Šiuo metu apie 80 proc. šalies gyventojų naudojasi centralizuotomis geriamojo vandens tiekimo bei nuotekų surinkimo sistemomis. Kita dalis – vis dar pasikliauja vietiniais gręžiniais, o nuotekas leidžia į neretai kiauras išgriebimo duobes, tokiu būdu teršdami gruntą bei gruntinius vandenis. Tačiau Lietuvai įsisavinant Europos Sąjungos (ES) Sanglaudos fondo paramos lėšas, tokių gyventojų skaičius turėtų mažėti dėl kelių esminių priežasčių. Vis daugiau jų supranta, jog centralizuotos sistemos užtikrina stabilų ir patikimą vandens tiekimą bei nuotekų valymą, o atsitikus nenumatytoms avarijoms – pareikalauja mažesnių finansinių kaštų.

Vakarų Europoje centralizuotomis vandentvarkos sistemomis besinaudojančių gyventojų skaičius šiek tiek viršija 95 proc. Lietuvoje dar prieš keletą metų jų buvo vos 65 - 70 proc. Toks didelis skirtumas iš esmės susidarė todėl, jog atgavus nepriklausomybę itin smarkiai pradėjo plėstis nuosavų gyvenamųjų namų kvartalai, labai dažnai tokiais tapę iš buvusių sodų bendrijų.

Gali grėsti ekologinė katastrofa

Vos gyventojams pradėjus keltis iš miestų į tokias gyvenvietes ar nuosavų namų kvartalus – didžioji dalis jų patys pasirūpino vandens gręžiniais, šuliniais bei nuotekų išgriebimo duobėmis. Tačiau šiuo metu, kai šios gyvenvietės yra dar labiau išaugę, gyventojų tankumas padidėjęs, o neretas prieš gerus penkiolika metų įrengtas gręžinys ar išgriebimo duobė pasenę – tokia situacija gali grėsti ir ekologine katastrofa.

„Ypač greta didžiųjų miestų esantys privatūs vandens gręžiniai bei šuliniai – privalo būti nuolat tikrinami, ar juose esančio vandens kokybė atitinka visas normas. Didėjant transporto srautui, buvusiuose ar esamuose pramoniniuose rajonuose – teršalai gana lengvai persismelkia į gruntą, o tai reiškia, kad su vandeniu tokių gręžinių savininkai gali įsisavinti ir ne itin pageidaujamų medžiagų. Žmonės, neištyrę savo šulinio vandens negali būti tikri dėl jo kokybės, o higienos reikalavimų neatitinkantis vanduo dažnai gali tapti ir negalavimų priežastimi“, – komentuoja LR Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros (APVA) atstovas Edmundas Bogavičius.

Jo teigimu, susirūpinti reikia ne tik šiais taršos šaltiniais, tačiau ir nuotekomis, kurios gali patekti į gruntą iš išgriebimo duobių. „Net jei žmogus ir yra tikras, jog jo išgriebimo duobė tvarkinga ir nuotekos iš jos nepatenka į vandenį, kuris naudojamas gerti bei maistui – niekuomet negalima būti tikram, jog netoliese gyvenančio kaimyno išgriebimo duobė tokia pati“, – primena specialistas.

Vanduo – ganėtinai paslankus elementas, todėl kenksmingos ar nepageidautinos medžiagos kartu su juo gali atkeliauti ir iš gerokai tolimesnių šaltinių nei iš arčiausiai esančio kaimynų namo. Be to, skirtingai nuo centralizuotų geriamojo vandens sistemų, dažniausiai privatūs šuliniai bei gręžiniai yra ganėtinai negilūs, todėl lietaus ar kitas paviršinis vanduo, o kartu ir teršalai – nespėja pereiti per natūralius gamtinius vandens filtrus.

Prisijungimo prie centralizuotos sistemos kaina priklauso nuo daugybės faktorių – teritorijos vietos, dydžio, samdomų darbininkų ir kt. Vidutinė nuotekų surinkimo bei vandentiekio vamzdžių įvedimo į namą kaina gali siekti 3000 Lt.
V. Šakėnas

Avarijos atveju – nuostoliai tik žmogui

Kitas aspektas pastaruoju metu paskatinantis vis daugiau žmonių pasirinkti centralizuotas geriamojo vandens tiekimo bei nuotekų valymo sistemas – nuostoliai nenumatytų avarijų atveju. Atsitikus nelaimei, privataus gręžinio ar išgriebimo duobės savininkas pats turi šimtu procentų padengti visas remonto išlaidas. Jei gyventojas yra prisijungęs prie sistemos – labai dažnai šie nuostoliai būna ganėtinai mažesni, nes, priklausomai nuo to, kurioje sistemos vietoje įvyko gedimas, dalį jų prisiima vandens tiekėjas.

„Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad centralizuotos vandens tiekimo bei nuotekų šalinimo sistemos paprastai yra labai aiškiai planuojamos. Detaliuosiuose planuose numatomi ir avarijų atvejai bei kaip įvykus tokiai nelaimei sutvarkyti gedimą padarant kuo mažesnę žalą kitam turtui. T.y., numatomos trasos, patogiausias priėjimas prie jų, jos aiškiai pažymimos brėžiniuose“, – sako E. Bogavičius.

