Valstybinės maisto ir veterinarijos specialistai primena būtinybę ypatingai griežtai laikytis nustatytų biosaugos ir šalutinių gyvūninių produktų tvarkymo reikalavimų.
FAO ataskaitoje pabrėžiama, kad afrikinio kiaulių maro virusas plinta ne tik per užsikrėtusius gyvūnus, tačiau prie ligos platinimo nemažai prisideda ir žmonės: virusas platinamas pervežant gyvulius, šeriant kiaules maisto atliekomis, ūkiuose nesilaikant biologinio saugumo reikalavimų. Pavyzdžiui, FAO atlikti afrikinio kiaulių maro išplitimo Rusijos Federacijoje tyrimai parodė, kad kiaulių šėrimas maisto atliekomis sukėlė 97 proc. naujų afrikinio kiaulių maro protrūkių ūkiuose. Ataskaitoje perspėjama, kad šalyse, besiribojančiose su Rusija ir Ukraina, nesilaikant ypatingai griežtų biosaugos priemonių, kyla didelis afrikinio kiaulių maro pasireiškimo pavojus.
Pavojinga afrikinio kiaulių maro situacija kaimyninėse šalyse kelia didelį susirūpinimą ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistams. „Vis dar pasitaiko atvejų, kai mūsų tarnyba sulaukia ūkininkų kreipimųsi leisti kiaules jų ūkiuose šerti maisto atliekomis. Todėl stengiamės nuolat priminti kiaulių augintojams, kad toks pašaras nėra pilnavertis ir kelia didžiulę riziką plisti tokioms pavojingoms užkrečiamosioms ligoms kaip afrikinis ar klasikinis kiaulių maras, snukio ir nagų liga. Noras sutaupyti pašarų sąskaita visam šalies ūkiui gali kainuoti ženkliai daugiau“ – pabrėžė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vedėjas Egidijus Mecelis.
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba primena, kad mūsų šalyje viešojo maitinimo atliekas ir maisto atliekas iš prekybos įmonių naudoti ūkinių gyvūnų šėrimui yra draudžiama. Nustačius atvejus, kad šio draudimo nepaisoma, yra numatyta taikyti griežtas administracines sankcijas ir apriboti ar uždrausti ūkinių gyvulių pardavimą iš tokio ūkio ar naujų gyvulių atsivežimą į ūkį, tol kol nebus atlikti užkrečiamųjų ligų tyrimai.
Maisto atliekų poveikis aplinkai
Lietuvoje maisto atliekų perdirbimas vykdomas jau dešimtmečiais.
“Maisto atliekos buvo surenkamos dar 1983 m., – pasakoja ilgametis UAB ”VSA” darbuotojas p. Adolfas – Tuo metu Rytų Vokietijoje gamindavo tokius multikarus – nedideles mašinėles. VSA buvo gavusi tokių mašinelių ir, sulaukusi skambučio iš valgyklų, restoranų, kitų organizacijų, važiuodavo rinkti pasenusių arba kitaip nebetinkamo maisto atliekų gyvulių pašarui.”
Ir nors Sovietų Sąjungos laikais masinio maisto atliekų rūšiavimo nebuvo (kaip ir dabar), tačiau perdirbtų atliekų panaudojimo naudą žmonės jau įžvelgė.
Tai ką mes vadiname maisto atliekomis, oficialiai tūrėtume vadinti biologiškai skaidžiomis (biodegraduojančiomis) atliekomis, o tai yra bet kokios organinės atliekos, kurios gali būti suskaidytos aerobiniu (dalyvaujant deguoniui) ar anaerobiniu (bedeguoniu) būdu. Buitinių-komunalinių atliekų sraute jas sudaro sodo atliekos, užterštas ar netinkamai perdirbtas popierius ir kartonas, skystos ir kietos maisto produktų atliekos.
Perdirbtos biodegraduojančios atliekos gali virsti puikiomis trąšomis, o pūdant jas anaerobiniu būdu, gaminamos biodujos, be to, išvengiama sąvartynuose pūvančių atliekų aplinkai daromos žalos.
Nerūšiuotos biologiškai skaidžios atliekos bedeguonėje sąvartynų aplinkoje tampa šiltnamio efektą sukeliančių metano dujų šaltiniu. Maža to, išskirdamos kenksmingas medžiagas, teršia dirvožemį ir vandenį. Vien dėl šių priežasčių maisto atliekas reiktų pradėti rūšiuoši masiškai.
Šiuo metu įstatymai įpareigoja šias atliekas rūšiuoti tik maisto pramonės dalyvius: maisto gamybos įmones, prekybos centrus, kavines, restoranus. Tačiau daugiabučių ar privačių namų gyventojams tokio įpareigojimo nėra, žinoma nėra ir tam reikalingos infrastruktūros.
