Į gamtą - lyg į antrus namus
Dešinėje stovyklos pusėje kažkas trečias senolių papratimu bandęs išrausti duobę ir į ją krauti viską – ne tik lengvai gamtos suvalgomus daiktus – užkasti pamiršo, ir duobė jau su kaupu – juk šiukšlė viena nebūna...Jei jau guli viena, su daug mažesne sąžinės graužatimi atgula ir antra – „juk ne aš pirmas pradėjau“.
Negaliu klausytis verkiančio miško – tik pakilus ryte išsiruošiu susitvarkyti aplink namus. Ir iš kur atėjęs tas supratimas, kad iki mano teritorijos ribos – durų, sienų, tvoros, stovyklos aikštelės krašto - turi būti švaru, o toliau, nors praeinu kiekvieną dieną, vakarą, o gal net keliskart per dieną – ne mano? Bandau teisinti: juk kiek tūkstančių metų viską, ką žmogus metė ant žemės, ką palikdavo miške, laukuose, greitai sudorodavo gamta. Kaltas ne žmogus, kalta civilizacija, prikūrusi tiek gamtos nevalgomų produktų. Tiesiog galbūt dalies žmonių pasąmonėje vis dar tebetūno tas pirmykštis žmogus, o gal dalis net nežino, kad alaus skardinė net nerūdija? Bet čia pat supykstu – nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia!
Kas šiukšlina miške?
- Jis geria alų – labai daug alaus - šiame regione daugiausia Kalnapilio ir Heineken. Vadinasi, pinigų prilaiko.
- Nedaug, dėl tonuso, kai pasireiškia slopinantis alaus poveikis - jis geria energetinių gėrimų. Turbūt naktį stengiasi laikyti įjungęs automobilio radiją visu garsu ir šėlti – juk gamtoje niekas neturi teisės reikalauti baigti triukšmauti 22 val.
- Jis atvažiuoja su merginomis – jos mėgsta „šampę“, vyną kreivu kakliuku, rūpinasi sveika mityba (randu grūdėtos varškės ir lieso jogurto indelius).
- Jis linksminasi daužydamas – kraujo pėdsakų nerandu – bet stiklo duženų apstu...
- Jis maitinasi konservuota mėsa iš vienkartinių indų – tik tuo, kas patogu.
- Bet ... Prie pat šiukšlyno atitverta juoda plėvele tualeto zona rodo, kad jis mėgsta gražų vaizdą – nes iš tualeto toks ir atsiveria – į patį ežerą!
Šiukšlintojai lyg smogas
Įdomu, ar jie matė mūsų salą, apaugusią svyruokliais beržais – gal matė, kol tuštinosi? Ar pastebėjo ančių šeimyną pakrantėje – tikiuosi, kad jiems buvo tingu jas medžioti, juk turėjo konservų...
„Mama, - klausia dukra, - negi tie žmonės niekada į tą pačią vietą neatvažiuoja? Negi jie negalvoja, kad čia gali atvažiuoti jų draugai? Ar jie iš vis ką nors galvoja?“ Turbūt jiems tiesiog tas pats... Kai akys ir širdis smoge, nebematai nieko...
Darom akcijas „Darom“, „Laimingas vanduo“, jų metu jaučiamės tokie reikšmingi. Žinia, akcijose tikrai nedalyvauja tie, kurių paliktą turtą kuopiame. Žinia, akcijos metu daug lengviau yra perlipti per save ir tvarkyti tai, ko tu visai nesuvertei – nes aplink tuo metu visi tai daro. O kaip po akcijų? Kiek iš akcijos dalyvių eidamas gatve paima nuo žemės šiukšlę, kiek susitvarko atvažiavę į miško aikšteles? Kiek dviratininkų, mindami dviračiais ir stabtelėję vaizdingose vietose pailsėti, paskiria kelias minutes vietos apkuopimui. Beje, būtų super velomanų akcija Velowaste, gal kas imtųsi ją organizuoti?
Labai sunku perlipti per save ir padaryti pirmą kartą: pirmą kartą susilaikyti nuo šiukšlės numetimo, teisinantis, kad valdžia nepastatė konteinerio ten, kur man reikia būtinai išmesti; pirmą kartą paimti nuo žemės vaikų akivaizdoje šiukšlę, nesakant „kas numetė, tegu ir tepaima“, pirmą kartą pagalvoti, kad kiekvienas mes galime be galo daug... Ir kad smogas išnyksta, kai pradeda pūsti gaivus vėjas...
