Pasaulis jau seniai susirūpinęs didėjančiais kapinių plotais ir neigiamu jų poveikiu aplinkai. Mirusiųjų palaikai irdami teršia gruntinius vandenis, ypač jei buvo balzamuoti, metalas, lakuotas medis, plastikai, iš kurių gaminami karstai bei urnos – žemę. Jau nekalbant apie kraštovaizdžio taršą. Statant mirusiųjų miestus sunaudojama gausybė betono.
Niekam galvos neskauda
Amerikiečiai suskaičiavo, kad 6 ha ploto kapinėse užkasama: tiek medienos, kad iš jos būtų galima pastatyti 60 namų; apie 1 500 tonų metalo ir 30 000 tonų betono; balzamavimo skysčio tiek, kad būtų galima užpildyti didelį baseiną.
Lietuvoje miestai taip pat atsiduria kapinynų apsuptyje. Įvertinus tai, kas užkasta jų žemėje ir pastatyta ant jos, jie iš tiesų panašūs į sąvartynus, pasmerktus egzistuoti šimtus metų, kol suirs metalai ir plastikas. Tačiau dėl to galvos neskauda nei valdininkams, nei aplinkosaugininkams, nei eiliniams mirtingiesiems.
Lietuvos Žaliųjų sąjūdžio vadovas, Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pavaduotojas Juozas Dautartas įsitikinęs, kad pirmiausiai reikia keisti visuomenės požiūrį, nes atliekų prasme kapinės yra jų sankaupa, užimanti vis didesnes teritorijas.
„Senovėje karstų nebuvo, žmones laidojo tiesiai į žemę“ – primena jis. – Mes galėtume bent jau suyrančius karstus rinktis, pintus iš šakelių ar iš presuoto kartono, be metalinių, plastiko papuošimų. Suprantu, kad tokios tradicijos Lietuvoje nėra, bet tradicijos klostosi žmonių valia“.
Pašnekovas mano, kad kapinių tvarkyme galėtų atsirasti daugiau ribojimų. Pavyzdžiui, kapo zoną užsėti tik pievele, neleisti įrengti tvorelių, mažinti kapo plotą. Dar vien išeitis – ekologiškos kapinės su išsaugotu kraštovaizdžiu, primenančios parką, su antkapiais pievoje ar visai be jų.
Suyra ir vėl sugrįžta į gamtą
„Tai labai graži filosofija, apsisukus gyvenimo ratui kūnas suyra ir vėl sugrįžtą į gamtą. Žinoma, tokiose kapinėse naudojami tik suyrantys karstai. Tik svarbu, kad gruntiniai vandenys nebūtų aukštai ir tinkamas gruntas parinktas, jei bus molis, palaikai neirs“, - sako J. Dautartas.
Pasak jo, mažinti kapinių plotus padeda ir palaikų deginimas. Tačiau kremavimui sunaudojama daug kuro, jis labiau teršia aplinką. Tiesa, taršą įmanoma sumažinti iki minimumo, jei sumontuojami tinkami valymo įrengimai.
Alternatyva kremavimui - švedų biologės Susanne Wiigh-Mäsak sukurtas palaikų sunaikinimo šaldant skystame azote metodas. „Kūnas visiškai išdžiūva, beveik suakmenėja. Tada jis stipriai sukrečiamas, kad subyrėtų“, - komentuoja Lietuvos geologijos tarnybos Geochemijos poskyrio vedėja Virgilija Gregorauskienė.
Ir lieka tik rieškučios humuso. Siūloma supilti jį po mirusiojo pamėgtu medžiu, kad jis geriau augtų. Tai gerokai pigesnis ir pats ekologiškiausias laidojimo būdas. Kada jis bus įteisintas ir ar iš viso bus – nežinia. „Pigūs laidojimo būdai kai kam nenaudingi“, - vertina specialistė.
Pašnekovės įsitikinimu, yra ir kitų išeičių. Nieko išradinėti nereikia, tik atsigręžti į savo praeitį. Lietuviai visuomet laidojo žmogų į žemę, paprastą medinį kryžių pastatydavo. Ir tas kapas egzistavo tik tol, kol buvo kas jį prižiūri. Po to natūraliai sunykdavo, neteršdamas aplinkos. Kryžius supūdavo, kūnas ir karstas – irgi.
Įstatymai veikia tik popieriuje
Mirusiojo palaikams irstant išsiskiria metano dujos ir skysčiai. Irimo procesui pasibaigus žemėje lieka tik nekenksmingos aplinkai organinės medžiagos (anglies junginiai) ir kaulai. Jei, žinoma, kūnas nebuvo balzamuotas. Balzamuojant metu naudojami formaldehidai ir kitos toksiškos medžiagos patenka į dirvožemį ir jį užteršia.
Kūno irimo produktai nekelia pavojaus, jei kapinėms parinkta tinkama vieta. Jei ta vieta arti vandens telkinių, žema, gruntiniai vandenys aukštai – pavojus yra. „Po žeme irgi teka upės, mes jas vadiname hidrogeologiniais srautais“, - aiškina specialistė.
