Kaip spėjama, medvilnė buvo žinoma ir naudojama jau 12 tūkst. metų prieš mūsų erą. Šį teiginį įrodantys archeologiniai radiniai randami visose teritorijose, kur medvilnė augo. Indijoje ir Pakistane buvo rasti senųjų audinių likučiai, manoma, kad šie audiniai buvo sukurti 3250 – 2750 metų prieš mūsų erą. Kinijoje medvilnę pradėta auginti maždaug 2500 metų prieš mūsų erą.
Dabartinės Meksikos teritorijoje aptiktų audinių pluoštų likučių amžius yra beveik 8000 metų. Europą medvilnės gaminiai pasiekė maždaug prieš 350 metų prieš mūsų erą. Tiesa, visuotinis medvilnės paplitimas Europoje prasidėjo daug vėliau, t.y. vėlyvaisiais viduramžiais. Pavėluotą paplitimą lėmė tai, jog iki tol medvilnės kaina buvo labai aukšta.
Marškinėlių nebūtų be tūkstančių litrų vandens
Šiandien kasmet šios kultūros audinių pagaminama 20 milijonų tonų, arba už 30 milijardų JAV dolerių (apie 78 milijardus litų), o tai sudaro 40 proc. visų pasaulyje auginamų ir naudojamų tekstilinių pluoštų (palyginimui: vilna sudaro 2,5 proc., šilkas – 0,2 proc.). Paskaičiuota, kad kiekvienas Žemės gyventojas vidutiniškai sunaudoja 10 kilogramų medvilnės gaminių per metus. Ir šie skaičiai nuolat auga. Daugiausia medvilnės užauginama Kinijoje – daugiau nei 25 proc. viso pasaulyje išauginamo kiekio. Kitos didžiojo medvilnės augintojų penketuko šalys užaugina tokius kiekius: JAV – 21 proc., Indija – 12 proc., Pakistanas – 8 proc., Uzbekistanas – 5 proc.
Tačiau šis straipsnis parašytas ne tam, kad supažindintume jus su medvilnės istorija ar naudojimo mastais, ar apžvelgtume pasaulines medvilnės rinkas. Šiandien medvilnės pramonė turi savo juodąją pusę, apie kurią verta žinoti vartotojams, ypač tiems, kurie neabejingi aplinkosaugai ir rūpinasi savo sveikata.
Auginant medvilnę, naudojamas milžiniškas gėlo vandens kiekis. Vienam kilogramui medvilnės išauginti reikia 5 263 litrų vandens. Medvilnę pramoniniu būdu auginantys ir gaminantys regionai sunaudoja 2/3 pasaulyje suvartojamo gėlo vandens. Viena didžiausių ekologinių katastrofų – Aralo ežero sunaikinimas – įvyko būtent dėl būtinybės drėkinti Uzbekijos (tuomet dar vienos iš TSRS respublikų) bet kokia kaina didinamus medvilnės plotus. Iki 1960 m. Aralo jūros plotas buvo 66 000 kvadratinių kilometrų, per metus buvo sugaunama 40 000 tonų žuvies, o aplink besidriekiančios pelkės užėmė 550 000 hektarų plotą. Šiandien 95 proc. pelkių virto dykuma, 50 aplinkinių ežerų (maždaug 60 000 hektarų ploto) išdžiūvo, Aralo jūra sumažėjo daugiau nei per pusę. Šiuo metu milžiniškos lėšos skiriamos regionui atgaivinti, ir nors padėtis gerėja, vargu ar pavyks atkurti buvusį Aralo ežero plotą ir jo ekosistemą.
Beveik ketvirtadalis pasaulio pesticidų
Problemos dėl vandens trūkumo persekioja visus medvilnę pramoniniu būdu auginančius regionus. Ypač, jei netoliese medvilnės laukų auginami ir ryžiai, kuriems taip pat reikia vandens. HSBC banko analitikai, prognozavę globalias grėsmes, nustatė, kad yra didelė tikimybė Indijai 2030-ais metais susidurti su katastrofišku gėlo vandens trūkumu.
Bet vandens trūkumas – vis tik ne pagrindinė ir ne didžiausia problema. Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos pateiktus duomenis, 2,4 proc. pasaulio dirbamos žemės užimantiems medvilnės plotams apsaugoti reikia 24 proc. pasaulyje naudojamų pesticidų. Vien dėl tiesioginio sąlyčio su pesticidais kasmet nukenčia per 1 milijoną žmonių, o apie 22 tūkstančius – miršta.
