Lietuvoje miškai dengia daugiau nei trečdalį šalies ploto, o brandžiuose mūsų šalies medynuose sukaupti gana dideli medienos resursai. Tačiau lietuviui miškas – tai ne tik ošiantys medžiai ir pinigai gauti juos nukirtus, daugiau nei mediena, žvėriena, grybai ir uogos. Lietuviui miškas - tai gyvenamoji aplinka, šimtmečiais formavusi sveiką gyvenimo būdą ir gilią pasaulėžiūrą. Tačiau ar 2011-ųjų paskelbimas tarptautiniais miško metais buvo ne vien skambus lozungas?
Griežti reikalavimai medžioklei ir žvejybai
Miško apsauga Lietuvoje nuo seno buvo vienas svarbiausių klausimų. Pradžioje įvairūs draudimai buvo įtvirtinti papročiuose, kurie draudė be būtino reikalo kirsti medžius, o ypač ąžuolus. Vėliau tai apibrėžta teisės aktais. Pavyzdžiui, 1435 m. Jogailos išleistame Statute už miškų padegimą buvo numatyta net mirties bausmė. Miško apsaugai buvo paskirti atskiri skyriai ir visose trijose – 1529 m., 1566 m. ir 1588 m. – Lietuvos Statuto redakcijose, o 1569 m. H.Valavičiaus išleistas Miškų statutas – vienas pirmųjų pasaulyje.
O bausmės buvo griežtos... Kaip buvo nurodyta Lietuvos Statute, jeigu kas nors savo miške užkluptų ką nors kertantį medžius arba eidamas pėdsakais pavytų, turi teisę jį sulaikyti. Jeigu neteisėtas miško kirtėjas būtų pagautas nusikaltimo vietoje, tokiu atveju jis savo galvą turėtų išpirkti sutinkamai su visuomenine padėtimi.
Apribojimai buvo taikomi ir asmenims, kuriems buvo patikėtas miškų tvarkymas. Antai, Statute buvo nurodyta, kad girininkas neturi teisės niekam skirti statybai ir jokio kito miško be atskiro didžiojo kunigaikščio ranka pasirašyto rašto. Taip pat, reikia pažymėti, kad kompleksiškai su miškų priežiūra buvo reglamentuojami ir medžioklės klausimai, o girininkams buvo griežtai draudžiama medžioti kaip smulkius, taip ir stambius žvėris savo reikalams arba leisti medžioti kitiems be specialaus Didžiojo kunigaikščio ranka pasirašyto potvarkio. Medžioklė buvo įteisinta kaip kunigaikščių privilegija, o valstiečiai galėjo medžioti tik smulkius žvėris. Kartu buvo numatyta atsakomybė ir už pasėlius, augančius miško aplinkoje: 1557 m. Valakų įstatymu buvo draudžiama medžiojant trypti pasėlius, o trečiuoju Lietuvos Statutu iš viso buvo draudžiama medžioklė iki javų nuėmimo....
Reikia priminti, kad į miško sąvoką tuomet buvo įtrauktos ir pelkės, ir kiti vandens telkiniai, esantys miško apsuptyje, o tai reiškia, kad ir žvejyba, ir vandens paukščių medžioklė taip pat buvo miško tvarkytojų kompetencija. Tačiau ežerai ir kiti vandens telkiniai daugiausia buvo nuomojami, o žvejyba daugiausia vertėsi valstiečiai, kurie nebuvo lažininkais. Tačiau ir žvejyba buvo griežtai reglamentuojama. Pavyzdžiui, 1529 m. Lietuvos Statutas draudė žvejoti svetimuose ežeruose, buvo draudžiama žūklė neršto metu ir pan.
Miškai, kaip ypatinga valstybės turto dalis, buvo išskiriami ir vėlesniais laikais, o jų svarbą parodo tai, kad 1802-1811 m. Carinės Rusijos Miškų departamentas buvo Finansų ministerijos sudėtyje, o 1837 m. miškų administravimą perėmė Valstybės turto ministerija. Apie miškų svarbą valstybei rodo ir tai, kad caras Nikolajus 1839 m. net pats patvirtino girininkų korpuso nuostatus, numačiusius, kokius karinius laipsnius turintys miškininkai gali užimti atitinkamas pareigas, o kai kada į šias pareigas buvo skiriami ir į atsargą išėję kariškiai. Tai rodo, koks rimtas požiūris buvo į miškus visais laikais ne tik Lietuvoje, bet ir kitose panašioje geografinėje platumoje esančiose šalyse.