Ten, kur tos upės prateka pro kapines, išplauna kūno puvimo metu išsiskiriančias medžiagas. Jos gali patekti ir į artimiausių gyventojų šulinius, ir į vandens telkinius. Kas tada? O tada padidėja vandens organinis užterštumas. Jei tų medžiagų daug, pasikeičia jo spalva.
„Gal ir neapsinuodys žmonės tokį vandenį gerdami, bet diskomfortą tikrai jaus“, - tikina V. Gregorauskienė. Kapinėms netinkamas ir molingas dirvožemis. Jame kūnas dėl deguonies trūkumo užuot suiręs gali mumifikuotis.
„Tai, kad kai kuriose kapinėse mirusieji laidojami į vandens pilnas duobes - valdininkų nekompetencijos problema. Tokio dalyko neturėtų būti. Deja, niekam nerūpi specialistų nuomonė. Mūsų niekas jos neprašo, neprašo nei hidrogeologinių tyrimų“, - tikina ji.
Laidojami tiesiai į vandenį
Teritorijos ir žemės sklypai, kuriuose yra arba numatomos įrengti kapinės bei palaikų laikymo statiniai numatomi bendruosiuose planuose. Rengiant šiuos planus turi būti atliekamas strateginis poveikio aplinkai vertinimas.
Turi būti įvertintas ne tik planuojamų kapinių poveikis aplinkai, bet ir žmonių sveikatai. Jas turi supti ne mažesnės nei 100 metrų sanitarinės apsaugos zonos, plotas neviršyti 40 ha. Tai numato įstatymai, bet ar jie veikia, kyla pagrįstų abejonių.
Prieš keletą metų kilo triukšmas Raseiniuose, kur naujas kapines ketinta įkurdinti greta upelio, neatlikus išsamių sklypo geologinių ir hidrologinių tyrimų. Tai iškilo į viešumą tik ėmus piktintis gyventojams. Tačiau vietos valdžia pažadėjo įrengti melioracijos sistemą ir diskusija baigėsi.
Kai kuriose Lietuvos vietose karstai nuleidžiami į vandens pilnas duobes, pavyzdžiui, pakaunėje esančiose Ledos, Vilkaviškio, Šiaulių Ginkūnų kapinėse. Dažniausiai dėl to kalta žema, drėgna vieta, netinkamas dirvožemis, neveikianti ar neįrengta melioracijos sistema.
Kaip tokiose vietose galėjo atsirasti kapinės? Kadangi jų kaimynystės kaip įmanydami kratosi žmonės, gyvenantys netoliese, joms tenka prasčiausi, kitai veiklai netinkantys sklypai, dėl kurių niekas nekelia triukšmo. Valdininkai užmerkia akis, nors jie kapinėms ir netinka, nes laidoti kur nors reikia.
Kolumbariumų vis dar nepakanka
Prognozuojama, kad per artimiausius porą metų laisvų laidojimo vietų iš viso nebeliks. Siūloma mažinti sanitarines apsaugines zonas, kapo plotą. Padėtis kiek pasitaisė atidarius krematoriumą. Kremavimas – šiuo metu ekologiškiausias laidojimo būdas, leidžiantis sustabdyti kapinių plėtrą, tikina Kėdainių krematoriumą valdančios bendrovės „K2 LT“ bendrasavininkas Vidas Andrikis.
Pasak jo, nors moderni valymo įranga kenksmingas deginant išsiskiriančias medžiagas beveik „sugaudo“, siūloma įsigyti mažiau aplinką teršiančius ekologiškus karstus. Jie pagaminti iš medžio, nelakuoti. Galima rinktis ir ekologišką patalynę, greitai suyrančias kapsules iš lignino.
Kremuojant į žemę nepatenka ir metalas, iš kurio pagamintos karsto puošmenos ar kurio yra daugelio mirusiųjų kūnuose protezų, implantų pavidalu. Sudeginus kūną jie išgaudomi su magnetais.
Pelenai po kremavimo gali būti talpinami į kolumbariumus, kurie užima nedaug vietos, tačiau kolumbariumų Lietuvoje vis dar trūksta. Kapsules su pelenais galima ir laidoti. Ploto joms reikia keliskart mažiau nei laidojant karste. Kapavietėje jų gali tilpti net iki 20.
„Galėtų būti gražus visos giminės kapas. Ir prižiūrėti lengviau, ir kainuoja mažiau, nereikia atskirų paminklų, tvorelių“, - pastebi V. Andrikis. Kitas privalumas – sudeginti palaikai urnose gali būti laidojami jau esamose artimųjų kapavietėse, nelaukiant kol sueis 20 m. terminas.
Ar tikrai nekenkia aplinkai?
Amsterdame atliekant kapinių dirvožemio tyrimus pasirodė, kad jis užterštas sunkiaisiais metalais net labiau nei kai kurių gamyklų teritorijos, pateikia duomenis V. Gregorauskienė. Dalies šių teršalų šaltinis - metalai iš palaikų, pavyzdžiui, dantų plombų.
