Lietuvai kasmet reikia apie 20 teravatvalandžių (TWh) šilumos energijos ir apie 10 TWh elektros energijos. Kasmet dėl to į mūsų šalį importuojama apie 2,4 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų, 150 tūkstančių tonų naftos produktų ir daugiau kaip 6 TWh elektros energijos. Visa tai gauname iš Rusijos ir jai sumokame apie 4 milijardus litų. Tad biokuras gali tapti Lietuvos išsigelbėjimu. Tačiau ar bėgdami nuo vilko, neužšoksime ant meškos?

Taršius katilus „užkimš“ Europos Sąjunga

Nuo 2016 – ųjų Europos Sąjungoje įsigalios Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės direktyva, sugriežtinanti teršalų, išmetamų iš didelių kurą deginančių įrenginių normavimą. Taigi šiluminių elektrinių katilai, kurių galingumas viršyja 50 MW, turės būti išjungti arba modernizuoti. Lietuvoje yra apie 50 tokių įmonių, o visoje ES apie 52 tūkstančiai.

Pasak „Žaliosios politikos instituto“ prezidento Lino Balsio šios įmonės turi dvi išeitis – modernizuoti savo katilus ir toliau deginti dujas arba mazutą, arba pritaikyti katilus biomasės deginimui. Pasak jo, įmonės pasirinkusios pirmąjį būdą, turės naudoti pakopinį deginimą, keisti degiklius ir taip toliau, tačiau net ir po šių atliktų patobulinimų kaip kuras bus naudojamos dujos ir mazutas, kuriam degant į aplinką pateks anglies monoksidas, o deginant biomasę ši nuodinga atlieka apskritai neišsiskiria.

Kitas tokių biokuro katilinių privalumas, pasak L.Balsio, tas, kad visa naudinga medžiaga, iš kurios gaminamas biokuras, gaunama Lietuvoje. „Tai gali būti malkinė mediena, medienos perdirbimo atliekos, šiaudai, žilvičiai“, – GRYNAS.lt teigė „Žaliosios politikos instituto“ prezidentas.

Tikriausiai gausiausiai biokurą savo katilinėse naudoja Skandinavijos šalys. Dar prieš dešimtmetį iš biomasės šiose šalyse buvo pagaminamas penktadalis energijos, o beveik pusė reikalingos šilumos gaunama deginant medieną. Tačiau miškai šiose šalyse sudaro daugiau kaip 60 procentų šalies teritorijos, kai tuo metu Lietuvoje – tik apie 33 procentus. Tad ar bandydami gauti kuo daugiau ekologiškos energijos nekasame duobės kitur?

Juodoji skylė Lietuvos biokurui

Nežinia, ar dėl nuo 2016 – ųjų įsigaliosiančios direktyvos, ar dėl ekologiškų tikslų, Vilniaus šilumos tinklus valdančios bendrovės „Dalkia“ atstovai Vilniuje pažadėjo pastatyti 300 MWh biokuro katilą. Kaip sausio pradžioje, apsilankęs Vilniuje, teigė „Dalkia Eastern Europe“ prezidentas, tai Lietuvą išvaduotų iš energetinio Rusijos jungo, be to biokuro kainos daug mažesnės – taigi ir sąskaitose skaičiai pradės trauktis ne dėl šalčių, o dėl ekologiškos šilumos. Tačiau, kuo maitinsime šį gigantą Jean'as Sacreste neužsiminė.

Tiek L.Balsio, tiek Lietuvos biomasės energetikos asociacijos prezidento Remigijaus Lapinsko teigimu, biokuro gamintojai Lietuvoje pajėgūs pakūrenti šį didžiausią tokio tipo katilą Baltijos regione. „Dabar didesniąją dalį Lietuvoje pagaminamo biokuro eksportuojame į kitas valstybes, nes Lietuvoje nėra kam jo parduoti“, – pasakojo R.Lapinskas.

Paklaustas, ar Lietuvos biokuro gamintojai sugebės savo produkcija patenkinti bendrovės pastatyto katilo poreikius, R.Lapinskas atsakė, kad tai įmanoma, nes biomasės išteklių Lietuvoje pakanka.