UAB “VSA” duomenimis, buitinėse atliekose, surenkamose iš daugiabučių namų apie 44 proc. sudaro biodegraduojančios atliekos, kurios, deja, bet nukeliauja į savartynus. Privačių namų gyventojai ar sodininkai dažnai būna įsirengę komposto dėžes, todėl jų sukaupiamose buitinėse atliekose biodegraduojančių atliekų yra mažiau.
Kaip vyksta maisto atliekų surinkimas ir perdirbimas iš maisto gamybos ar prekybos įmonių mums sutiko papasakoti Lietuvos biodegraduojančių atliekų tvarkytojų asociacijos narės, UAB “Biodegra” komercijos direktorius Aleksandras Kiseliovas.
“Mes patys arba atliekų vežėjai, tokie kaip VSA, surenkame maisto atliekas iš jų turėtojų”, – pasakoja Aleksandras Kiseliovas.
Pirminis biodegraduojančių atliekų rūšiavimas vyksta pačiose jų susidarymo vietose. Šios atliekos iš esmės būna dviejų rūšių: gyvūninės kilmės arba augalinės. Aliejai taip pat skaidomi pagal šį principą (gyvūninės kilmės riebalai arba augalinės).
“Gyvūninės kilmės atliekos – tai įvairūs mėsos, žuvies, pieno produktai, taip pat kiaušiniai, – vardina A. Kiseliovas – Augalinės – daržovės, vaisiai, medžiai, lapai, šakos”.
Taigi, restoranuose, viešbučiuose ir kitose maisto gamyba užsiimančiose įmonėse stovi paženklinti konteineriai, nurodantys kokios kilmės produktus į kurį reikia mesti.
Kai taip surūšiuotos atliekos atkeliauja į antrinio rūšiavimo ir perdirbimo bazę, bendrovės “Biodegra” darbuotojai kruopščiai viską perrenka.
Gyvūninės kilmės atliekos yra išpakuojamos (jei to reikia), smulkinamos, pasterizuojamos. Perdirbant šias atliekas taikomi labai griežti reikalavimai.
P. Aleksandras pasakoja, kad jei pas juos iš prekybos centrų atkeliauja, pavyzdžiui, morkų salotos su majonezu, šios jau rūšiuojamos ir perdirbamos kaip gyvūninės kilmės produktas. Taip yra dėl salotų sudėtyje esančio majonezo. “Taisyklė paprasta – jei gaminio sudėtyje yra bent viena dalis gyvūninės kilmės produkto, šiam perdirbti taikomi griežčiausi reikalavimai”, – akcentuoja specialistas.
Sumaišius su struktūrine medžiaga (medžių lapais, smulkiomis šakomis, žolėmis, popieriumi, kartonu) iš augalinių ir gyvūninių atliekų yra gaminamas kompostas.
Kompostavimo metu visos masės temperatūra savaime pakyla, tai galima jausti tiesiog pridėjus ranką. Susidarančio karščio dėka žūsta piktžolių sėklos bei kiti pavojingi organizmai. Gaminant kompostą būtina ji maišyti, tam kad į jį patektų daugiau oro.
Galutinis produktas (kompostas) gaunamas maždaug per pusę metų. Tuomet jis yra sijojamas.
Pasak p. Aleksandro, pagrindiniai komposto produkcijos vartotojai yra ūkininkai, gėlininkai, žmonės, norintys pagerinti savo žemę. Visgi, daugiausia Lietuvoje pagaminto komposto užsisako užsieniečiai. Ilgametė praktika rodo, kad kompostas praturtina dirvožemio derlingumą 30 proc.
Rūšiuojamos ir maisto atliekos
Lietuvoje per metus į sąvartynus nukeliauja apie 1 mln. tonų mišrių atliekų. Antrinės žaliavos - stiklas, plastikas ir popierius - sudaro 35 proc. šio kiekio. Nors apie šių atliekų rūšiavimą daug kalbama, o infrastruktūra jau nemažai pažengusi, rezultatai rodo vis dar didelį žmonių abejingumą - išrūšiuojama atliekų dalis tėra vos 6 proc. Tačiau rūšiuojamos turi būti ne tik antrinės žaliavos, bet ir biologiškai skaidžios. Pastarųjų dalis sąvartynuose dar didesnė - 44 proc. Idealiu atveju, jeigu būtų surūšiuojamos ir perdirbamos visos tam tinkamos atliekos, į sąvartynus per metus nukeliautų tik apie 0,2 mln. tonų, t. y. penktadalis dabartinio mišrių atliekų kiekio.