Už kitą jų dalį atsakinga ilgus metus veikusi pramonė. Tarša metalais yra lokali, per orą pernešami tik gyvsidabris ar talis, o kiti teršalai lieka tame sklype šimtmečiams. Norvegijoje atliekant miestų geocheminį kartografavimą nustatyta, kad labiausiai užterštas dirvožemis prie krematoriumų: gyvsidabriu ir sidabru. Kapinėse – gyvsidabriu.
Abejonių dėl to, kad krematoriumas vis dėl to teršia aplinką kyla ir Lietuvoje. Pasak Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kėdainių rajono agentūros vedėjo Kazio Mikalausko, nerimauti nėra ko, krematoriumo metinis teršalų išmetimas į aplinką siekia vos per 2 tonas.
Tokią mažą taršą lemia efektyvūs ir modernūs išmetamų dujų valymo įrengimai. Juos pagaminusios Vokietijos kompanijos ekspertai internetu stebi, kaip jie veikia, fiksuoja įrangos parodymus. Sertifikuota nepriklausoma laboratorija atlieka technologines patikras.
„Jos parodė, kad deginimo metu ore susidariusių cheminių medžiagų koncentracija mažesnė nei numato reikalavimai. Gyvsidabrio - 20 kartų mažesnė nei nustatytos ribinės normos, anglies monoksido - 1,7 karto, kietųjų dalelių beveik neaptinkama“, - tikina K. Mikalauskas.
Natūralūs procesai ima trikti
Skeptikai, kuriems atrodo, kad kapinės nekelia jokio pavojaus gamtai turėtų sunerimti išgirdę apie tai, kad žmonių palaikai žemėje nustojo irti. Tai pirmieji išsiaiškino vokiečiai, kurie kapus po 15 – 25 metų naikina ir juose laidoja kitus mirusiuosius.
Praėjus šiam laikotarpiui ir karstas, ir kūnas turėtų visiškai suirti. Tačiau šis natūralus procesas sutriko. Atkasus senas kapavietes daugelyje Vokietijos vietų buvo randami sudžiuvusias mumijas primenantys žmonių palaikai.
Su šia problema susidūrė ir austrai, ir šveicarai. Paaiškėjo, kad ir praėjus 30 ar net 40 metų palaikai atrodo taip, lyg būtų visai neseniai palaidoti. Mokslininkai ėmė karštligiškai ieškoti priežasčių, dėl ko taip atsitinka.
Manoma, kad tai gali lemti netinkamas dirvožemis. Kaip minėta, molingoje žemėje palaikai išties gali mumifikuotis. Kita teorija - su maistu mes sunaudojame labai daug konservantų, todėl kūnai tarsi užkonservuojami.
Svarstoma, kad dirvožemyje dėl užteršimo cheminėmis medžiagomis, metalais galėjo išnykti kai kurios puvimą skatinančios bakterijų rūšys. Tyrimai rodo, kad šiose šalyse kapinių dirvožemis užterštas azotu, kurį išskiria palaikai ir sunkiaisiais metalais.
Ieškoma netradicinių sprendimų
Ekspertai ėmė siūlyti įvairias išeitis: palaikų neužkasti į žemę, o laidoti betoniniuose sarkofaguose, į kuriuos patenka pakankamai oro. Raginama rinktis karstus iš pušies, kuri greičiau supūva ar net vietoje karstų palaikus vynioti į audinį.
Idealus variantas - žaliosios kapinės, kurių idėją sukūrė skandinavai. Jose paminklus atstoja medžiai ar akmenys, o laidojama 0,5 metro gylyje, kad palaikai greičiau suirtų karstuose iš presuoto kartono. Taip išsaugojamas natūralus kraštovaizdis, šių kapinių teritorijas galima naudoti visuomenės reikmėms. Tokių kapinių daugėja visame pasaulyje.
JAV ir Europoje užuot kremavus palaikus siūloma ištirpinti 300 laipsnių temperatūros šarminiame tirpale. Tai vadinama šarmine hidrolize, jos metu išsiskiria kur kas mažiau dujų, sunaudojama mažiau energijos, todėl šis būdas laikomas vienu ekologiškiausiu.
Kitos šalys aktyviai ieško galimybių, kaip apsaugoti gamtą nuo su žmonių palaikų laidojimu susijusios taršos. O Lietuvoje ramu. Ekologiškos laidojimo priemonės, nors jų pasiūla yra, nepopuliarios. Tradicinis laidojimas karstuose labai nenoriai užleidžia pozicijas kremavimui.
„Niekas niekada Lietuvoje kapinių netyrė. Niekas apie tai net nekalba, ši problema – tabu. Rūpestis dėl užterštų kapinių teritorijų paliekamas ateinančioms kartoms – mūsų vaikams ar anūkams“, - apgailestauja V. Gregorauskienė.
