Penkerius metus Lietuvoje gyvavusi akcija „Darom“ sukėlė ant kojų per 500 tūkst. aktyvių piliečių, kurie surinko apie 70 tūkst. tonų šiukšlių. Panašu, kad atliekų rinkimo pamoką dauguma lietuvių jau išmoko, todėl projekto organizatoriai nusprendė žengti dar toliau – imtis naujo aplinkosauginio projekto, kurio esmė – paskatinti įvairias namų bendruomenes domėtis atliekų tvarkymu ir patiems imtis jų rūšiavimo.
Pirma – rūšiuoti, paskui derėtis dėl kainų
Pirmuoju geru pavyzdžiu, kaip šiukšlių rūšiavimas gali paveikti sąskaitas už šiukšlių išvežimą, tapo Panevėžio vieno namo bendruomenė. Ji prieš keletą mėnesių pradėjo savotišką eksperimentą: į konteinerius namo gyventojai nusprendė mesti tik komunalines atliekas, o visas kitas rūšiuoti ir patys parduoti antrinių žaliavų supirkėjams. Panevėžio pavyzdį nuspręsta pabandyti pritaikyti ir Vilniui.
Gruodžio 10 dieną Vilniuje, Pilaitės mikrorajono gimnazijoje įvyko pirmasis šviečiamasis seminaras, kurio metu susirinkę šio rajono gyventojai turėjo galimybę išgirsti paskaitą apie atliekų tvarkymo sistemą Lietuvoje bei ryžtis eksperimentui.
„Tikimės, kad antrojo seminaro metu, konkrečiai jūsų namo bendruomenei galėsime pasiūlyti išskirtintį atvejį, kaip jūs rūšiuodami atliekas galite būti tikri, kad jos bus nuvežtos ten, kur reikia, ir kad ilgalaikėje perspektyvoje galėtumėte netgi sutaupyti“, - dėstė K. Sargūnas, Pilaitės gimnazijoje surengto seminaro metu.
9 atliekos iš 10-ties keliauja į sąvartyną
Seminare dalyvavusi atliekų rūšiavimo ekspertė Lina Budrienė atkreipė dėmesį, kad prie šiukšlių dėžės kasdien einame, ko gero, dažniau nei lendame į šaldytuvą gerti arba valgyti, tačiau daugumos mūsų žinios yra labai miglotos, kai kalba pasisuka apie atliekų tvarkymo sistemos ypatumus.
„Lietuvoje nuo 1998 m., per 14 metų išleista 8-10 mln. litų visuomenės švietimui atliekų tvarkymo srityje. Mano kaip nepriklausomos ekspertės požiūriu, šis švietimas buvo butaforinis, nes žmogui nebuvo išaiškinta sistema. Radijas, televizija jokių žinių gyventojams, kurios padėtų susigaudyti už ką jūs mokate, kaip veikia atliekų tvarkymo sistema, nesuteikia. Sveikinu akciją „Darom“, kuri padės tai daryti eidama tiesiai pas gyventojus. Už tiek milijonų, išleistų švietimui, buvo galima kiekvienam iš jūsų paskaityti asmeninę paskaitą“, - sakė L. Budrienė.
Idealus atliekų tvarkymo ciklas, anot jos, turėtų būti uždaras. Atliekas reikėtų sieti su būvio ciklu, tačiau Lietuvoje iki to – dar tolimas kelias.
„Atlieka yra viskas, ką mes perkame ir naudojame. Būvio ciklas reiškia, kad mes kažką gaminame, transportuojame, vartojame, metame į atliekas. Kaip ir visi kiti ciklai gamtoje idealus ciklas turėtų būti uždaras, tačiau Lietuvoje jis eina tiesia linija. Vietoje to, kad mes gaminome ir vartojome produktus, susidariusias atliekas grąžiname atgal gamybai, mes perkame, vartojame, valgome, geriame, išmetame ir viską vežame į sąvartyną. Jeigu manęs klausia, ką aš galėčiau papasakoti apie atliekų tvarkymą Lietuvoje, atsakau tik vieną sakinį – 90 proc. atliekų Lietuvoje mes vežame į sąvartyną“, - aiškino atliekų tvarkymo ekspertė. Tai reiškia, kad iš 100 atliekų, kurias mes išmetame, 90 eina tiesiai į sąvartyną. 10 atliekų iš 100 yra išrūšiuojama, perdirbama, sudeginama, eksportuojama arba kitais būdais sutvarkoma.
