Žemė yra milijonų gyvūnų ir augalų rūšių namai. Tačiau dominuojame tik mes. Mūsų protingumas, išradingumas ir veikla pakeitė beveik visus mūsų planetos kampelius. Tiesą pasakius, mes jai darome didžiulį poveikį. Būtent, mūsų protingumas, mūsų iniciatyvumas ir mūsų veikla dabar yra pagrindiniai kiekvienos globalinės problemos, su kuria mes susiduriame, „varikliai“. Ir kiekviena iš šių problemų spartėja, kai mūsų populiacija auga ir artėja link 10 milijardų. Šiuo metu galime situaciją, kurioje esame, pavadinti planetos avarine situacija.
Jaučiame žmonių gausėjimo planetoje pasekmes
Mes, žmonės, kaip rūšis atsiradome maždaug prieš 200 tūkst. metų. Žvelgiant iš Žemės formavimosi perspektyvos, tai buvo visai nesenai. Tik prieš 10 tūkst. metų mūsų buvo vienas milijonas. Apie 1800-uosius, prieš daugiau nei 200 metų, mūsų buvo vienas milijardas. 1960-aisiais, prieš 50 metų, mūsų buvo 3 milijardai. Dabar mūsų yra daugiau nei 7 milijardai.
2050-aisais, jūsų vaikai arba jūsų vaikų vaikai gyvens planetoje su kitais 9 milijardais žmonių. Kažkada šio šimtmečio pabaigoje, čia mūsų bus ir 10 milijardų. O gal ir daugiau.
Apie 1980-uosius mūsų buvo 4 milijardai. 10 metų vėliau, 1990 metais, - jau 5 milijardai. Pamažu pradedame justi populiacijos augimo pasekmes - ne paskutinėje vietoje atsidūrė vanduo. Vandenį naudojame ne tik atsigerti, tačiau ir maisto gamybai – šiuo klausimu esame reiklūs ir kol kas viskas ėjo kaip iš pypkės. Tačiau neseniai kažkas atsitiko.
Keičiame viską, prie ko prisiliečiame
1984 metais žurnalistai iš Etiopijos pranešė apie didžiulį badą, kurį sukėlė plačiai išplitusi sausra. Neįprasta sausra ir neįprasti potvyniai ėmė dažnėti visur: Australijoje, Azijoje, JAV, Europoje. Vanduo, gyvybiškai svarbus šaltinis, kurio mes turėjome iki soties, staiga apsisuko prieš mus: tai buvo kažkas, kas gali išnykti.
2000 metais mūsų buvo 6 milijardai. Pamažu pasaulio mokslinei bendruomenei ėmė aiškėti, kad CO2, metano ir kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kaupimasis atmosferoje yra didėjančio žemės ūkio, žemės naudojimo ir gamybos, transporto išmetamų teršalų rezultatas ir jis keičia klimatą.
Vienas mėsainis „kainuoja“ 3 tūkst. litrų vandens
Dabar Žemėje mūsų yra 7 milijardai. Mūsų skaičius auga toliau ir mums reikia vis daugiau vandens, daugiau maisto, daugiau žemės, daugiau transporto ir daugiau energijos. To pasekoje mes dar labiau spartiname klimato kaitą. Tiesą pasakius, mūsų veikla yra susijusi su visa sudėtinga sistema, kurioje mes gyvename – Žeme. Svarbu suprasti, kaip visai tai yra susiję.
Pamėginkime patyrinėti vieną svarbų, tačiau mažai žinomą vandens naudojimo aspektą: „paslėptas vanduo“. Paslėptas vanduo yra naudojamas įvairių mums reikalingų dalykų gamybai, bet mes dažniausiai negalvojame, kad tam reikia vandens. Tai gali būti vištiena, jautiena, medvilnė, automobiliai, šokoladas ir mobilieji telefonai.
