Lietuviai nemėgsta nei rūšiuoti, nei deginti. Lietuviai mėgsta pilti. Į sąvartynus supila 94 procentus visų komunalinių atliekų. Tokiu būdu kasmet jų piliakalnius papildo apie pusantro milijono tonų naujų, šviežių, šiųmetinių šiukšlių derliaus. Atliekų laidojimas Lietuvoje lieka populiariausiu atsikratymo būdu, nors vis artėja įsipareigojimų Europos Sąjungai vykdymo laikas.
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, pasižadėjome į atliekų atsikratymą žiūrėti atsakingiau – perdirbti, deginti, vengti išsiskyrimo, nebepilti tiek daug. Atsidūrusi tarp tokių atsakingų gamtai šalių kaip Švedija, kuri laidoja tik 1 procentą visų šiukšlių, Lietuva įsipareigojo sumažinti į sąvartynus pilamų atliekų, palyginus su 2000-ųjų kiekiais: 2013 metais – pusiau, 2020-aisiais - tris kartus. Bet ar spėsime?
Šiukšlynai nebeveikia, sąvartynai – visu pajėgumu
Aštuoni šimtai. Tiek mažų ir didelių, senų ir naujų, veikiančių ir jau besiilsinčių šiukšlių sankaupų, pradedant nuo 1 hektaro okupuoto ploto, turi Lietuva. Sąvartynas – naujas, modernus, atitinkantis standartus, šiukšlynas – bet kaip, bet kur ir iš bet ko supiltas. Nuo 2009-ųjų liepos 16, uždraudus atliekas šalinti Europos Sąjungos reikalavimų neatitinkančiuose sąvartynuose, mažieji šiukšlynai palaipsniui uždarinėjami. Šiandien žemėmis užverstų „lobių“ ar tiesiog iškraustytų šiukšlynų jau yra 570, greitu metu planuojama uždaryti likusius 229. Į juos atliekos jau nebepilamos nuo 2009-ųjų. O kalbant ES terminais, liko du metai, kol įsipareigojimas uždaryti netinkamus šiukšlynus turėtų būti įvykdytas.
Pats faktas, kad sąvartynai uždaromi, turėtų džiuginti, tačiau nežinia, kas yra geriau: keli šimtai mažų žaizdelių ar keliolika didelių, o ir šalinimui juose pabaigos nematyti. Ne visos uždaromos šiukšlių sankaupos yra pervežamos ir vieta išvaloma – ar atliekas pervežti, ar užkasti kaskart sprendžiama atsižvelgiant į daugelį kriterijų, tačiau, pasak Aplinkos ministerijos atliekų tvarkymo strategijos skyriaus vyresniosios specialistės Daivos Kazlauskienės, dažniausiai atliekos yra pervežamos iš nepritaikytų į vieną iš modernių sąvartynų.
Vietoj mažų, dažnai savavališkai supiltų, kaimą ar miestelį aptarnaujančių šiukšlynų išdygo 11 didelių, visos apskrities atliekas ir taip pat jau sudūlėjusias šiukšles iš mažųjų sąvartynų priimančių gigantų. Didžiausias – Vilniaus regioninis sąvartynas kasmet pasiruošęs priimti 399 900 tonų šiukšliadėžių turinio. Nors nereikėtų pamiršti, kad naujai supiltieji – jau modernūs ir atitinkantys ES reikalavimus – turi pusmetrio storio dangą, juose renkamos dujos, neleidžiama natūralių rūšiuotojų – asocialių žmonių, nuolat stebimas poveikis aplinkai ir t.t.
Į sąvartyną – pusę šiukšliadėžės
D. Kazlauskienė teigia, kad šiuo metu negali pranašauti ar spėsime „į terminus“. Pasak jos tai priklauso nuo to, kaip greitai veikti pradės įrenginiai, padėsiantys sumažinti srautą į sąvartynus.
