Lietuva šiemet dalyvauja jau 8-ojoje pasaulinėje „Expo“ parodoje po Nepriklausomybės atgavimo 1990-aisiais. Kokią žinią būdami laisvi pasiųsdavome pasauliui?

Lietuvos prisistatymų istorija daugialypė: būta ir pasiruošimų paskubomis, problemų dėl lietuviškų pasų, grąžtų bei kilimų eksponavimų, neišvengta kuriozų bendraujant su organizatoriais ir lankytojais.

GRYNAS.lt kviečia pasižvalgyti po Lietuvos pristatymus nuo 1992-ųjų Ispanijoje iki 2010-ųjų Kinijoje.

Pasisiūlė, bet laiku neįrengė

Išsivadavusi iš sovietų priespaudos, 1992-aisiais Lietuva po daugiau nei 50 metų vėl dalyvavo pasaulinėje „Expo“ parodoje kaip nepriklausoma valstybė. Tąkart paroda balandžio - lapkričio mėnesiais vyko Sevilijos mieste Ispanijoje.

Baltijos valstybėms parodos organizatorė pasiūlė dalyvauti kartu – Lietuva ir Estija kvietimą priėmė, latviai nedalyvavo.

Lietuvoje nesuskubta greitai pasiruošti parodai – pasirengimo darbai buvo atidėliojami, kol iki jos pradžios liko keli mėnesiai. Sugalvota išeitis: maždaug tuo pat metu Barselonoje turėjo vykti tarptautinės rašytojų asociacijos „Pen club" kongresas. Jame turėjo dalyvauti rašytojas, tuometinis kultūros ir švietimo viceministras Kornelijus Platelis. Tad jis ir paskirtas Lietuvos paviljono generaliniu komisaru.
K. Platelis
Ekspoziciją laikėme dėžėse. Paviljonas buvo plastikinis, ir su peiliu jį bet kas galėjo perrėžti, todėl eksponatus saugojome patys pasikeisdami. Naktimis taip pat.

Nutarta pasauliui parodyti tai, kuo šalis didžiavosi nuo seno – medinius rūpintojėlius ir gintaro kolekciją. Lankytojams taip pat pateikti istoriniai Lietuvos žemėlapiai, filmas apie Lietuvą - tautinius drabužius, dainų šventę. Lietuva tąkart negalėjo turėti salės kinui, tad filmas rodytas per kelis monitorius. „Filmui pasibaigus reikdavo eiti ir pakeisti kasetę", - yra sakęs K.Platelis.

Parodai besiruošusi „Litexpo“ atstovė Kristina Pladienė minėjo, kad pasiruošimas vyko labai chaotiškai, nes niekas neįsivaizdavo, kaip viskas turi būti daroma. Be to, trūko finansavimo - parodai buvo skirta apie 50 tūkst. dolerių, vėliau suma padidinta. Ispanija pažadėjo Baltijos šalims pastatyti paviljoną taip sumažindama dalyvavimo parodoje kaštus. Tačiau nuvykę į Ispaniją lietuviai pamatė, kad ispanai nesuspėjo įrengti Baltijos šalims skirto paviljono.

Problemos dėl lietuviškų pasų

Paroda buvo atidaryta, o lietuvių ir estų paviljonas dar pusantro mėnesio neveikė. Visi šalių eksponatai jau buvo atgabenti, tačiau kol nebuvo atidarytas paviljonas, ispanai jo nesaugojo.

„Ekspoziciją laikėme dėžėse. Paviljonas buvo plastikinis, ir su peiliu jį bet kas galėjo perrėžti, todėl eksponatus saugojome patys pasikeisdami. Naktimis taip pat", - tvirtino K.Platelis.

Paviljone dirbę asmenys susidūrė ir su kitomis problemomis: dar visai neseniai buvo pradėti gaminti lietuviški pasai, kurių nenorėjo pripažinti nei pasieniečiai, nei Ispanijos pareigūnai. Dėl tos priežasties Lietuvos paviljono darbuotojai negavo nuolatinių leidimų, todėl kas rytą turėjo eiti ir prašyti, kad leistų įeiti į parodos teritoriją.