Kiek skeptiškesnis šiuo klausimu buvo energetikos ekspertas Vygintas Sidzikauskas, kurio nuomone, toks katilas yra pernelyg galingas. „Toks galingas katilas naudos itin daug kuro. Dujos iki katilinių atiteka vamzdynais, tad jų apskritai nematome, o anglys, gabenamos laivais ar traukiniais, tuo metu biokuras gabenamas autotransportu, tad automatiškai padidėja ir išlaidos jam atgabenti ir tarša“, – tikino V.Sidzikauskas.
V. Sidzikauskas
Toks galingas katilas naudos itin daug kuro. Dujos iki katilinių atiteka vamzdynais, tad jų apskritai nematome, o anglys, gabenamos laivais ar traukiniais, tuo metu biokuras gabenamas autotransportu, tad automatiškai padidėja ir išlaidos jam atgabenti ir tarša.

Jo teigimu, didesnis efektas būtų juntamas, jeigu būtų statomas ne vienas toks galingas katilas, tačiau keli mažesni, nes 300 MW katilui kurą reikėtų gabenti 50 – 70 kilometrų.

„Skirtingų ekspertų nuomone, aplink Vilnių esančių biokuro išteklių šiam katilui pakurti užtektų keliems metams, tačiau vėliau jis veiktų nepilnu pajėgumu“, – pabrėžė energetikos ekspertas. Taigi natūralu, kad, siekiant kurenti šį katilą, biokuras būtų gabenamas iš visos Lietuvos, todėl kituose regionuose jo visiškai neliktų. „Žinoma, yra užsienio rinkos. Artimiausia – Latvija, tačiau ir kaimyninė šalis plečia biokuro katilinių plėtrą ir turimą potencialą panaudos sau,“ – svarstė V.Sidzikauskas.

„Pasigirsta siūlymų, kad reikia užsodinti kuo didesnę teritoriją žilvičiais, kurie būtų puikus kuras, kaip tai daroma Švedijoje, tačiau ten yra tinkamesnės sąlygos jam augti, o mūsų žemės ūkį reiktų orientuoti į žemės ūkio produkcijos gamybą, kurios paklausa mokslininkų vertinimu, labai išsaugs po dvidešimtmečio“, – sakė V.Sidzikauskas.

Neturėsime, kur grybauti ir uogauti

Būtent taip gali atsitikti, jei šalia dabar veikiančių kone 100 katilinių, naudojančių biokurą atsiras ir 300 MW Vilniaus biokuro katilas. Jau esančių 100 katilų galingumas siekia 350 MW, tad, pridėjus dar 300 MW, gauname 750 MW, kuriems „išspausti“ reiks prasimanyti biokuro.

Praėjusių metų liepą VĮ „Visagino energija“ taip pat pranešė apie ketinimus statyti du 8 MW galios biokuro katilus, kurie per metus pagamintų apie 120 tūkstančių MWh šiluminės energijos. Tokiam energijos kiekiui gauti reikėtų sudeginti apie 46178 tonas arba 131937 kubinius metrus medienos.

Tagi pamaitinti „Dalkios“ milžiną reikėtų 865 837 tonų arba 2 473 818 kubinių metrų medienos. Ir tai tik Vilniui. Viską dar turėtume padauginti mažiausiai du kartus. Taigi per metus būtų sunaudojama apie 5 mln. kubinių metrų medienos.

Aplinkos ministerija (AM) oficialiai skelbia, kad miškai Lietuvoje užima 2159,8 tūkstančių hektarų plotą, o apie 81,6 procentų Lietuvos biomasės išteklių yra būtent miškuose. Žinoma, biokurui nėra naudojama vien tik apvalioji mediena, tačiau ir kirtimo atliekos. Pavyzdžiui, 2010–aisiais susidarė apie 600 tūkstančių kubinių metrų kirtimo atliekų, iš kurių parduota buvo 79 240 kubinių metrų. Turėkime omenyje, kad visų jų perdirbti ir parduoti negalime, nes kirtimo atliekos paliekamos ir miške dėl biologinės įvairovės užtikrinimo ir gamtosauginių reikalavimų.

2010–aisias parduota kiek daugiau nei 593 tūkst. kubinių metrų malkinės medienos. Prisiminę biokatilų „apetitą“, suprantame, kad šį skaičių reikia dauginti beveik iš 7, nes dar lieka kirtimo atliekos.
 
Dėl anskčiau minėtos ES direktyvos biokurą naudojančių katilų Lietuvoje tik daugės, tad iki 2016 – ųjų malkinės medienos paklausa tik didės. AM informuoja, kad metinis medienos prieaugis apie 16 mln. kubinių metrų, tačiau ar medžiai spės taip greitai užaugti, jei juos kūrensime tokiais tempais? Nepamirškime ir paprastų kaime gyvenančių žmonių, kurie malkomis kūrenasi nuo seno. Ar netaps ateityje prabangos preke malkos? O pasivaikščiojimas po ošiantį šilą egzotika?