Nuo seno tvirtybės ir amžinybės simboliu Lietuvoje laikomas ąžuolas, todėl šio medžio pažinimas mums, lietuviams, labai svarbus, ne tik gamtiniu, bet ir psichologiniu požiūriu. Juk ąžuolas Lietuvoje augo jau prieš 11–12 tūkst. metų, o pradedant nuo 6000 m. pr. m. e. - nuolat žaliavo baltų gyventose žemėse. Šis medis neabejotinai paliko pėdsaką mūsų buityje, kultūroje ir net psichikoje. Ąžuolas mums – daugiau negu medis - tai praeitis ir tvirtybė, vaisingumas ir užuovėja, baltų gentainis.
Baltai buvo pirmieji šių kraštų gyventojai poledyniniame laikotarpyje, o daugelis kitų tautų atsikraustė čia žymiai vėliau. Tai paliudija ir gausybė vietovardžių. Pavadinimas Ąžuolynė Lietuvoje priklauso net penkiolikai, Paąžuoliai – dešimčiai, Ąžuolytė – devyniems, Ąžuolija – septyniems kaimams. Be jų, Lietuvoje teka trys Ąžuolynai, dvi Ąžuolupės nemaža kitų ąžuolų upelių, girių tankmėje telkšo keturi „ąžuoliniai” ežerai. Ypač gilias šaknis pagarba ąžuolui buvo įleidusi prūsų žemėje.
Be dvasinės reikšmės ąžuolai nuo seno teikia lietuviams visokeriopą naudą. Ąžuolų gilės privilioja kanopinius žvėris, tad sėkmingiausios medžioklės - ąžuolynuose. Iki bulvių auginimo pradžios Lietuvoje, t. y., iki XVIII a., ąžuolų gilės buvo pagrindinis pašaras kiaulėms, o badmečiais džiovintų gilių miltai buvo maišomi ir į duoną. Jaunų ąžuoliukų žievė naudota odų rauginimui, lininių drobių marginimui, o liaudies medicinoje buvo gerai žinomos ąžuolo žievės ir gilių gydančios savybės. Vyresni žmonės ir dabar dar žino, kokia skani piene pamirkytų ir paskrudintų gilių kava.
Aukštai vertinamos ir ąžuolo medienos savybės: ji gražios tekstūros, gerų techninių charakteristikų, o pelkėtose vietovėse ąžuoliniai poliai buvo nepakeičiamas pagrindas pastatų pamatams. Deja, šios gerosios ąžuolo medienos savybės iš dalies nulėmė ąžuolynų Lietuvoje likimą. Kartu su vakarietiškos civilizacijos skvarba, prasidėjo intensyvus miško kirtimas ir ąžuolai, žinoma, buvo kertami sparčiausiai. Jei dar XVI a. ąžuolynai Lietuvoje sudarė 15-20 proc. visų miškų, tai tarpukario Lietuvoje jie užėmė 1,3 proc., o po Antrojo Pasaulinio karo - vos 0,8 proc. viso mišku apaugusio ploto. Tiesa, Rytprūsių valdžia, skirtingai nei Lietuvą administravusios okupacinės valdžios, rūpinosi ąžuolynais ir organizavo jų sodinimą bei priežiūrą, už ąžuolų kirtimą griežtai baudė. Todėl ir dabar daugumą kelių Karaliaučiaus krašte tebejuosia lygios eilės brandžių, gerai išsilaikiusių ąžuolų.
Lietuvoje ąžuolynų liko nedaug – tik apie 30 tūkst. ha arba 1,7 proc. viso miškų ploto. Daugiausia jie paplitę ten, kur derlingesnės žemės. Tai Nevėžio žemuma: apie Raudondvarį, Babtus, Vandžiogalą, Kėdainius, Pilsupius, Surviliškį, Šėtą, Lančiūnavą, Ramygalą, Krekenavą, Vadaktus ir Gustonis. Nors mažiau, bet gana gausiai ąžuolynai paplitę apie Žiežmarius, Semeliškes, Vievį, Trakus, Lentvarį, Rudaminą, Riešę, Maišiagalą, Musninkus, Giedraičius, Švenčionis, Vilnių. Čia, netoli Vilniaus yra ir didžiausias Lietuvoje - Dūkštų ąžuolynas, kurio plotas apie 350 ha. Tiesa, didžioji dabartinių ąžuolų dalis užaugo XIX a., tačiau, kad čia nuo seno ošė ąžuolynas įrodo išlikusi pilkapių grupė ir gausūs archeologiniai radiniai. Kitur savaiminės kilmės ąžuolynų tegalima rasti mažais ir retai išsidėčiusiais ploteliais. Daugelį tokių vietų išsaugojo pati gamta.
Šiandien, skubėdami į civilizacijos glėbį, dažnai net nepagalvojame, kad kai kurie mūsų žingsniai prisideda prie gamtos niokojimo, o blogiausia, kad tuo pačiu mes naikiname savo tautos dvasinį pagrindą. Štai kodėl žymiausi mūsų tautos vyrai susirūpino gamtos išsaugojimu, ėmėsi inicijuoti simbolinių ąžuoliukų sodinimą.