Gera atliekų sistema reikštų, kad atliekos yra pakartotinai panaudojamos, perdirbamos, deginamos energijai gauti ir tik dalis išvežama į sąvartynus. Šie principai, taikomi atliekų tvarkyme, turėtų eiti mažėjimo tvarka.
„Jeigu Lietuvoje mes 90 proc. atliekų šaliname, tai ideali sistema bus tada, kai piramidė apsivers ir mes tik 10 proc. šalinsime. Taip yra Skandinavijoje, Vokietijoje, Austrijoje”, - sakė L. Budrienė.
Vilnius neturi atliekų tvarkymo zonų
L. Budrienė susirinkusiems Pilaitės mikrorajono bendruomenės nariams aiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybė atliekų tvarkymo vežėjus atsirenka konkurso būdu. Vilnius nuo kitų miestų skiriasi ir tuo, kad neturi zonų.
„Tai reiškia, kad vežėjai važinėja kas kur nori. Į vieną namą pas Joną gali atvažiuoti viena bendrovė, kitam name už dviejų metrų gali atvažiuoti dar kita bendrovė, trečiam name – dar kita. Jūs esate laisvi pasirinkti sistemą pagal rinkos dėsnius. Pasirinkti gali ir vežėjai. Kituose miestuose savivaldybės yra padalinusios miestą į tam tikros zonas. Tai reiškia, kad vežėjai nebegali pasirinkti aptarnauti tik tuos namus, kurie jiems pelningesni“, - aiškino atliekų tvarkymo ekspertė.
Kitas dalykas, kurį akcentavo L. Budrienė, tas, kad niekur visoje Lietuvoje ant rūšiavimo konteinerių nėra instrukcijų, ką konkrečiai galima ir ko negalima mesti į stiklo, popieriaus ir plastmasės konteinerius. Specialūs atliekų aprašai ant konteinerių sėkmingai funkcionuoja daugelyje kitų šalių, bet tik ne Lietuvoje.
„Miestuose šalia rūšiavimo konteinerių turi atsirasti lentelės su išaiškinimu, ką kur mesti. Tokios instrukcijos gali būti įmetamos ir į žmonių butų pašto dėžutes“, - vieną iš idėjų siūlė L. Budrienė.
Pasigenda skaidrumo ir atliekų tvarkymo schemų
L. Budrienės teigimu, kiekvienas miestas pasirenka skirtingas atliekų tvarkymo strategijas, kurios, pasirodo nėra viešos.
„Jeigu jūs kaip gyventojas paskambinsite į Vilniaus miesto savivaldybę ir paprašysite savo miesto atliekų tvarkymo sistemos schemos, jums pasakys perskaityti Vilniaus miesto regioninių atliekų tvarkymo planą, po to atsiversti Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisykles ir nusibraižyti schemą patiems. Kodėl taip yra? Nes jei turi schemą, gali greitai suvokti, kas yra parašyta tavo sąskaitoje, kuri ateina į tavo pašto dėžutę. Jeigu turi schemą viename lape, gali užduoti teisingus klausimus“, - dėstė L. Budrienė.
Ji pabrėžė, kad atliekų tvarkyme galioja principas – teršėjas moka. Tai reiškia, kad kai žmogus išmeta atlieką, jis apmoka visus tos atliekos tvarkymo kaštus.
„Tai reiškia, kad sąskaitoje, kurią jūs mokate, turi būti įskaičiuotas atliekos paėmimas nuo jūsų namų, nuvežimas į rūšiavimo liniją, išrūšiavimas, dalies medžiagų pardavimas, dalies nukeliavimas į sąvartyną. Reikia išlaikyti ir sąvartyno direktorių, 5 jo pavaduotojus, padengti stambiagabaričių aikštelių išlaikymo kaštus. Į sąskaitą jums turėtų būti įskaičiuotos ir senų sąvartynų uždarymo išlaidos ir t.t. Jeigu jūsų sąskaita padengia šias išlaidas, tik tada jūs pilnai apmokate atliekų tvarkymą“, - aiškino L. Budrienė.
Nors oficialiose ataskaitoje teigiama, kad Lietuvoje veikia „teršėjas moka“ principas, ekspertė pabrėžė su tuo sutinkanti tik iš dalies.
„Norint pasakyti, ar jis veikia, ar ne, iki šiol Lietuvoje neturime skaidraus kaštų išdėstymo. Šalia atliekų tvarkymo schemos norėtųsi, kad atsirastų paprasta schema už ką mes mokame“, - apgailestavo atliekų tvarkymo ekspertė.
