Sausio pabaigoje Berlyne vyko 77-oji tarptautinė maisto pramonės, žemės ūkio, sodininkystės bei miškininkystės paroda „Žalioji savaitė“. Šio renginio istorija siekia 1926 metus. Nuo to laiko parodose gaminius eksponavo daugiau kaip 78 tūkst. dalyvių iš 124 šalių, o apsilankė 30,5 mln. žmonių. Lietuva su pertraukomis šiose parodose dalyvavo jau 10 kartų.

Daugiaveidis renginys

Nemari „Žalioji savaitė“ vėl pateisino savo išskirtinumą ir sulaukė rekordinio – 420 tūkst. – lankytojų skaičiaus arba daugiausia jų per paskutinius ketverius metus. Šis daugiaveidis renginys kasmet pristato ne tik įvairių šalių maisto pramonės produkciją, bet ir įvairiausias kitas ekspozicijas: nuo jurgino šaknelės ar sėklų pakelio iki moderniausios žemės ūkio, miško pramonės ir buities technikos, nuo dedeklių vištų, pieninių galvijų iki dekoratyvinių, kambarinių ir medžioklės gyvūnų ar žūklės reikmenų.

Ne paslaptis, kad mugė yra ne tik pasižvalgymo į naujoves, bet ir skanių pietų bei susitikimų vieta. Kol verslo žmonės tariasi įvairiausiais klausimais, parodos lankytojai skanauja įvairius valgius, gėrimus, saldumynus ar šiaip egzotiškus dalykus, kurių kitaip tektų nukeliauti į pasaulio galą.

Šiemet kiekvienas lankytojas vidutiniškai parodoje išleido 383 Lt. Kitas svarbus šio renginio aspektas – kasmet vis aktyviau dalyvaujantys įvairių šalių žemės ūkio ministrai. Tačiau ne ministrų gausa traukia lankytojus į šias nepigias parodas, kur už įsigyjamą maistą ar kitas gėrybes kartais sumokama iki dviejų trijų kartų daugiau nei įprasta kaina. Turbūt viena iš sėkmės paslapčių yra ta, kad iš vokiečių ūkininkų žaliais apsiaustais pasitarimo į tarptautinį renginį išaugusi mugė tapo paties Berlyno vizitine kortele. Su ateities vizijomis ir naujovėmis, šiandien dar eksponuojamomis parodoje, o rytoj jau atsidursiančiomis pas vartotoją.

Būtent naujovių, idėjų paieška, sumanaus ūkininkavimo propagavimas yra svarbiausia „Žaliosios savaitės“ savybė. Galų gale kur dar gali pamatyti, paglostyti karvę, arklį, kiaulę ar avytę, pabūti tikrame ūkininko ūkyje, jei ne čia. Juk dauguma miesto vaikų šiandien nebežino, kad pienas ne tetrapakuose auga, o kiaušinius deda vištos... Būtent naujos idėjos, informacija, galimybė pamatyti ir pačiupinėti viską iš arti užtikrina „Žaliajai savaitei“ neblėstantį jos ilgaamžiškumą.

Ypatingas vokiečių potraukis ekologijai

Vokietijos gyventojų ekologinis išprusimas ir samprata apie gamtą ir darną su ja yra tikrai ypatingas. Žodis „bio“ Vokietijos vartotojui tapo kokybės ženklu, kuriuo pažymėtos prekės siekia kiekvienas tą išgalintis šalies gyventojas. Šiandien šioje šalyje parduodamas jau ne tik ekologiškas maistas, bet ir iš ekologiškų medžiagų pagaminti drabužiai, baldai ir kiti daiktai. Todėl ir „Žaliosios savaitės“ metu ekologiškais produktais prekiaujančiuose paviljonuose buvo tokia grūstis, kad pro juos net nesinorėjo irtis.

Parodoje daug dėmesio skirta ir atsinaujinančios energijos platesniam panaudojimui, natūralių medžiagų pritaikymui buityje ir statybose propaguoti. Natūralaus medžio namai su molio glaistu, izoliacinė kanapių vata, iš rapsų šiaudų ir kt. atliekų pagaminta celiuliozė, avių vilnos namų šiltinimo medžiagos, kreidos dažai, iš suyrančių organinių medžiagų gaminamas plastikas ir įvairūs daiktai iš jo, vėjo jėgainių modeliai, automobilių degalai iš energetinių augalų ir daugybė kitų įvairių technologijų, apie kurias reikia galvoti ir jas įgyvendinti, nes natūralūs gamtos ištekliai nėra beribiai.

Be to, Vokietija, atsisakydama atominės energetikos, turi aiškų tikslą ateityje reikalinga energija apsirūpinti iš atsinaujinančių šaltinių.

Tarp ateities technologijų gausos savo vietą rado ir praėjusio šimtmečio pradžios ūkininkavimo mašinos – arklių traukiamos šienapjovės, šieno vartytuvai, grėbiamosios. Dėl savo ekologiškumo jos galbūt vėl būtų naudojamos, bet šiuolaikiniam žemės ūkiui jų našumas per menkas. Vokiečiai taip pat atsigręžė ir į nykstančias naminių gyvūnų rūšis.

