Ilgapirščius, dažniausiai niekur nedirbančius asmenis, lyg magnetas traukia pasipelnyti lengvai pasiekiamas grobis – Lazdijų rajono miškai. Nusikaltėlius ypač masina privatiems asmenims priklausantis turtas, nes didelė dalis miškų savininkų įsikūrę miestuose ar kaimo vietovėse, esančiose tolokai nuo savo valdų. Pasak LMSA Lazdijų skyriaus pirmininko Jono Sidaravičiaus, ne vienas iš savininkų, atvykęs apžiūrėti savo valdų, griebiasi už galvos išvydęs kaip vagių pasidarbuota.
Iš 7 vagysčių – 5 privačiuose miškuose
Šių metų policijos suvestinės mirga pranešimais apie vagystes iš privačių miškų. Pasak Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Lazdijų r. policijos komisariato viršininko Valdo Vabuolo, per 2012 m. pirmąjį pusmetį dėl miško vagysčių pradėti 7 ikiteisminiai tyrimai. Dvi iš jų įvykdytos Lazdijų r. Būdviečio seniūnijoje, o Noragėlių, Seirijų, Lazdijų, Šventežerio, Veisiejų seniūnijose – po vieną. Iš 7 vagysčių net 5 įvykdytos privačiose valdose. Išaiškinta viena.
Vagys nesnaudė ir pernai. 2011 m. pradėta 16 ikiteisminių tyrimų dėl miško vagysčių. Iš jų: Veisiejų seniūnijoje – 4, Šeštokų ir Kapčiamiesčio seniūnijose po 3, Teizų seniūnijoje – 2, Būdviečio, Lazdijų, Noragėlių, Kučiūnų sen. – po 1. Tik 3 vagystės įvykdytos valstybiniuose miškuose, likusios – privačiuose. Išaiškinti 8. Sustabdyti 6 ikiteisminiai tyrimai, 2 nutraukti. Net 4 vagystes įvykdė ta pati 3 asmenų grupė. V. Vabuolas konstatavo, kad visose šiemet ir pernai išaiškintose miškų vagystėse dalyvavo rajono gyventojai. Taigi, girios niokotos padedant vietiniams žmonėms.
Miško apsauga – savininko reikalas
J. Sidaravičius teigė, kad privataus miško apsauga kol kas yra paties miško savininko reikalas. Tik valstybinius miškus kiekvieną dieną saugo ir prižiūri girininkai, eiguliai, aprūpinti automobiliais bei ryšio priemonėmis. O privačių miškų savininkai į savo valdas dažniausiai užsuka tik kartą per metus – grybaudami ar uogaudami. „Miškų urėdijos darbuotojai nusiteikę geranoriškai, linkę bendradarbiauti. Jei savininkai paprašo, užmeta akį ir į privačius miškus, tačiau, kaip žinome, jiems iki kaklo ir tiesioginio darbo rūpesčių. Du Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus pareigūnai, turintys begalę darbinių užduočių, visų rajono savivaldybės miškų apsaugoti nepajėgūs. Todėl galima sakyti, kad šio turto priežiūra yra labai prasta. O kai nėra šeimininko, atsiranda akys ir ausys, tai matančios ir girdinčios, bei rankos, pasirengusios pasisavinti svetimą turtą“, – sakė J. Sidaravičius.
Dažniausiai vagys siautėja rudenį, žiemą ir pavasarį, kai miške mažiau žmonių. Jie gviešiasi išsikirsti paklausiausius medžius: egles, beržus, pušis, ąžuolus.
„Dabar niekdariams – poilsio metas“, – su sarkazmu teigė LMSA Lazdijų skyriaus pirmininkas.
Nuo miško vagių teko nukentėti ir jam pačiam, prižiūrinčiam 50 ha miško. Buvo pavogti sausuoliai. Nemažai nudžiuvusių medžių tąkart buvo iškirsta ir iš kitų savininkų miškų. Ypač apmaudu, kad pavogė ir didelį kiekį vertingų ąžuolų, augusių Petroškų, Giraitės bei kituose miškuose. Pasak pirmininko, tarp vagių yra pavienių asmenų, kurie kartais nusikerta vieną kitą medį ir įsimetę į priekabėlę parsiveža namo. Tačiau yra ir vagiančių stambiu mastu, puikiai žinančių privačių ir valstybinių miškų ribas. Stambūs grobstytojai atvyksta vogti netgi medienvežiais. Jie, išsikirtę svetimo miško medžius, juos susipjauna savo namo kieme, pasisamdę mobilias lentpjūves turinčius asmenis. Paruoštas statybines medžiagas tuoj pat parduoda. Viskas atliekama greitai, kad atvykę tikrintojai nerastų jokių pėdsakų.