Pasak APVA atstovo, iš vandens tiekėjų, savivaldybių darbuotojų bei pačių gyventojų yra tekę girdėti atvejų, kai sugedus prieš dešimtmetį įrengtiems privatiems gręžiniams ar prakiurus išgriebimo duobei – teko perkasti visą greta gyvenamojo namo esantį sklypą ar net griauti vėliau statytų pagalbinių pastatų dalis. „Dažnai žmonės nenori prisijungti prie centralizuotos sistemos dėl naujų mokesčių, finansinių išlaidų, tačiau įvykus avarijai finansiškai dėl to nukenčia kur kas labiau.“

Vandentvarkos infrastruktūros plėtra

„ES Sanglaudos fondo paramos dėka vykdomo projekto metu jau nutiesti 799 km naujų nuotekų bei 606 km naujų vandens tinklų pirmame etape (2004 - 2006 m.), o antrojo etapo metu (2007 – 2013m.) bus pabaigti tiesti dar 2166 km naujų nuotekų ir 1827 km naujų vandens tinklų. Planuose numatyta, jog iki 2015 m. prie centralizuotos vandentvarkos sistemų turi būti prisijungę 95 proc. Lietuvos gyventojų. Žinoma, dėl sumažėjusios žmonių perkamosios galios tai pasiekti gana sudėtinga, tačiau kiekviena savivaldybė imasi priemonių gyventojams padėti: vienos taiko tam tikrą kompensavimo sistemą, kitos suteikia galimybę prisijungti mokant dalimis ir pan. Juk prisijungdami prie centralizuotų vandentvarkos sistemų žmonės ne tik tausoja aplinką, bet taip pat padidina savo gyvenimo gerovę“, – kalbėdamas apie tolimesnį projekto įgyvendinimą sakė E. Bogavičius.

Gyventojai, norintys išsiaiškinti, ar gali prisijungti prie centralizuotų vandentvarkos sistemų turėtų kreiptis į jų apskrityje esančią vandenvalos įmonę, taip pat informacija suteikiama ir kiekvienoje savivaldybėje.

Tinkamai informuoti gyventojai noriai jungiasi prie centralizuotų sistemų

UAB „Utenos vandenys“ gamybos direktorius Vytautas Šakėnas teigė, jog Utenos apskrityje žmonės gana noriai jungiasi prie centralizuotų vandentvarkos sistemų. „Svarbiausia – efektyvi informacijos sklaida. Informaciją apie centralizuotą vandentvarkos sistemą, apie tai, kur gyventojams reikia kreiptis, pateikiame ne tik internete, bet ir laikraščiuose, taip pat dažnai vykstame į susitikimus su gyventojais. Žmonės supranta prisijungimo prie centralizuotos sistemos naudą.“ Pasak V. Šakėno, sunkiausia prikalbinti pagyvenusius žmones, mat jie dažnai nebemato prasmės kažką keisti, statyti. Taip pat yra gyventojų, neseniai investavusių į gręžinius – jie dažniausiai irgi neskuba prisijungti prie centralizuotos vandentvarkos sistemos. Žmonės nenori patirti papildomų išlaidų, tačiau, specialisto teigimu, prisijungimo prie centralizuotų sistemų kaštai – tai gana greitai atsiperkanti investicija.

Vakarų Europoje centralizuotomis vandentvarkos sistemomis besinaudojančių gyventojų skaičius šiek tiek viršija 95 proc. Lietuvoje dar prieš keletą metų jų buvo vos 65 - 70 proc.

„Prisijungimo prie centralizuotos sistemos kaina priklauso nuo daugybės faktorių – teritorijos vietos, dydžio, samdomų darbininkų ir kt. Vidutinė nuotekų surinkimo bei vandentiekio vamzdžių įvedimo į namą kaina gali siekti 3000 Lt. Kaip bebūtų, jeigu naudojatės nuosava išgriebimo duobe, turite dažnai išvežti atliekas, o tai kainuoja nuo 70 iki 130 Lt kaskart. Matote, investicija į prisijungimą prie centralizuotos sistemos gana greitai atsipirktų“.

Kalbėdamas apie privalumus gyventojams, V. Šakėnas įvardijo du pagrindinius: patogumas ir vandens kokybė. „Tiesą sakant, virš 50 proc. patikrintų šulinių Utenoje vanduo neatitinka minimalių kokybės reikalavimų. Taip pat, dažnai iš išgriebimo duobių į gruntą patenka nuotekos – taip irgi teršiamas vanduo. O juk vandens kokybė atsiliepia mūsų sveikatai. Žinoma, be to, prisijungus prie centralizuotos vandentiekio sistemos ne tik patogiau gyventi, bet ir paprasčiau tvarkyti gedimus avarijų atveju“.

Sūduvos regione prie centralizuotų vandentiekio tinklų prisijungė net 2199 iš 2430 numatytų gyventojų, o prie nuotekų tinklų – 2080 iš 3190 gyventojų.

„Prie centralizuotų vandentvarkos sistemų gyventojai iš tiesų jungiasi noriai, net 40 proc. jų prisijungė, kol sistema dar buvo statoma. Žinoma, yra gyventojų, nenorinčių prisijungti prie centralizuotų sistemų, dažniausiai tai – išnuomotuose namuose gyvenantys asmenys, pensinio amžiaus gyventojai, nebaigtų statyti namų savininkai. Tačiau mūsų bendrovės darbuotojai, taip pat seniūnai vyksta į susitikimus su gyventojais, suteikia daugiau reikalingos informacijos – 60 proc. prisijungusių gyventojų tai padarė būtent po tokių susitikimų“, – pasakojo UAB „Sūduvos vandenys“ direktorius Algis Kadišius.

A. Kadišiaus teigimu, vieno gyvenamo namo pajungimas prie sistemos užtrunka vos 4-6 valandas, o tokia investicija atsiperka ne tik kokybišku vandeniu, rūpesčių dėl nuotekų tvarkymo neturėjimu, bet taip pat gyventojams užtikrinama bendrovės darbuotojų vykdomą tinklų priežiūra, gedimų taisymas bei kas ketverius metus atliekama metrologinė skaitiklių patikra.