Vienu pirmuoju ąžuolų sodinimo iniciatoriumi galime laikyti rašytoją J. Tumą-Vaižgantą, 1920 m. įkūrusį draugiją Lietuvai pagražinti. Jos nariai kartu su kitais medžiais sodino ir ąžuolus. Vėliau, pokario metais Lietuvos ąžuolynų likimu labiausiai rūpinosi miškininkai, o žymiausias ąžuolų tyrinėtojas ir puoselėtojas buvo doc. M. Lukinas, kurio iniciatyva, padedant tuometiniam miškų ūkio ministrui A. Matulioniui, buvo pradėtas Lietuvos ąžuolynų atkūrimas. Buvo apsodinti ąžuolais nemaži miško žemės plotai, įvairiomis progomis pasodinta nemažai pavienių ąžuolų parkuose ir skveruose, pakelėse ir prie mokyklų, gyvenvietėse ir prie sodybų, ir dar daug kur.
Nauja ąžuolų sodinimo banga kilo prasidėjus Lietuvių Tautiniam Atgimimui. Simbolinius ąžuolus pasodino ant Tauro kalno Vilniuje pirmojo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio suvažiavimo dalyviai, o kaip tautos nemarumo simbolis, 1989-aisiais Jono Basanavičiaus tėviškėje Ožkabaliuose, pradėtas sodinti Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ąžuolų likimu rūpinosi ne tik mokslininkai, bet ir Lietuvos visuomenė. Ąžuolai sodinti įvairiose vietose, mūšiams ir iškiliems asmenims atminti. Vienas garsiausių buvo savanorio Alfonso Bajarsko iniciatyva pradėtas sodinti Žalgirio mūšio memorialinis parkas. Parkas mūšio pergalei įamžinti žaliuoja prie Žemaičių plento – Cinkiškyje. Trikampiame 10 ha sklype įsikūnijo pats didžiausias Sąjūdžio ženklas, kuriame pasodinta 580 ąžuolų. Centrinė parko vieta – 115 m skersmens Saulės diskas, o palei jį puslankiu pastatyta vienuolika stogastulpių, skirtų Lietuvos kariuomenės vadams, dalyvavusiems Žalgirio mūšyje. Yra stogastulpiai ir mūšiui vadovavusiems Vytautui Didžiajam bei lenkų karaliui Jogailai.
Nemažai ąžuolų įvairiomis progoms ar sukaktims atminti sodinama ir toliau, tačiau kiek besodinsime pavienių ąžuolų ar nedidelių proginių giraičių, ąžuolynų būklę tai nedaug tepagerins. Iš esmės ąžuolynų likimą lems Lietuvos ąžuolynų atkūrimo programos, kuri pradėta realizuoti nuo 1997 m., įgyvendinimas. Tačiau išauginti ąžuolą – ne toks jau paprastas darbas. Ąžuolo gilių derlių naikina pelės, pelėnai, voverės, šernai ir kėkštai, įvairūs kenkėjai. Mažus ąžuoliukus kasmet nukandžioja briedžiai, elniai ir danieliai, nugrauždami liemenėlių žievę, nuėsdami viršūninius auglius ir lapus, išlankstydami juos. Daug nuostolių patiria miškininkai ir dėl nepakankamai reguliuojamo medžiojamųjų žvėrių skaičiaus.
Visa širdimi džiaugiuosi ąžuolynų atkūrimu, stengiuosi prisidėti prie šio garbaus medžio garsinimo. Tačiau Lietuvos ąžuolynų atkūrimo programoje numatyta tikslingą ąžuolynų plotą pasiekti tik per 30–40 metų, o juk ąžuolas gyvybiškai reikalingas mums jau šiandien. Todėl siūlau, nelaukiant programos įgyvendinimo patiems priartėti prie šio medžio. Kodėl, pagerbdami savo protėvius, negalime švęsti Kalėdų ar sutikti Naujųjų Metų ne prie namuose papuoštos eglutės, o girioje, prie ąžuolo galiūno? Juk Kalėdinių ar Naujametinių eglučių puošimo tradicijos Lietuvoje dar nėra labai senos – nesiekia nė poros šimtų metų. O ąžuolų gerbimo tradicijos tokios pat senos, kaip ir mūsų tautos istorija.
Tiesa, žiemą belapis ąžuolas savo grožiu neprilygsta amžinai žaliuojančiai eglei, todėl namuose jo niekas nepuošia ir vargu ar kada nors puoš. Tačiau tarp mūsų yra daug žmonių, kurie turi galimybę tą šventą vakarą praleisti ne tarp keturių sienų, o miške prie didingų ąžuolų, kurie, net ir be lapų būdami, kelia pasigėrėjimą ir skelbia pasauliui apie nepalaužiamą lietuvišką tvirtybę.