Pavyzdžiui, vienam mėsainiui pagaminti reikia maždaug 3 tūkst. litrų vandens. 2012 metais 5 milijardai mėsainių buvo pagaminta vien tik Jungtinėje Karalystėje. Taigi tai jau 15 trilijonų vandens – vien tik mėsainiams. Ir vien tik Jungtinėje Karalystėje. Maždaug 14 milijardų mėsainių buvo pagaminta JAV tais pačiais metais. Tai jau 42 trilijonai vandens. Mėsainių gamybai JAV. Per vienerius metus. Vištienai paruošti reikia 9 tūkst. litrų vandens. Vien tik Jungtinėje Karalystėje suvartojama maždaug miliardas kilogramų vištienos per 2012 metus. Vienam šokolado kilogramui pagaminti reikia maždaug 27 tūkst. litrų vandens. Tai yra maždaug 2 700 litrų vandens vienai šokolado plytelei. Yra apie ką pagalvoti, valgant šokoladą, įsitaisius su pižama ant sofos.
Tūkstančiai litrų vandens - daiktams, kuriuos kasdien naudojame
Vienam jūsų nešiojamojo kompiuterio, telefono, iPado krovikliui pagaminti reikia maždaug 72 tūkst. litrų vandens. 2012 metais tokių kroviklių buvo pagaminta per du milijardus. Tai yra mažiausiai 145 trilijonai litrų vandens. Krovikliams.
Maisto paklausa mažiausiai padvigubės apie 2050-uosius ir mažų mažiausiai trigubės šio šimtmečio pabaigoje. Tai reiškia, kad spaudimas kirsti likusius pasaulio atogrąžų miškus tik intensyvės kiekvieną dešimtmetį. Taip yra todėl, kad tai – vienintelė likusi žemė, kurioje žemės ūkis dar gali plėstis. Nebent Sibire atšils prieš mums išnaikinant miškus.
2050-aisiais, 1 mlrd. šios žemės hektarų bus išvalytas tam, kad būtų patenkintas maisto poreikis augančiai populiacijai. Ši teritorija būtų didesnė nei JAV. Nepamirškime ir papildomų trijų gigatonų CO2 emisijų per metus.
Ar bus ką valgyti ir gerti?
Šio proceso metu visiškai pasikeistų visuotinė geopolitika. Sibiro atšilimas paverstų Rusiją itin stipria ekonomine ir politine jėga. Tai vyktų dėl jos teritorijoje naujai atrastų mineralų, žemės ūkio ir energijos šaltinių. Tačiau kartu didžiuliai metano kiekiai, kurie yra uždaryti po Sibiro amžinojo įšalo tundra, būtų išleisti lauk, ir stipriai padidintų mūsų klimato problemą.
Tuo tarpu, kiti 3 mlrd. žmonių turės kažkur gyventi. 2050-aisiais, 70% mūsų gyvens miestuose. Šiame amžiuje miestai plėsis ypatingu greičiu, taip pat atsiras nauji miestai, kurių šiuo metu nė nėra. Verta paminėti, kad 19-oje Brazilijos miestų populiacija išaugo dvigubai per paskutinius 10 metų, 10 iš jų yra Amazonėje. Visam tam reikės dar daugiau žemės.
Šiuo metu mes neįsivaizduojame galimybės išmaitinti 10 mlrd. žmonių su dabartinėmis sąnaudomis ir dabartine žemės ūkio sistema. Paprasčiausiai tam, kad išsimaitintume patys ateinančius 40 metų, turėsime pagaminti daugiau maisto negu žemės ūkio produkcija buvo pagaminusi per paskutinius 10 tūkst. metų. Tikėtina, kad per ateinančius dešimtmečius maisto produkcija labai smarkiai mažės dėl klimato kaitos; dirvožemio prastėjimo ir dykumėjimo (abu procesai sparčiai vyksta daugelyje pasaulio šalių); vandens trūkumo. Šio šimtmečio pabaigoje daugelyje planetos vietovių nebus tinkamo naudojimui vandens.
Kaip susiję pigios oro linijos ir pasaulinės pandemijos?
Tik pagalvokite - keliaudami ir transportuodami savo daiktus po visą planetą, mes sukuriame labai gerai veikiantį tinklą, kuriuo gali sklisti pavojingos ligos. Vos prieš 95 metus praūžė visuotinis pandeminis ispaniškasis gripas, kuris, kaip dabar skaičiuojama, pražudė apie 100 mln. žmonių.