Parodoje neišvengta ir kitų kuriozų. Po oficialiosios dalies Baltijos šalių paviljone turėjo būti šaunamas šampanas, tačiau norint sutaupyti laiko dar prieš Lietuvos generalinio komisaro kalbą buvo nuimta butelių apsauga ir palikti tik kamščiai. Kalbai prasidėjus kamščiai pradėjo savarankiškai šokinėti. K.Plateliui beliko pasakyti, kad oficialioji dalis baigta ir prasidėjęs šventinis fejerverkas...

Eksponuoti ir grąžtai

Mažiau nei po metų Lietuva dalyvavo „Expo“ parodoje, vykusioje Pietų Korėjos mieste Taejone. Kiekviena parodoje dalyvavusi šalis gavo jai šeimininkų paskirtą paviljoną ir nei viena negalėjo statyti savojo. Visoms Baltijos šalims buvo skirtas vienas bendras 324 kvadratinių metrų dydžio paviljonas.

Nutarta, kad Lietuvos pasididžiavimas - švaros kampelis Kuršių nerija, todėl korėjiečiams atvežtas Neringos smėlis ir iš jo suformuotos kopos. O jose išdėlioti lietuvių liaudies juodosios keramikos pavyzdžiai, medinės skulptūrėlės. Ant sienų kabojo „Lentvario" kilimai, „Audėjo" gobelenai, Plungės dirbtinės odos pavyzdžiai.

Stiklo virtinose žvilgsnį traukė gintaro ir kaulinio porceliano dirbiniai. Lietuviškosios ir specifinės kuršių kalvystės meną vaizdavo nukaltos pagoniškosios saulutės.

Į parodą vežta tai, kuo lietuviai gali didžiuotis - dėl šio priežasties pasauliui pristatyta ne tik tautodailė, bet ir grąžtai - viena iš to meto Lietuvos eksportuojamų prekių.

Korėjiečius sužavėjo gintaras

Nedidelė erdvė buvo skirta suvenyrų pardavinėjimui, tačiau ir čia galiojo griežtos taisyklės: liepta pardavinėti tik su kasos aparatu ir kiekvieną dieną ateidavo korėjiečų atstovas ir užsirašydavo, kokia tą dieną gauta pinigų suma. Taip siekta kontroliuoti, kad nebūtų nuslepiami mokesčiai.

Lietuva pardavinėjo gintarą ir porcelianą - korėjiečiams labai patiko gintaras, mat visada prie suvenyrų kioskelio stovėjo eilė norinčių jo nusipirkti.

Nacionalinė Lietuvos diena vyko rugsėjo pabaigoje. Kaip yra sakiusi Lietuvos paviljono Pietų Korėjoje direktorė Danutė Golubienė, Lietuvai tąkart labai nepasisekė - koncertinės grupės instrumentai ir drabužiai pasiklydo pakeliui.

„Koks galėjo būti įspūdis, kai buvo tik batai ir dūdelė?", - retoriškai klausė paviljono direktorė. Tautinė apranga buvo privaloma parodos dalyviams, nes į kiekvieną nacionalinės dienos šventę jie turėjo eiti apsirengę savo šalį reprezentuojančia apranga.

Kurėnas ir gubojos

Portugalijos sostinėje Lisabonoje 1998-aisiais vykusios parodos tema – „Vandenynai ateities kartoms“, todėl joje Lietuva siekė save pristatyti kaip jūrinę valstybę. Vienu pagrindinių ekspozicijos akcentu tapo kurėnas - burinė plokščiadugnė valtis, atgabenta iš Kuršių nerijos.

Pagal architektų projektą 150 metų senumo kurėnas buvo pastatytas ant mėlyną šviesą skleidžiančių lietuviško stiklo plokščių, simbolizuojančių jūrą. Buvo atvežtas natūralus kopų smėlis iš Neringos, supiltas Neringos kopų pavidalu, šalia „augo" gyvos iš Lietuvos atgabentos gubojos.
Paviljono lankytojams suteikta galimybė senąjį kurėną paliesti - toks leidimas sulaukė didelio lankytojo susidomėjimo. Kiekvienas į paviljoną atėjęs svečias norėjo išnaudoti šią, greičiausiai niekada gyvenime jau nepasitaikysiančią, galimybę.