Didžiausią dalį žmonių generuojamų biologiškai skaidžių atliekų sudaro maisto produktai. Biodegraduojančių atliekų kategorijai taip pat priklauso sodo atliekos, užterštas ar netinkamai perdirbtas popierius bei kartonas ir panašiai. Šiuo metu įstatymai įpareigoja bioskaidžias atliekas rūšiuoti tik prekybos centrus, kavines, restoranus ir kitus maisto pramonės dalyvius. Tačiau pagal Europos Sąjungos reikalavimus, 2020 metais Lietuvos sąvartynuose tokių atliekų, lyginant su 2000 metais, turėtų sumažėti 65 proc. Norint to pasiekti, reikia, kad rūšiuoti pasiryžtų kiekvienas žmogus, puoselėdamas ne tik antrinių žaliavų, bet ir maisto atliekų rūšiavimą.
Kas lemia maisto atliekų rūšiavimo įpročius?
Pasak planuojamo elgesio teorijos, žmogaus elgesį nulemia ketinimas. Todėl kuo jis tvirčiau apsisprendęs rūšiuoti atliekas, tuo didesnė tikimybė, kad jis pradės taip elgtis. Tokį ketinimą lemia trys faktoriai: požiūris į tam tikrą elgesį (kaip emocinis santykis: „Manau, kad maisto atliekų išskiriamos biodujos teršia mano aplinką"), mūsų normos (socialinis spaudimas, atsiradęs iš žinojimo apie aplinkinių lūkesčius: „Mūsų mieste ir visoje Europos Sąjungoje skiriamas vis didesnis dėmesys bioskaidžių medžiagų perdirbimui") ir elgesio sudėtingumo numatymas („Jeigu pradėsiu rūšiuoti maisto atliekas, turėsiu daug vargo su jų nešiojimu iki tam skirtų talpų").
Tačiau kalbant apie maisto atliekų tvarkymo įpročius, galima išskirti dar kelis į elgesio teoriją neįeinančius faktorius: moralines normas („Rūšiuoti maisto atliekas yra teisinga"), pasekmes („Lietuvos sąvartynuose šiukšlių kiekis gali sumažėti 80 proc.") ir perdirbimo infrastruktūros netobulumo suvokimą (apie maisto atliekų perdirbimo infrastruktūrą ) arba įsitikinimą, kad, pavyzdžiui, „Vis tiek visos surūšiuotos atliekos nukeliauja į tą patį sąvartyną."
Naujausi atliekų perdirbimo tyrimai atskleidė, kad svarbiausias faktorius, lemiantis neigiamus vartotojų įpročius, yra elgesio sudėtingumas. Tai rūšiuoti trukdančios aplinkybės, pavyzdžiui: įdedamos pastangos, perpildytos kaupimo talpos (kompostavimo konteineriai, šiukšliadėžės ir kt.), blogas pasiekiamumas ir įvairūs kiti nepatogumai. Patogesne rūšiavimo infrastruktūra turėtų pasirūpinti valdžia, savivaldybės atstovai.
Vis dėlto vien sudėtingumo problemos sprendimas nepriverstų žmonių rūšiuoti maisto atliekas, nes reikia veikti visus anksčiau paminėtus faktorius. Viena efektyviausių priemonių yra visuomenės informavimas, kurį inicijuoti gali tiek valdžia (visuomenėje), tiek kiekvienas asmuo (savo pažįstamų rate).
Efektyvus informavimas - tik tinkamu metu
Remiantis psichologiniais tyrimais, neutraliai arba neigiamai į buitinių atliekų perdirbimą žvelgiantys žmonės dažniausiai nesuvokia, kad jų žinios apie šiukšlių tvarkymą yra per menkos. Jie jaučiasi gerai informuoti, tačiau į rūšiavimą žvelgia įtariai. Šių žmonių įsitikinimus galėtų paveikti nauja informacija arba naujas jos pateikimo būdas.
Vadinasi, reikia keisti informacijos pateikimo būdus, atsižvelgiant į skirtingas visuomenės grupes. Palankius įsitikinimus turintys žmonės linkę siekti žinių, kurios jiems padėtų žengti toliau ir keisti savo įpročius. Tačiau informacija, kuri skirta keisti žmogaus požiūrį, tikriausiai liks visai nepastebėta tokioje namo bendrijoje, kurioje nereikalaujama atsakingai elgtis su šiukšlėmis.