XX a. įvykiai gerokai pakenkė Lietuvos miškams, sutriko krašto ekologinė pusiausvyra. Juk atkūrus 1918 m. Lietuvą, jos teritorijos miškingumas tesiekė 17 proc., o karališkos medžioklės nugrimzdo užmarštin... Vis tik lietuvių sąmonėje išliko senasis požiūris į mišką ir valstybė pradėjo sparčiai želdinti iškirstus miškus, buvo apsėta ir apsodinta daugiau nei 56 tūkst. ha. Tiesa, karo bei pokario metais miškai vėl buvo kertami, tačiau nuo 1961 m. Lietuvoje miško kirtimas buvo apribotas ir prasidėjo intensyvus miško atkūrimas. Per 30 metų buvo pasodinta apie 600 tūkst. ha miškų. Taigi, prireikė beveik viso šimtmečio intensyvaus darbo ir didelių įdėjimų, kol šalies miškingumas buvo iš dalies atstatytas.
Tik, gaila, miškai ir jų resursai, kaip ir sovietmečiu, dar neturi vieno šeimininko, o laikmečio diktuojami Miškų įstatymo pakeitimai niekaip neprasiskina kelio į gyvenimą. O juk miškai – tai nėra vien tik ošiantys medžiai, auginantys medieną ir ganantys laukinius žvėris. Miškai - tai Lietuvos kaimo dalis, todėl miškininkystė glaudžiai siejasi ir su žemės ūkiu, ir agrarine aplinkosauga, o miško ištekliai – ir augalija, ir gyvūnija - tai ir mūsų kaimo dalis.
Ženkli ES parama
Pastebimai Lietuvos kaimo ir miško plėtros perspektyvas išplėtė ES parama. Ypač Lietuvai priimtina viena paramos priemonių, skirta miškų plotų plėtrai, nes šalies miškingumas, palyginus, nedidelis, o miškų gausinimui sąlygos itin palankios. Juk Lietuvoje šiuo metu yra apie 360 tūkst. ha nenašių žemių. Apsodinus jau vien tokius plotus, šalies miškingumas padidėtų net 6 proc.! Pirmiausia, be abejo, miškai sodintini pažeistuose ar apleistuose žemės plotuose. Tai – apleisti karjerai, vandens telkinių pakrantės, kalvotos vietovės, rajonai, kuriuose yra daugiau kaip 15 proc. nenašių žemių arba kuriuose miškingumas nesiekia 20 proc. ir pan. Šiuo atžvilgiu mes galėtume pasimokyti iš kaimyninės Danijos, kurioje per šimtą metų miškingumas padidėjo nuo 4 iki 14 procentų. Taip pat reikėtų susirūpinti pelkių bei durpynų išsaugojimu bei atstatymu: juk Švedijoje ir kitose Skandinavijos šalyse jau daugiau nei prieš 50 metų buvo atsisakyta pelkių sausinimo, nes nustatyta, kad pigiau ir racionaliau jas prižiūrėti ir verstis jose medžiokle nei paversti tokius plotus žemės ūkio naudmenomis. Beje, gal vertėtų pas ir mūsų specialistams tuo pasidomėti ir, padarius atitinkamas išvadas, dalį miškų panaudoti visuomenės poreikiams tenkinti, mūsų piliečių sveikatingumui gerinti, ar sudarant normalias gyvenimo ir pragyvenimo sąlygas kaimo žmonėms?
Kaip matome, neatsitiktinai ir Lietuvos aplinkosaugos strategijos veiksmų programoje pabrėžta, kad vienas iš aplinkosaugos prioritetų yra didinti mūsų šalies miškų plotus, o Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programoje (toliau – Programa) numatyta nemažai priemonių, susijusių su šalies miškingumo didinimu. Suprantama, apželdinant žemę mišku, iškyla ir nemažai problemų. Tai – finansinės, organizacinės, technologinės, tolimesnio želdinių auginimo ir kt. Tyrimai parodė, kad esant valstybiniam finansavimui, želdinti nuosavas žemes suinteresuoti apie 50-80 proc. ūkininkų, tuo tarpu želdinti savo lėšomis norėtų tik 2–5 proc. ūkininkų. Tačiau iš kitos pusės - veisiant želdinius valstybės lėšomis, miško išlikimo tikimybė yra tik 20–50 proc., tuo tarpu privačiomis lėšomis – iki 95 procentų. Antra vertus, nederlingose žemėse įveistų miškų lyginamasis medienos tūris yra apie 20 proc. mažesnis, o bendras medyno tūris mažesnis iki 30 proc. Tad dėl šių ir įvairių kitų priežasčių ne visas jas vienodai sėkmingai sekasi įgyvendinti, tam trukdė ir nepakankamai tobulos rėmimo programų taisyklės.
