„Prieinamos medienos, tokios kaip biokuras, nėra tiek daug. Norai yra dideli. Galima naudoti visokius šiaudus, bet tai vėlgi didina kaštus. Tikrasis resursas yra atliekų panaudojimas energetikoje. Tai labai kontraversiškas klausimas. Negeras šleifas apie atliekų deginimą tęsiasi nuo 1970 m., kada buvo pastatytos Amerikoje pirmosios pavojingos atliekų deginimo gamyklos. Šiandien kogeneracinės atliekų deginimo jėgainės yra visai kitokios. Esu laimingas, kad turime vieną gerą veikiantį pavyzdį Klaipėdoje“, - teigia A. Vaišnoras.

Pirmoji Baltijos šalyse komunalines atliekas deginti pradėjusi Klaipėdos termofikacinė jėgainė „Fortum“ veikia nuo kovo pradžios. Klaipėdiečiai nerimavo dėl tokių įrenginių išmetamos taršos dar prieš prasidedant šios jėgainės statyboms, o jai pradėjus veikti rašė skundus dėl skleidžiamos taršos ir prasto kvapo.  Skundai nepasitvirtino - atliekų deginimo gamyklos skleidžiama tarša kelis kartus mažesnė nei reikalaujamos normos.

Aidas Vaišnoras/ Rūtos Levickaitės nuotr.
A.Vaišnoras sako pats išbandęs vieną eksperimentą namuose, kuris parodė, kiek buityje susidaro perdirbamų ir neperdirbamų atliekų:

„Pasistačiau dvi šiukšliadėžes ir į vieną mečiau tai, kas mano nuomone, gali būti perdirbama, į kitą - kas ne. Tiesa tokia, kad perdirbamų atliekų nėra daug, didelė dalis yra užterštos pakuotės, kurios keliauja nežinia kur. Ta dalis yra pasmerkta, nebent galima ją panaudoti energetikai“, - dėstė A. Vaišnoras.

Vyras pataria - prioritetą reikėtų skirti atliekoms, kurios galėtų būti grąžinamos pakartotinai vartoti. O kitas panaudoti energetikoje. Nauda būtų neabejotina.
A. Vaišnoras
Galėtume užtikrinti 10-15 proc. centralizuoto šilumos tiekimo poreikio iš atliekų deginimo. Kai kuriuose atskiruose miestuose, pavyzdžiui, Klaipėdos net iki 40 proc. šilumos poreikio galėtume patenkinti vien panaudojant atliekas.

„Lietuvoje yra reikalingi atliekų energijos atgavimo įrenginiai. Jeigu mes paskaičiuotume, koks Lietuvoje yra atliekų energetinis potencialas, kurių dabar 90 proc. nukeliauja į sąvartynus, įgyvendinus 50 proc. perdirbimą, lieka apie 600 tūkst. tonų atliekų per metus. Jas perskaičiuojant į teravatvalandes, gauname elektros energijos 500 gigavatvalandžių, šiluminės energijos – apie 1,5 teravatvalandės. Lietuvos metinis šilumos poreikis yra 10-12 teravatvalandžių. Tai reiškia, kad su tokiu skaičiumi galėtume užtikrinti 10-15 proc. centralizuoto šilumos tiekimo poreikio iš atliekų deginimo. Kai kuriuose atskiruose miestuose, pavyzdžiui, Klaipėdoje net iki 40 proc. šilumos poreikio galėtume patenkinti vien panaudojant atliekas“, - skaičiavimus pateikė „Sweco Lietuva“ atstovas.

A. Vaišnoras kelia retorinį klausimą, ar atliekų deginimo nauda Lietuvai būtų pakankama ir pats atsako: „Mano galva, tai yra sprendimas, kuris išsprendžia 10 proc. energetinio poreikio, tai yra tikrai vertybė ir reikia tuo pasirūpinti“.

Bendrovės „Sweco Lietuva“ atstovas priduria, kad tinkamai sutvarkius atliekų deginimo mechanizmus, galima būtų tikėtis ir gana pastebimo šilumos kainos mažėjimo galutiniam vartotojui.

„Taikant skirtingus scenarijus atliekas panaudojant energetikoje, šilumos kainas galima sumažinti iki 17 proc. Esant realioms investicijoms, šilumos kainą tiek sumažinti įmanoma“, - tikina A. Vaišnoras.

Atliekų deginimo kelią yra pasirinkusios ir šiaurės šalys, pavyzdžiui, Norvegija.