Lietuviškos medienos gviešiasi ir lenkai
Šiemet Veisiejų miškų urėdijai priklausančioje Leipalingio girininkijoje, Cijūniškės miško kvartale, iš tarpinio miško sandėlio du lenkai bandė vogti medieną. Paklaustas, ar tai atsitiktinis atvejis, kai lenkai vagia mūsų medieną, J. Sidaravičius teigė: „Šis atvejis įrodo, jog mišką vagia ir ,,stambesnės žuvys“. Lenkai į Leipalingio seniūniją buvo atvykę dviem galingais medienvežiais „MAN“. Laimei, vietinis girininkas juos pastebėjo ir užkirto kelią vagystei. Kas gali žinoti, galbūt medieną lenkai vagia ir iš neprižiūrimų privačių miškų?“ Išaiškinus šių metų sausio mėnesį įvykdytą vagystę, kai iš vieno Krosnos girininkijos miško sandėlio buvo pagrobta nemažai pjautinių pušies bei eglės rąstų, paaiškėjo, kad šioje „pasipinigavimo akcijoje” pirmuoju smuiku griežė rajono gyventojas, kuris medieną pardavė Lenkijos Respublikos piliečiams.
Naudojasi žmonių baime
Nustatyti asmenis, grobiančius mišką, Lazdijų r. policijos komisariato viršininko V. Vabuolo teigimu, gana sudėtinga, nes dažnai vagystės pastebimos praėjus netrumpam laiko tarpui, kai nusikaltėlių pėdsakai jau būna „ataušę“. Tiriant tokias nusikalstamas veikas labiausiai policijai padėtų šalia miškų gyvenantys asmenys, informuodami aplinkosaugininkus, miškų urėdiją ar policiją apie nepažįstamus žmones, vežančius iš miško medieną.
„Kaimo gyventojai nėra abejingi ir pasirengę padėti miško savininkams. Kartą ir man pačiam paskambino ir pranešė, kad mano miške po stipraus vėjo trys pušys išvirtusios. Gauti tokią informaciją labai pravartu. Tačiau šalia miško įsikūrę žmonės, ypač senyvi, gyvenantys po vieną, netgi jei girdi netoliese burzgiančius pjūklus, kartais nedrįsta ir nosies iš namų iškišti. Bijo, kad vagys gali padegti jų namus ar kaip nors kitaip keršyti, jeigu informuos policiją. Grobstytojai tuo naudojasi“, – teigė LMSA Lazdijų skyriaus pirmininkas.
Anot jo, ir kai kurie miško savininkai, atvykę į savo mišką ir pamatę jame nupjautų medžių kelmus, bijo apie vagystę pranešti policijai. Teisinasi tuo, jog esą gali būti patys apkaltinti dėl medžių nupjovimo ir baiminasi, kad už tai tektų mokėti solidžias baudas. Todėl J. Sidaravičius sako raginantis savininkus dažniau apsilankyti savo valdose, domėtis, kas vyksta jiems priklausančiuose plotuose. Tiesa, kai kuriems garbaus amžiaus sulaukusiems senoliams tai padaryti sunku, o vaikai numoja ranka.
Lietuviai turi kooperuotis
Valstybinius miškus saugantys miškininkai dirba organizuotai, o privačių miškų savininkai lieka tarsi pakibę beorėje erdvėje. Todėl, pirmininko teigimu, lietuviai turėtų perimti teigiamą užsienio šalių patirtį. Jam pačiam priimtinas Švedijos variantas. Ten savininkai susibūrę į privačių miškų asociacijas ir kooperatyvus, kurie užsiima miškų valdų priežiūra. „Švedijoje miško niekas neparduoda, nes tai – amžina vertybė. Jį galima tik paveldėti. Kooperatyvai ne tik prižiūri miškus, bet ir atlieka jų vertinimą. Savininkai žino savo miškų būklę ir vertę. Čia panašiai kaip banke – nuolat gauni informaciją apie indėlius bei augančias palūkanas, būdamas kooperatyve – gauni visapusišką aptarnavimą, ir didėja saugiai prižiūrėtos medienos vertė. Todėl, manau, ir lietuviai turėtų burtis į panašias organizacijas, kad žinotų, jog jų miškas gerai prižiūrimas ir kasmet jo vertė didėja, o kai ateina kirtimo metas, savininkas gauna garantuotas pajamas.
Miško savininkams būtų naudinga, jei kiekviename rajone esančiose Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybose būtų ir specialistas- miškininkas, nes dažnas ūkininkas yra ir miško savininkas. Toks darbuotojas teiktų įvairias konsultacijas miškininkystės, miškotvarkos, miškų apsaugos srityse, padėtų užtikrinti, kad augs kokybiški ir našūs miškai. Bet tai, aišku, tik ateities vizija“, – teigė J. Sidaravičius.
