Pastaruoju metu viešojoje erdvėje pasigirsta nuogąstavimų, kad dėl padidintų mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifų trečdaliu – nuo 15 iki 20 proc. – pakils paslaugų ir statybinių produktų kainos. Tačiau tokios prognozės nėra paremtos jokiais konkrečiais skaičiavimais ir, matyt, skirtos įstatymų leidėjams „suminkštinti“. Nepasitenkinimo priežastis – simbolinio mokesčio už naudojimąsi gamtos ištekliais ilgesys.
Ilgą laiką Lietuvoje už naudojimąsi gamtos ištekliais buvo mokamas iš tiesų tik simbolinio dydžio mokestis. Kaip sakė Aplinkos ministerijos Ekonomikos ir tarptautinių ryšių departamento Ekonomikos skyriaus vyriausioji specialistė Virginija Kalesinskienė, poveikio verslui ir finansams vertinimas parodė, kad mokesčio už išgaunamus valstybei priklausančius išteklius tarifai sudarė tik nuo 1 iki 4 proc. šių išteklių pardavimo kainos.
Išnagrinėjus visus surinktus duomenis, buvo prieita prie išvados, kad Lietuvoje išteklių gavyba daro neigiamą poveikį aplinkai, pavyzdžiui, durpių gavyba yra susijusi su pelkių sausinimu ir ekosistemų, retų augalų ir gyvūnų naikinimu, kraštovaizdžio žalojimu, o pajamos į valstybės biudžetą už naudojimąsi jais visiškai menkos. Todėl mokesčio už naudingąsias iškasenas tarifai buvo padidinti 0,3–2 Lt už kubinį metrą pagal kiekvieno jų svarbą ir reikšmę aplinkai, šalies ūkiui ir atsižvelgus į tai, kad būtų bent iš dalies kompensuojama aplinkai daroma žala eksploatuojant neatsinaujinančius valstybinius gamtos išteklius.
Vertinant išteklius išgaunančių įmonių indėlį į valstybės biudžetą ir mokamus mokesčius, jis yra labai mažas, palyginti su išgaunamų išteklių verte. Kitos ES šalys už išgaunamus valstybinius gamtos išteklius taiko panašaus dydžio arba net didesnius mokesčio tarifus, išskyrus atskirus atvejus, kai tų išteklių yra labai daug. Pavyzdžiui, Latvija turi trigubai daugiau durpių išteklių nei Lietuva.
Net ir padidinus mokesčio tarifus už smėlį, žvyrą, dolomitą ir kitus statybinius išteklius, mokesčio dalis sudaro tik labai nedidelę produkto kainos dalį – apie 1 proc. Pavyzdžiui, silikatinių plytų gamyba. Sunaudojus 1 kubinį metrą smėlio, pagaminama apie 300 plytų. Rinkoje viena 5 kg svorio plyta kainuoja apie 0,60 Lt, o mokestis už išgauto smėlio išteklius sudaro tik apie 0,6 proc. pagaminto produkto kainos. Kitas pavyzdys – kelių tiesimas. Padidinus mokestį už dolomito, smėlio ir žvyro išteklius, kurių daugiausia sunaudojama keliams tiesti, mokesčio dalis bendroje darbų sąmatoje sudarytų tik apie 2 proc. visos projekto kainos.
Tai tik keli pavyzdžiai, kurie aiškiai rodo, kad prognozės apie kainų kilimą daugiau nei 15 proc. dėl padidintų mokesčio už išteklius tarifų yra nepagrįstos. Tokių prognozių autoriai, kalbėdami apie didėsiančias kainas, kažkodėl nenurodo kitų veiksnių, turinčių įtakos produktų ir paslaugų kainai. Vienas svarbiausių – kylančios degalų kainos. Gamtiniai ištekliai - taip pat gamtos dalis. Dažnai jų išgavimas tiesiogiai kenkia gamtai, ardomas kraštovaizdis, skurdinama biologinė įvairovė, naikinamos augalų augimvietės. Svarbu, kad gamtinių išteklių naudotojai būtų tinkamai apmokestinami, o surinkti pinigai panaudoti sukeltoms gamtosaugos problemos spręsti. Mokesčių kėlimas atsilieps kainoms, todėl svarbu surasti balansą, kad laimingi būtų išteklių naudotojai, vartotojai ir kuo mažiau nukentėtų gamta.
-Gamtosauga-