Jas stengiamasi atkurti ir išlaikyti kaip ūkininkavimo paveldą.

Dalyvavo ir Vokietijos gynybos ministerija 

Tarp gausybės stendų užteko vietos ir tradicinės medžioklės bei žūklės ekspozicijoms, miško ir medienos apdirbimo technikai, gėlėms ir augalininkystei. Net Vokietijos gynybos ministerija šiemet čia turėjo savo stendą ir nemokamai vaišino kareiviškos virtuvės gardėsiais. Mat vokiečiams visiškai atsisakius šauktinių tenka nemažai padėti pastangų reklamuojant profesionalią karo tarnybą.

Tarp ateities technologijų gausos savo vietą rado ir praėjusio šimtmečio pradžios ūkininkavimo mašinos – arklių traukiamos šienapjovės, šieno vartytuvai, grėbiamosios. Dėl savo ekologiškumo jos galbūt vėl būtų naudojamos, bet šiuolaikiniam žemės ūkiui jų našumas per menkas. Vokiečiai taip pat atsigręžė ir į nykstančias naminių gyvūnų rūšis.

Kas be ko, dėmesio buvo skirta ir vartotojų švietimui, saikingam maisto vartojimui. Kasmet Vokietijoje gyventojai į šiukšliadėžes išmeta maždaug 15 mln. tonų maisto, apie 500 tūkst. t duonos. Todėl viena iš šiųmetės „Žaliosios savaitės“ idėjų taip pat buvo atkreipti dėmesį į besotystę ir neatsakingą maisto produktų įsigijimą.

Oficiali šių metų parodos partnerė Rumunija taip pat turėjo galimybę prisistatyti kitaip ir įtikinti vokiečius, kad vargingi rumunai ne vien tik pasiruošę emigruoti į turtingą Vokietiją ar siųsti Europai savo romus. Rumunija pristatė didžiulį gerai įrengtą paviljoną su gausia informacija apie šalį, jos gaminius, turizmą ir poilsį.

Ši šalis pagal užauginamą kukurūzų kiekį užima 12 vietą pasaulyje. Kadangi ateityje energetinių augalų poreikis tik didės, Rumunija orientuojasi ir į rapsų bei sojų auginimą, ketindama ypač plėsti ekologinius šių kultūrų auginimo laukus.

Domino ir Lietuva 

Jos „akropoliška“ dviaukštė medinė gryčiukė lankytojų, atrodo, netrūko ir net pateko kai kurių Vokietijos žurnalistų domėn, įtraukusių ją į įdomiausių lankytinų parodos vietų sąrašą. Ir iš tiesų verbomis, įvairiais suvenyrais puoštas paviljonas, įsikūręs šalia santūriai, bet moderniai šiaurietiškai prisistatančios Estijos ar kukliai, bet inovatyviai besireklamuojančios Latvijos, atrodė visai neblogai.

Ne vienas svečias užkliuvo už gardžių keptų dešrelių su troškintais kopūstais ar skanių kepsnių kvapų, prisėdo paragauti alaus ir paskanauti keptos lietuviškos duonos su sūriu. Tačiau prekeivės sakė, kad šiemetiniai lankytojai labai noriai ragauja, tik ne taip noriai perka.

Galbūt dar didesnio dėmesio ir pasisekimo Lietuva būtų sulaukusi, jei būtų pateikta daugiau informacijos apie turizmo ir poilsio galimybes prie Baltijos jūros, Kuršmarių, prie ežerų. Šiokios tokios informacijos būta, bet, deja, vokiškai kalbančiai auditorijai ji pateikta anglų kalba. Jei būtų daugiau ekologiškų produktų ar jų katalogų, jei daugiau savo produkcijos būtų pristatę sunkiai į Vokietijos rinką kelią besiskinantys Lietuvos bitininkai, vaistažolių ir prieskonių augintojai, jei būtų informacijos apie lietuviškuosius SPA. Jei...

Tokiose vietose turime pasinaudoti tuo, kuo dar esame turtingi – gražia ir švaria gamta ir jos teikiamomis gėrybėmis. Drįsčiau abejoti, kad tokia informacija būtų kur kas vertingesnė, nei Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros platintas spalvingas informacinis leidinys su... 2009 metų planuojamais renginiais ir netiksliai nurodoma agentūros vadovybe.

Nors ir smulkmena, bet dalyvaujant tokio pobūdžio renginiuose reikia pasirūpinti ir tinkama informacija apie šalį bei kontaktiniais adresais. Visi Lietuvos parodos dalyviai atidavė širdis pristatydami savo produkciją ir reklamuodami šalį. Ir jiems pagarba už tai. O parodos organizatoriai galėjo ir daugiau pasukti savo galvas.

Be jokios abejonės, Lietuvos dalyvavimas tokiame renginyje yra labai svarbus faktas, nes kiekvienas toks prisistatymas yra puiki proga pritraukti jei ne naujų investuotojų, tai bent turistų. O eiliniam Vokietijos gyventojui, kuris vasaros atostogas ir poilsį planuoja žiemą, nors ir neįtikėtina, bet Baltija ir jos šalys dar nėra labai žinomos ir atrastos.