Lemtingi du laipsniai
Norėdami pasiekti numatytą suvartojamų daiktų kiekį, turėsime mažiausiai patrigubinti energijos gamybą. Taigi, turėsime pastatyti maždaug 1 800 didžiulių užtvankų arba 23 tūkst. atominių elektrinių, 14 mln. vėjo turbinų, 36 mlrd. saulės baterijų arba tiesiog toliau naudoti naftą, anglis bei dujas ir pastatyti 36 tūkst. naujų elektrinių. Dabar turimi naftos, anglies ir dujų rezervai yra trilijonų dolerių vertės. Ar gi pasaulinių naftos, anglių ir dujų korporacijų vadovybės, kurios yra pačios įtakingiausios Žemėje, tikrai nuspręs palikti pinigus žemėje, kai energijos poreikis dar labiau padidės? Abejoju.
Savo ruožtu nauja klimato problema yra visiškai kitoje svarstyklių pusėje. Problema ta, kad mes judame link kritinių „lūžio taškų“ visuotinėje klimato sistemoje. Visuotinis tikslas – sustabdyti visuotinės vidutinės temperatūros kilimą 2 laipsniais. Jeigu vidutinė visuotinė temperatūra pakiltų 2 laipsniais, padidėtų katastrofinės klimato kaitos pavojus, kuris galėtų pasibaigti nepataisomais kritiniais „lūžio taškais“, kurių atsiradimą paskatintų tokia įvykiai kaip Grenlandijos ledyno tirpimas, metano išsiveržimas iš po Arkties tundros arba Amazonės nykimas. Tiesą pasakius, pirmieji du jau vyksta – žemiau dviejų laipsnių kilimo ribos.
Mes nelaukiame, kol klimato kaita tą padarys – mes darome tą patys naikindami miškus. Nesenai atlikti tyrimai parodė, kad mes judame link daug aukštesnės vidutinės temperatūros – aukštesnės nei dviem laipsniais. Dabar yra labai tikėtina, kad ateityje vidutinė temperatūra pakils keturiais laipsniais ar netgi šešiais. Tai būtų absoliučiai katastrofiška. Šis nevaldomas klimato pokytis galėtų pastatyti visą planetą į visai kitokią situaciją. Žemė taptų pragaru. Po dešimtmečių vykusios kaitos mes susidurtume su beprecedenčiais oro, gaisrų, potvynių, karščio bangų, derliaus ir miškų praradimų, vandens trūkumo ir katastrofinio jūros vandens lygio kilimo ekstremalumais. Didelės Afrikos dalys taptų nuolatinėmis nelaimių vietomis. Amazonė virstų į savaną ar net gi dykumą. Visa žemės ūkio sistema susidurtų su precendento neturinčiais pavojais.
Valstybės, kurioms „labiau pasisekė“, tokios kaip Jungtinė Karalystė, JAV ir dauguma Europos valstybių, gali tapti beveik militaristinėmis valstybėmis, kruopščiai saugančiomis savo sienas ir neįsileisdamos kitų šalių žmonių, kurie yra priversti judėti, nes jų šalys tapo netinkamos gyvenimui dėl vandens ar maisto trūkumo ir panašiai. Šie žmonės taps „klimato migrantais“. Sąvoka „klimato migrantai“ yra viena iš tų, prie kurių mes turėsime priprasti. Būtent tie, kurie galvoja, jog nauja pasaulio padėtis nesukels civilinių ir tarptautinių konfliktų, apgaudinėja save. Ir tai nėra joks atsitiktinumas, kad beveik kiekviena mokslinė konferencija apie klimato kaitą, į kurias aš einu, turi naujo tipo dalyvį – kariuomenę.
Politikų žodžiai ir darbai - į skirtingas puses
Kad ir kaip bežiūrėtume, tačiau planeta su 10 milijardų gyventojų populiacija atrodo kaip košmaras. Taigi kokios tada yra mūsų galimybės?