Anot Atliekų tvarkymo strategijos skyriaus, visuomenė skatinama kompostuoti biologiškai skaidžias atliekas (dalinami specialūs konteineriai), rūšiuoti, naudoti antrą kartą, siekiama atliekų deginimo.
Tačiau ne viena Lietuva nespėja vykdyti įsipareigojimų. Kitos, kartu su Lietuva į ES įstojusios šalys taip pat laidoja daugiau nei pusę visų atliekų. Draugiškiausios aplinkai šalys iš pasirinktų – Lenkija ir Estija. Kiekvienas lenkas ir estas atitinkamai 2010-aisiais palaidojo po 193 ir 199 kilogramus šiukšlinių turinio.
2007-aisiais į Europos Sąjungą įstojusi Bulgarija į sąvartynus suverčia visas komunalines atliekas, o Rumunija kitais būdais atsikrato tik 1 procento jų.
Iš ko galima pasimokyti
Vidutiniškai viename lietuviškame sąvartyne savo atliekas laidoja 10 tūkst. aplinkinių gyventojų. Tuo pat metu Europos Sąjungos sąvartynas priima 100 tūkst. žmonių atliekas. Dešimt kartų besiskiriančių skaičių priežastis yra ta, kad Europoje į sąvartynus apskritai patenka daug mažiau atliekų. Nepaisant to, kad, pavyzdžiui, Vokietijoje atliekų susidaro pakankamai daug, į sąvartynus keliauja tik vienas procentas jų.
2010-aisiais daugiausiai atliekų žmogui susidarė Kipre, Šveicarijoje, Airijoje, Danijoje, Liuksemburge. Šveicarijoje gyventojas per metus į sąvartyną nenuveža nė kilogramo atliekų, Airijoje jų laidojama mažiau nei pusė, Danijoje į sąvartynus patenka maždaug dvidešimt trys kilogramai iš 673 kilogramų susidarančių atliekų, Liuksemburge – 120 iš 678. Kipras sąvartynais naudojasi daug dažniau nei kitos daugiausiai per metus atliekų išgaunančios šalys.
Kai mes abejojame, ar iki 2020 metų pajėgsime trigubai sumažinti į sąvartynus vežamą kiekį atliekų, Vokietija tikisi iki tų pačių metų uždaryti paskutinį sąvartyną.
Pagal atliekų tvarkymo principų strategiją, mažiausiai pageidautina strategija yra atliekų šalinimas sąvartynuose. Toliau kas laiptelį strategijos yra vis labiau pageidautinos: energijos išgavimas, perdirbimas, pakartotinis naudojimas, atliekų mažinimas ir galiausiai – atliekų išskyrimo vengimas. Kol kas tupime ant žemiausios laktos.
Tačiau kilimas aukštyn jau matomas – iš naujųjų, modernių sąvartynų jau išgaunama elektra ir šiluma. Tokių išteklių išgavimu gali pasigirti Kauno, Marijampolės ir Panevėžio regioniniai nepavojingų atliekų sąvartynai. Kiti modernūs sąvartynai arba dar neturi modernios dujų surinkimo sistemos, arba gamina per mažą kiekį dujų, todėl jos deginamos čia pat – sąvartyne esančiame fakele. Užsienyje dažniausiai energija iš atliekų gaunama jas deginant. Lietuvoje atliekų deginimas kol kas dar nėra praktikuojamas.
Ar žinote, kad...
Iš viso sąvartynų Lietuvoje yra apie 800.
Uždarytų sąvartynų – 570.
Europos Sąjungos standartus atitinkančių sąvartynų – 11.
Jau nebeveikiančių, tačiau neuždarytų sąvartynų – 229.
Sąvartynuose kasmet šalinama ~ 1 mln. tonų atliekų.
Lietuvoje sąvartynuose šalinama – 94 procentai visų komunalinių atliekų
Vienam žmogui Lietuvoje tenka ~368 kg nerūšiuotų atliekų.
Vienam žmogui Lietuvoje tenka ~ 13 kg išrūšiuotų atliekų.