Pagrindinė įpročių keitimo sąlyga - tai suvokimas, kad esamas elgesys yra nederamas ir kad yra tinkamas būdas. O galimybių iš tiesų yra, nes bioskaidžių atliekų tvarkymo sistemai sukurti Aplinkos ministerija yra paskirsčiusi 450 mln. litų ES Sanglaudos fondo paramos. Vykdomi projektai ir po truputį miestuose prie daugiabučių ima dygti specialūs konteineriai. Pavyzdžiui, Šiauliuose tokius projektus vykdo ŠRATC, Kėdainiuose - UAB Skongalis . Kai kuriuose miestuose kompostavimo konteineriai išduodami nemokamai.
Naujo įpročio atsiradimas paprastai susideda iš kelių etapų. Kiekviename iš jų reikalinga vis kitokia parama, o tuo pačiu ir skirtinga informacija. Tikėtina, kad maisto atliekų perdirbimo būtinumu įsitikinę žmonės nesibodės ir tolesnių elgesio pakitimų. Jiems neefektyvi informacija, skirta keisti požiūrį. Tačiau šiuos žmones motyvuotų žinios apie tai, kaip panaudojamos jų išskirstytos augalinės ar gyvulinės kilmės maisto atliekos, kaip vertinami vietiniai maisto atliekų tvarkymo pasiekimai arba kokia yra reali tokio elgesio nauda aplinkai.
Todėl siekiant saugoti gamtos išteklius ir išlaikyti ekologinę pusiausvyrą, tikslinga siekti skirtingos informacijos perdavimo skirtingoms žmonių grupėms, atsižvelgiant į jų esamus maisto atliekų tvarkymo įpročius.
Pradžia - ketinimas, pabaiga - įprotis
Žmonių apsisprendime rūšiuoti svarbiausi yra - noras ir įprotis. Kartojant rūšiavimo veiksmus atsiranda įprotis. Kuo jis stipresnis, tuo mažiau reikia pastangų, nes veiksmai tampa automatiški. Tuo pačiu žmogų mažiau veikia ir kiti faktoriai - negatyvi socialinė įtaka, įvairūs lūkesčiai ir panašiai. Negana to, mažėja ir priklausomybė nuo tokių smulkių aplinkybių, kaip praktinės kliūtys atlikti rūšiavimo veiksmus. Vadinasi, kuo tvirtesnis įprotis - tuo mažiau svarbus noras, arba ketinimas, nes mažiau svarbios jo sudedamosios dalys.
„Mintys virsta ketinimais. Ketinimai skatina veiksmus. Veiksmai kuria įpročius. Įpročiai formuoja charakterį. O charakteris lemia mūsų likimą", - sakė žymus teologas Tryon Edwards. Grįžtant prie maisto atliekų, reikia pasakyti, kad kiekvienas turi atrasti sau patogiausią jų tvarkymo būdą. Tai darykite atsižvelgdami į savo galimybes bei į jūsų mieste vykdomus projektus. Taip pat remkitės kitų pavyzdžiu. Jeigu jūs jau esate pasirengęs keisti savo įpročius ir pradėti rūšiuoti maisto atliekas, neužmirškite kelių taisyklių:
- Ugdykite vienu metu tik po vieną maisto atliekų tvarkymo įprotį, nesigriebkite utopinio tikslo (pvz., nuo šiol į buitinių atliekų konteinerį nepateks nė gramo bioskaidžių atliekų) ir nesiekite savo elgesį pakeisti kardinaliai iš karto.
- Įsitikinkite maisto atliekų rūšiavimo ir perdirbimo teisingumu, kad galėtumėte tiek sau, tiek kitiems motyvuoti savo laikyseną. Iki galo išsiaiškinkite, kaip skirstomos maisto atliekos ir kaip vėliau realizuojamos.
- Pasistenkite susikurti tokią sistemą, su kuria maisto atliekų tvarkymas netrukdytų kasdieniame gyvenime, jis lengvai prigytų, o veiksmai taptų automatiški.
Kuo naudinga siekti perdirbti kuo daugiau maisto atliekų, išnaudojant kompostavimo, deginimo ir anaerobinio pūdymo teikiamas galimybes? Pirmuoju atveju gaunamos trąšos, antruoju – šiluma ir energija, trečiuoju – biodujos, be to, išvengiama sąvartynuose pūvančių atliekų aplinkai daromos žalos.
Kas nutinka, jei maisto atliekos nerūšiuojamos? Tokiu atveju, biologiškai skaidžios atliekos bedeguonėje sąvartynų aplinkoje tampa šiltnamio efektą sukeliančių metano dujų šaltiniu. Maža to, išskirdamos sieros vandenilį ir merkaptanus teršia dirvožemį ir vandenį.