L. Budrienė atkreipė dėmesį, kad daugiausiai už atliekas mes sumokame pirkdami prekes prekybos centruose.
„Lietuvoje visiems atrodo, kad sąskaita už šiukšlių išvežimą yra didieji kaštai, kurie mums tenka. Didžiausi pinigai yra paliekami prekybos centruose, nes nuo 1999 m. Lietuvoje galioja gamintojo atsakomybė. Tai reiškia, kad yra dvi pagrindinės sistemos, už kurias mes mokame. Pirma sistema yra gyventojo – kaip gyventojai mes mokame už šiukšlių dėžę, už jos nuvežimą į sąvartyną. Antroji sistema yra gamintojo. Joje mes mokame kaip vartotojai. Tai reiškia, kad jeigu aš perku 10 automobilių, moku už 10, jeigu perku 30 pieno pakelių, moku už 30. Jeigu nieko neperku, nieko ir nemoku“, - dėstė L. Budrienė.
Už surinktas lėšas, kurios buvo įskaičiuotos į mūsų perkamas prekes ir turėjo nukeliauti aplinkosauginiais tikslais, turėjo būti papildomai pristatyta konteinerių, į kuriuos gyventojai galėtų mesti šiukšles, už kurias nereikėtų mokėti, bet tokie dalykai niekada neišvydo dienos šviesos.
Patarimai gyventojams, ką daryti
Gyventojams, siekiantiems perimti atliekų tvarkymo priežiūrą į savo rankas, ekspertė patarė pirmiausia suvokti savo namo, kuriame jūs gyvenate, atliekų tvarkymo sistemą. Pasidomėti, kiek jūs mokate už šiukšlių išvežimą, ar tiek pat moka ir jūsų kaimynai, kokie yra pas jus konteineriai, kiek jų yra, kas kiek laiko jie išvežami, ar yra antrinių žaliavų konteineriai, kokiu atstumu jie stovi nuo buitinių atliekų konteinerių.
„Kai jūs išsinagrinėjate kokios talpos konteineris yra jūsų name, paskaičiuojate, kiek jūsų namas moka, tik tada jūs galite pradėti analizuoti, ar teisingai jūs mokate ir sėstis prie derybų stalo su vežėjų operatoriumi, kuris renka atliekas jūsų name“, - patarė L. Budrienė. Anot jos, kadangi Vilniuje nėra suskirstytų zonų, jūsų vežėju gali tapti bet kuri įmonė, teikianti tokią paslaugą. „Turime pavyzdžių, kur tokios derybos jau vyksta“, – atskleidė specialistė.
Derybas, anot jos, galima vesti su keliais tiekėjais, o tai savo ruožtu didina tikimybę išsiderėti mažesnę atliekų išvežimo kainą: „Toliau jūs galite šalia savo namo statyti tam tikrus antrinių žaliavų konteinerius ir nukreipti atliekas iš bendro srauto. Po to vėl galima sėsti derėtis su vežėju, kad dar sumažintų kainą, nes sumažėja ir bendrų atliekų srautas. Aukščiausias pilotažas yra 3-4 namai, bendrijos, kurios atliekas tvarkosi tokiu principu“.
Jos teigimu, jeigu daug bendruomenių Lietuvoje pradės domėtis šiukšlių tvarkymo kainomis, galbūt pasikeis sprendimai savivaldybėse: „Kokie vežėjai važiuoja, kodėl būtent jie važiuoja, kodėl yra koncentracija, kodėl nėra konkurencijos. Jeigu visuomenė kels teisingus klausimus, kažkas turi pajudėti“.
L. Budrienei antrino ir K. Sargūnas, sakydamas, kad nauju aplinkosauginiu projektu pirmiausiai ir siekiama ugdyti gyventojų sąmoningumą. Kaina už šiukšlių išvežimą galbūt ir nemažės, tačiau bent jau ir nedidės taip, kaip kalbama. GRYNAS.lt primena, kad iki 2013 m. Lietuva Europos Sąjungai yra įsipareigojusi perdirbti ne mažiau negu 50 proc. komunalinių atliekų. Šių įsipareigojimų neįvykdžius, Lietuvai grės sankcijos. Skaičiuojama, kad po 2015 m. net iki trijų kartų išaugs atliekų, vežamų į savartyną, kaina už toną. Tai savo ruožtu didins ir atlikeų surinkimo bei transportavimo kaštus.