Tai, ką vietoj to pasirinko politikai, yra nevykusi diplomatija. Pavyzdžiui, Jungtinių Tautų Bendroji klimato kaitos konvencija, kurios darbas 20 metų buvo užtikrinti, kad šiltnamio dujų kiekis Žemės atmosferoje būtų stabilizuotas, užduoties neįvykdė. Biologinės įvairovės konvencija, kurios darbas buvo 20 metų apsaugoti biologinę įvairovę nuo jos sumažėjimo, užduoties neįvykdė. Ir tai yra tik trys nevykusios visuotinių organizacijų iniciatyvos. Šis sąrašas yra liūdnai ilgas. Vyriausybės tokį neveiklumo lygį teisino panaudojant viešąją nuomonę ir mokslinį neapibrėžtumą: „mums reikia palaukti, kol mokslininkai įrodys, kad klimatas keičiasi“. Dabar tai nekelia abejonių. Dabar jos teigia: „mums reikia palaukti viešosios nuomonės prieš imantis veiksmų“. Bet klimatas niekada nebus nepriklausomas nuo neaiškumų. Ir viešąją nuomonę politikai linkę ignoruoti tada, kai jiems tai patogu – karai, bankininkų premijos ir sveikatos sistemos reformos... tai tik keli pavyzdžiai.
Tai, ką politikai ir valdžios žmonės sako apie jų įsipareigojimą kovoti su klimato kaita, yra visai ne tai, ką jie iš tikrųjų dėl to daro.
Verslo žala gamtai - po 2,2 trln. dolerių kasmet
O kaipgi verslas? 2008 metais, aukštai vertinamų ekonomistų ir mokslininkų grupė, vadovaujama Pavan Sukhdevo, tuometinio Deutsche Bank vyriausiojo ekonomisto, atliko autoritetingą ekonominę analizę apie biologinės įvairovės vertę. Jų išvados? 3 tūkst. didžiausių pasaulio korporacijų verslo veiklos pridaro žalos gamtai ir aplinkai po 2,2 trilijonų dolerių per metus. Ir vis kyla. Šios skolos turės būti apmokėtos ateityje. Jūsų vaikų ir vaikaičių. Cituojant Sukhevą: „Verslo taisyklės turi būti skubiai keičiamos, kad korporacijos konkuruotų dėl naujovių, šaltinių apsaugos ir suinteresuotų šalių poreikių patenkinimo, o ne dėl to, kas efektyviausiai paveiks valdžios reguliavimą išvengiant mokesčių ir gaunant subsidijas už kenksmingą veiklą, siekiant padidinti akcininkų dalį.“ Ar aš manau, kad tai įvyks? Ne. O kaip gi mes?
Aš prisipažįstu, kad kurį laiką mane linksmino tai, ką perskaitydavau įžymybes kalbant savaitgalio spaudoje (o dabar nuo to jau darosi bloga): „Aš atsisakiau savo keturiais rato varomo automobilio tam, kad nusipirkčiau „Prius“ („Toyota Prius“ - aut.p.). Ar gi aš šiek tiek neprisidedu prie aplinkosaugos?“ Jie ničnieko nedaro aplinkosaugos labui. Bet tai ne jų kaltė. Faktas, kad jie – tai yra, mes – esame prastai informuoti. Ir tai dalis problemos. Mes negauname reikalingos informacijos. Mums nepranešama apie problemos pobūdį ir mastą. Ir kai mums yra patariama kažką daryti, tai nesumažina problemos.
Tarp patarimų - nesišlapinti duše ir naudoti dvisluoksnį tualetinį popierių
Štai keletas pakeitimų, kurių mūsų prašo laikytis įžymybės bei valdžios atstovai, kurie turėtų žinoti geriau, ką reikia daryti negu nurodyti tokias nesąmones kaip „sprendimus“: išjungti mobiliojo telefono kroviklį, šlapintis duše (mano mėgstamiausias), nusipirkti elektrinę mašiną, naudoti dviejų sluoksnių tualetinį popierių vietoj trijų. Visa tai pro pirštus praleidžia esminį faktą, kad problemos, su kuria susiduriame, pobūdis ir mastas, yra beprecedentis ir net gi galbūt neišsprendžiamas.