Apie agrochemijos (herbicidų, pesticidų, trąšų) naudojimo mastą galima spręsti ir iš to, kad net 40 proc. medvilnės savikainos sudaro sąnaudos, išleistos chemijos produktams pirkti. Be abejo, naudodami net ir stipriai užterštą pluoštą, jūs rizikuojate nepalyginamai mažiau, nei su šiais nuodais dirbantis kinų ar indų valstietis. Tačiau, renkantis medvilnės gaminius, vertėtų atsižvelgti į jų kilmę ir, jei yra informacijos – į jų gamybai naudotos medvilnės auginimo būdą.
Nemalonios staigmenos laukia ir tų, kurie pastudijuos pluošto apdirbimo procesus. Balinimo procese gali būti naudotas chloras, dažymo metu kartais naudojami sunkiųjų metalų junginiai, o sudėtinguose procesuose (suteikiant didesnį elastingumą, apsaugant audinį nuo statinio elektros krūvio susidarymo ir kt.) gali būti, kad prireikė netgi cianidų. Bet tai - jau kita tema.
Kenkėjai stipresni už stipriausią chemiją
Prieš kelerius metus, pradėjus auginti genetiškai modifikuotą medvilnę, buvo teigta, kad modifikuotai medvilnei apsaugoti nuo kenkėjų reikės mažiau chemijos. Deja, tai neįvyko.
Greičiausiai daugelis iš jūsų girdėjote žinomiausio insekticido DDT istoriją. Buvo tikima, kad yra sukurta priemonė, kuri visiems laikams išspręs vabzdžių kenkėjų problemą. Tačiau paaiškėjo, kad kai kurių vabzdžių atsparumas DDT auga taip greitai (užfiksuoti iki 14 kartų padidėjusio atsparumo atvejai), kad teko naudoti insekticidą vis didesniais kiekiais.
Ta pati istorija kartojasi ir su GMO medvilne. Ją auginant ne tik dalis pagrindinių kenkėjų pradėjo prisitaikyti prie Bt toksinais „pagardintos“ medvilnės, bet atsirado ir dar viena netikėta problema – sumažėjus pagrindinių kenkėjų populiacijai, suaktyvėjo iki tol mažiau rūpesčių kėlę kenkėjai.
2008 m. „International Journal of Biotechnology“ paskelbė, kad dėl netipinių kenkėjų naikinimo problemos, pesticidų naudojimas GMO medvilnės pasėliuose reikalauja dar 26 proc. didesnio kiekio pesticidų nei jų reikėjo užauginti tradicinei medvilnei.
Alternatyvos?
Indijoje, kur GMO medvilnė buvo aktyviai proteguojama valstybės, Vidcharbhos provincijoje atlikus tyrimus paaiškėjo, kad vos per kelis metus insekticidų naudojimas išaugo 13 kartų. Taigi, kenkėjų problema taip ir nebuvo išspręsta. Šiek tiek keistai šiame fone atrodo žurnale „Nature“ paskelbti kinų mokslininkų teiginiai, kad GMO medvilnės auginimas didina biologinę įvairovę, nes, pasak jų, stebimuose laukuose pagausėjo vorų ir boružių - „vabzdžių, kurie irgi aktyviai padeda naikinti parazitus“, kiekis. Stop: iš kur parazitai, kurių, jei tikėti GMO propaguotojais, net neturėtų būti? Jei nepamiršote mokyklinio biologijos kurso, matyt, puikiai suprantate, kad bet kurioje ekosistemoje plėšrūnų skaičiaus didėjimas tiesiogiai susijęs su maisto kiekiu. Tad šiuos teiginius palikime kinų mokslininkų sąžinei.
Tikimės, kad jūsų neišgąsdinome. Nenorėtume, kad jūs suprastumėte šį straipsnį kaip raginimą atsisakyti medvilnės naudojimo. Tiesiog kartais reikia prisiminti, kad medvilniniams gaminiams jau yra puikių alternatyvų. Linų, ir, tikimės – kanapių pluoštų audiniai aprangoje pamažu išstumia medvilnės pluoštą. Ypač daug vilčių teikia kanapės, kurių auginimui apskritai nereikia insekticidų.
