžti miestą į upę, tačiau vieningos strategijos kol kas nėra. Tyrimai rodo, kad net 80 proc. kauniečių norėtų leisti laiką prie upių, tačiau dauguma pripažįsta, kad ten „nėra ką veikti“. Kaune prie upių gyvena 9 tūkstančiai iš 300 tūkstančių gyventojų. Upė išlieka matoma tik miesto plane, bet ne gyvenime.

Upės pakrantė Malmėje
Foto: kaunietis.lt

Pamiršti miesto simboliai

Apie upės simbolinę reikšmę K. Zaleckis užsiminė neatsitiktinai – pasiūlymuose, kaip išsaugoti Kauno identitetą planuojant miesto plėtrą, KTU mokslininkai kalba net apie keturių rūšių miestui reikšmingus simbolius: natūralius, funkcinius, kultūrinius ir sutartinius. Upių šlaitai, Ąžuolyno ir Pažaislio parkai, Nemuno sala, senamiestis, naujamiestis, Kauno pilis, rotušė, Perkūno namai, Vytauto bažnyčia, Prisikėlimo bažnyčia, Napoleono kalnas, Aleksoto aerodromas, zoologijos sodas – tai tik keletas tokių simbolių pavyzdžių.

Ne tik tarp valdžios atstovų, bet ir visuomenėje: vyrauja požiūris, kad geriau padaryti greičiau ir laiku nei užtrukti ilgiau, bet darbus atlikti kokybiškai.
K. Zaleckis

„Mano rajone visi namai vienodi“, „gyvenu prie Baltijos „Iki“, „mano gatvėje šaligatvis eina tik viena puse, todėl vaikštau per žolę“, „netoli mano namų įvyko ta avarija, kurioje jaunas vairuotojas partrenkė mamą ir vaiką“ – šiais teiginiais savo rajoną galėtų apibūdinti Kauno Šilainių gyventojas. Šiek tiek pakeitus turinį juos būtų galima pritaikyti ir kitiems rajonams: Kalniečiams, Žirmūnams ar Pašilaičiams. „Mano rajone švariausias vanduo“, „mano name gyvena garsus rašytojas“, „gegužę švenčiame kaimynų dieną“ – savo aplinką galėtume pristatyti ir taip. Straipsnio pradžioje minėta „sveika“ aplinka neturėtų erzinti, o būti pažįstama, išskirtinė, vientisa, apipinta legendomis ar tikromis, atpažįstamomis istorijomis.

Upės pakrantė Kopenhagoje
Foto: kaunietis.lt

Kaunas turi didelį potencialą. Pavyzdžiui, visą miesto teritoriją žiedu juosia Kauno tvirtovės fortai. Tačiau, jei Aleksoto gyventojams II-asis fortas yra svarbi jų gyvenamojo rajono išskirtinumą rodanti vieta su parku susitikimams ir laisvalaikio užsiėmimams, tai, pavyzdžiui, VIII-asis fortas Šilainiuose šių savybių neturi,“ – pasakoja K. Zaleckis. Architektas yra įsitikinęs, kad žmonėms paveldo objektai yra įdomūs, tačiau ne visuomet jiems suteikiama proga pažinti jų istoriją – vietos apleistos, apie jas nepasakojama, joms sutvarkyti valdžia neskiria nei išteklių, nei dėmesio. Stokodamos išskirtinumo tokios vietos nieko nereiškia. Žmonės gali kurti bendrumą tvarkydami aplinką, patys inicijuodami kokio nors bendruomenei svarbaus objekto atsiradimą, tačiau ne viskas nuo jų priklauso. 


Mokslininkų pasiūlymai miestui

KTU architektų ekspertų komanda, remdamasi aplinkos psichologijos, kultūrologiniais, analitinės psichologijos, socialinių mokslų tyrimais ir teorijomis, suformavo konkrečius pasiūlymus Kauno miesto savivaldybei.

Gyvenamųjų rajonų prie vandens statyba, žaliųjų plotų plėtra ir esamų plotų sutvarkymas bei pritaikymas bendruomenės poreikiams, pastatų aukštingumo išsaugojimas senamiestyje, kultūrinių simbolių (tokių, kaip miesto rotušė ar Prisikėlimo bažnyčia) fizinis išsaugojimas ir užtikrinimas, kad greta neatsirastų konkuruojančių savo aukščiu ar svarba pastatų – tai tik keletas universiteto mokslininkų siūlymų Kauno miesto bendrajam planui.

Nemunas pro žalias erdves teka tik už Kauno
Foto: I. Labutytės nuotr.

„Užsienio šalyse bendrieji miesto planai dažnai pagrįsti moksliniu požiūriu. Pas mus į mokslą žiūrima įtariai – jis tarsi sukelia papildomų problemų. Ne tik tarp valdžios atstovų, bet ir visuomenėje: vyrauja požiūris, kad geriau padaryti greičiau ir laiku nei užtrukti ilgiau, bet darbus atlikti kokybiškai“, – pastebi K. Zaleckis. Miesto valdžia į bendrąjį Kauno miesto plėtros planą jau įtraukė keletą KTU mokslininkų pasiūlytų sprendimų.

„Lašas po lašo...“, – šypsosi mokslininkas.

Vizija, kuri gali tapti realybe

Kaunas iš paukščio skrydžio – Nemuno salos parke įsikūrusiuose Konferencijų rūmuose vyksta tarptautinė paroda, parke šurmuliuoja žmonės. Lauko žaidimų aikštelėse žaidžia vaikai ir suaugusieji. Tarptautinių studijų centre Žemojoje Fredoje verda gyvenimas – studentai sėdi krantinėse, groja, mokosi, sportuoja. 

Modernus tiltas tarp Santakos ir Vilijampolės pakeltas – plaukia aukštastiebė jachta. Darniai įsiterpę į unikalią Laisvės alėjos tarpukario architektūrą švyti modernių pastatų stiklai. Žaliakalnyje, Aleksote, Panemunėje akį traukia dailūs privačių namų kvartalai, o naujieji rajonai džiugina parkais ir aikštėmis. Miestą juosia dviračių takai, kuriais juda dviratininkų upė. Gal ne kitąmet, ir gal ne po penkerių metų, tačiau toks vaizdas tikrai bus ne svajonė, o – realybė.