Elgesio pokyčiai, kuriuos mes turime įgyvendinti yra esminiai, bet niekas nenori jų imtis. Kokie jie? Mes turime vartoti mažiau. Daug mažiau. Mažiau maisto, mažiau energijos, mažiau daiktų. Mažiau automobilių, elektrinių automobilių, medvilninių marškinėlių, nešiojamųjų kompiuterių, telefonų atnaujinimų. Gerokai mažiau.
Ir čia galima pastebėti, kad sąvoka „mes“ daugiausiai yra tinkama žmonėms, gyvenantiems vakarų ir šiaurės planetos pusėje. Dabar Žemėje gyvena beveik 3 mlrd. žmonių, kuriems skubiai reikia daugiau vandens, maisto ir energijos. Sakyti „neturėkite vaikų“ yra visiškai juokinga. Tai prieštarauja kiekvienai mūsų genetiškai užkoduotai informacijos dalelei ir pačiam svarbiausiam (ir smagiausiam) impulsui, kokį mes turime. Beje, pats blogiausias dalykas, kokį mes galime toliau daryti pasauliniu mastu – tai turėti vaikų tokiais pat tempais. Jei reprodukcija tęsis dabartiniais tempais, tai šio šimtmečio pabaigoje mūsų nebus 10 mlrd. Pasak Jungtinių Tautų organizacijos, Zambijos populiacija numatomai kils 941% iki šio šimtmečio pabaigos. Nigerijos populiacija – 349% - iki 730 mln. gyventojų.
Keletas skaičių
Afganistano populiacija – 242%
Kongo Demokratinės Respublikos – 213%
Gambijos – 242%
Gvatemalos – 369%
Irako – 344%
Kenijos – 284%
Liberijos – 300%
Malavio – 741%
Malio – 408%
Nigerio – 766%
Somalijos – 663%
Ugandos – 396%
Jemeno – 299%.
Netgi Jungtinių Amerikos Valstijų populiacija numatomai kils nuo 315 mln. 2012 metais iki 478 mln. 2100 metais, t. y. 54%. aš tik noriu parodyti, kad jeigu dabartiniai pasauliniai reprodukcijos rodikliai tęsis, tai šio šimtmečio pabaigoje, bus ne 10 mlrd., bet 28 mlrd. mūsų.
Taigi, kur visa tai mus veda?
Pažvelkime į tai taip. Jeigu mes rytoj suprastume, kad į mus lekia asteroidas, kuris susidurs su Žeme 2072 metų birželio 3 dieną ir mes žinotume, kad jis nušluotų nuo Žemės paviršiaus 70% gyvybės, viso pasaulio vyriausybės imtųsi beprecedenčių veiksmų. Kiekvienas mokslininkas, inžinierius, universitetas ar verslo korporacijos turėtų surasti kelią, kaip tai sustabdyti arba apsaugoti rūšis, kad šios išgyventų ir galėtų atstatyti pusiausvyrą, jei asteroido sustabdyti nepavyktų.
Mes esame beveik tokioje pačioje situacijoje dabar, išskyrus tai, kad nėra konkrečios datos ir nėra asteroido. Problema esame mes patys. Ir kodėl mes nieko nedarome šioje situacijoje, turint omeny jos mastą ir skubumą – aš paprasčiausiai negaliu suprasti. Mes išleidžiame daugybę pinigų moksliniams eksperimentams, kurie nėra tokie svarbūs. Svarbiausias Žemėje eksperimentas dabar esame mes ir pati Žemė. Tiktai idiotas galėtų paneigti tai, kad egzistuoja limitas, kiek žmonių gali išlaikyti Žemė. Klausimas yra - 7 mlrd. (dabartinė mūsų populiacija), 10 mlrd. ar 28 mlrd.?
Tai yra ištrauka iš knygos Stepheno Emmotto „Ten Billion“ (liet. „Dešimt milijardų“).