Kartu svečiams pasiūlyta prisiliesti prie Lietuvos pajūrio gyventojų istorijos - į Portugaliją atvežta daug eksponatų iš Kuršių nerijos muziejų. Tad lankytojai išvydo įvairių senovinių namų apyvokos daiktų, dirbinių, drabužių ir audinių iš lino, gintaro skulptūrų, vėtrungių.
Nuspręsta, kad užtenka pasaulį graudinti liūdnais vaizdais iš Lietuvos praeities ir šalį pristatyti moderniai - taip, kad ji būtų pastebėta.

„Parodos paviljono sienas juosė didžiuliai parodiniai stendai, kuriuose Lietuva, kaip jūrinė valstybė, demonstravo pasiekimus ūkio vystymo srityse, tokiose kaip Klaipėdos uosto plėtra, krovos darbų plėtra, tranzitinių krovinių per Klaipėdos uostą didėjimas bei kita informacija", - apie parodą yra kalbėjęs tuometinės Lietuvos ekspozicijos generalinis komisaras Artūras Daubaras.

Parodoje taip pat demonstruoti Lietuvos dailininkų kūriniai, menininkų dirbiniai iš gintaro, skambėjo lietuvių liaudies klasikinė ir estradinė muzika.

Tai buvo pirmoji paroda, kurioje Lietuva turėjo atskirą nuo Latvijos ir Estijos paviljoną.
2000-ieji: pasauliui prisistatėme kitaip

„Nuspręsta, kad užtenka pasaulį graudinti liūdnais vaizdais iš Lietuvos praeities ir šalį pristatyti moderniai - taip, kad ji būtų pastebėta", - tai Lietuvos parodų ir konferencijų centro „Litexpo“ atstovės Kristinos Pladienės žodžiai apie 2000-aisiais Vokietijos mieste Hanoveryje vykusią parodą.

„Litexpo“ tąkart buvo patikėta koordinuoti pasirengimą parodai – jos atstovai jau turėjo patirties šioje srityje, nes buvo atsakingi už pasirengimą parodai 1992-aisiais Ispanijoje.

Pasak tuomečio Lietuvos paviljono generalinio komisaro Gedimino Miškinio, sulaužyta nemažai iečių, kol nuspręsta statyti geltonąjį paviljoną. „Vienaip ar kitaip, paviljonas buvo įspūdingas. Visuose reklaminių leidinių viršeliuose buvo vaizduojamas mūsų paviljonas ir italų. Tad Lietuva gavo daug nemokamos reklamos", - teigė G.Miškinis.

Jo žodžiais, paviljonas traukė ne tik parodos organizatorių, bet ir lankytojų žvilgsnius - norinčiųjų patekti į geltonojo paviljono vidų buvo tiek daug, kad teko reguliuoti lankytojų srautus. Be to, aplankę lietuviškąjį paviljoną lankytojai neskubėdavo skirstytis - šalia jo poilsiaudavo.

Tiesa, K.Pladienė pastebėjo, kad paviljono ryški išorė nebuvo susijusi su jo vidumi. „Pastato išorėje ir viduje nebuvo vieningos koncepcijos - išorėje vyravo techno stilius, o vidus tamsus, net lyriškas", - tvirtino moteris.

Lietuvos nacionalinės dienos proga svečius linksmino trimitų orkestras su šokėjais.

Pagrindiniu parodos akcentu tapo filmas „Skrydis per Lietuvą arba 510 sekundžių tylos". Jis pateko į pirmą geriausių parodoje rodytų filmų trejetuką. Filmas rodytas mažoje jaukioje salėje, kartu su papildomais efektais - judančiomis kėdėmis ir šnarančiu vėju.

Kita parodos dalis - vitrinos, pilnos daiktų - simbolių-kodų. Kiekvienas daiktas lankytojui turėjo perduoti tam tikrą informaciją apie Lietuvos praeitį, žmonių gyvenimo būdą.

Šiai parodai išleista apie 20 mln. litų - daugiausia per visą Lietuvos dalyvavimo “Expo” parodose istoriją.

2005-ieji: dirbtinis intelektas

2005-aisiais Japonijos Aiči prefektūroje vykusioje parodoje Lietuva prisistatė robotu, DNR spirale, animaciniu žaidimu su skraidančiu gandru.

Ant dviejų DNR spirales vaizduojančių konstrukcijų išdėliotų ekranų lankytojai stebėjo iš vieno ekrano į kitą kas sekundę bėgančius Lietuvos kultūros ir gamtos vaizdus. Paskutiniuose ekranuose – Lietuvoje gyvenančio japono Fumito Tomoi ir Algio Ramanausko pokalbis lietuvių kalba, įgarsintas japoniškai.

Su parodai sukurtu robotu lankytojai galėjo „pasikalbėti“ apie Lietuvos istoriją, ekonomiką, sportą, šiuolaikinį meną, politiką, turizmą, įvairias kultūros sritis. Pokalbis su šiuo dirbtiniu intelektu galėjo vykti žodžiu ir raštu, nes robotas gebėjo kaupti informaciją ir ją analizuoti.

Vaikus traukė animacinis žaidimas apie Lietuvą. Jį žaidžiant mažieji turėjo spėti nufotografuoti po Lietuvą skraidantį gandrą. Jeigu pavykdavo tai padaryti, atsirasdavo tos vietovės nuotrauka.

„Lietaus namai“: muiluoti ispanai ieškojo dušo

Po trijų metų Ispanijos Saragosos mieste vykusioje parodoje Lietuva prisistatė kaip lietaus šalis – tam buvo specialiai sukurta instaliacija „Lietaus namai“. Ją trumpai galima apibūdinti kaip didelį kubo formos namą, kurio sienas atstojo krintantis lietus. Sienose atsispindėjo gražūs Lietuvos vaizdai.
Su “Lietaus namais” susiję ir keletas gana kurioziškų nutikimų. Vienas jų – kai į Lietuvos paviljoną atėjo muiluoti ispanai, klausinėjantys, kurgi čia dušas.

Tiesa, su “Lietaus namais” susiję ir keletas gana kurioziškų nutikimų. Vienas jų – kai į Lietuvos paviljoną atėjo muiluoti ispanai, klausinėjantys, kurgi čia dušas.

Paviljone buvo išdėstyti septyni „šuliniai“ lankytojus kvietė pažvelgti jų vidun. Kiekviename šulinyje buvo pateikta skirtinga informacija apie Lietuvą – jos istoriją, ekonomiką, gamtą, kultūrą, sportą.

Antrame paviljono aukšte, kuris buvo skirtas VIP asmenų priėmimui, buvo įrengta biblioteka. Joje – apie šimtas knygų, kuriose anglų ar ispanų kalbomis pasakojama apie Lietuvos istoriją, turistinius maršrutus, aprašoma gamta ar kitos su darniu vystymusi susijusios temos.

Šanchajus: simboliu pasirinkome oro balioną

2010-aisiais Kinijoje pristatant šalį akcentuota, kad apie trečdalį Lietuvos teritorijos dengia miškai, o visiems miestams bendra tai, kad juose daug žalumos, ir visa tai geriausiai matosi iš paukščio skrydžio. Paviljono simboliu buvo pasirinktas oro balionas.

„EXPO 2010“ svečiai buvo kviečiami leistis į įsimintiną skrydį per mūsų kraštą, kuriame modernūs pastatai, atspindintys miestų pažangą, puikiai įsilieja į senosios architektūros pastatų ansamblį. Visa tai tarsi iš oro baliono buvo rodoma televizijos ekranuose.

Pusmetį vykusi paroda pasiekė net kelis rekordus. Joje dalyvavo daugiausia dalyvių per visą „Expo“ parodų organizavimo laikotarpį – Kinijoje prisistatė 190 šalių. Šanchajuje vykęs renginys į istoriją įeis ir kaip daugiausia lankytojų pritraukusi paroda – čia apsilankė daugiau kaip 73 mln. žmonių.