Apžvelgę Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos interneto svetainėje paskelbtus duomenis apie Programos įgyvendinimą, matome, kad Programos I krypties priemonėje „Miškų ekoniminės vertės didinimas“ visam programiniam laikotarpiui numatyta 50,782 mln. Lt parama. Gaila tik, kad ji pradžioje buvo įsisavinama gana lėtai: 2007 m. ir 2008 m. pagal šią priemonę lėšų visai nebuvo išmokėta, 2009 m. išmokėta tik 6 tūkst. Lt, tačiau 2010 m. – jau 3293,49 tūkst. litų. Truputį geriau sekėsi įsisavinti priemonei „Žemės ūkio ir miškininkystės plėtra ir pritaikymo infrastruktūra“. Pagal šią priemonę visam programiniam laikotarpiui skirta 511,07 mln. Lt, tačiau 2007 m. pagal šią priemonę taip pat nebuvo išmokėta nė lito. Tik vėliau ši priemonė „įsibėgėjo“ ir 2008 m. jau išmokėta 471 tūkst. Lt, o 2009 m. ir 2010 m. – atitinkamai 26,78 mln. Lt ir 30,72 mln. litų.
Panašiai reikalai klostosi ir su II krypties – „Aplinkos ir kraštovaizdžio gerinimas“ priemonėmis. Nors pagal šios krypties priemonę „Pirmas žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“ 2007–2013 m. numatyta 191,5 mln. Lt, tačiau nei 2007 m., nei 2008 m. pagal šią priemonę paramos nebuvo išmokėta, 2009 m. išmokėta 11,23 mln. Lt, 2010 m. – 18,25 mln. litų. Pagal kitą šios krypties priemonę – „Pirmas ne žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“ 2007–2013 m. numatyta 143,89 mln. Lt, tačiau 2007 m. ir 2008 m. pagal šią priemonę paramos taip pat nebuvo išmokėta, 2009 m. išmokėta 12,66 mln. Lt, 2010 m. – 23,22 mln. litų. Nebuvo labai populiarios ir kitos II krypties priemonės. Nors pagal priemonę „Miškų aplinkosaugos išmokos“ visam programiniam laikotarpiui buvo numatyta skirti 34,528 mln. Lt paramos, tačiau 2007 m. pagal šią priemonę nebuvo skirta, 2008 m. skirta tik 4,67 tūkst. Lt, 2009 m. - 87,27 tūkst. Lt, o 2010 m. – 216,54 tūkst. litų. Truputį „didesnį pagreitį“ įgavo priemonė „Miškininkystės potencialo atkūrimas ir prevencinių priemonių įdiegimas“. Dalyvaujantiems šioje priemonėje skirta 51,79 mln. Lt, iš kurių nei 2007 m., nei 2008 m. nė lito nebuvo įsisavinta. Tačiau 2009 m. reikalai pajudėjo: buvo panaudota 13,6 tūkst. Lt, o 2010 m. – net 5,71 mln. Lt tam skirtų pinigų.
Kaip matome, pradžioje, Žemės ūkio ministerijai stokojant kompetentingų specialistų, ES ir šalies biudžeto lėšų įsisavinimas miškų plėtrai vyko lėtokai, tačiau į ministro postą atėjus Kaziui Starkevičiui, o už šią sritį atsakingu viceministru tapus Mindaugui Kuklieriui, reikalai gerokai pajudėjo. Juk žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku yra ne tik viena iš žemės panaudojimo alternatyvų, bet ir prisideda prie gamtinių išteklių šalyje gausinimo, padeda išlaikyti reikiamą balansą tarp kaimo vietovių plėtros ir aplinkosaugos. Todėl manau, kad rengiant, tobulinant ir įgyvendinant rėmimo programas šių programų autoriams vertėtų daugiau su miškininkystės specialistais. Ir apskritai pernelyg jau sumenkinta visais laikais buvusios prestižine – miškininko specialybės reikšmė. Juk iš tiesų - kas geriau nusimano miško želdinimo reikaluose? Kas geriau žino žvėrių migracijos ypatumus, žvėrių koncentraciją ir leistiną bandos dydį kiekviename miško plotelyje, jei ne miškininkai.
Antra vertus, ant kieno pečių gula žvėrių nugraužtų jaunuolynų atsodinimas. O kiek problemų kyla medžiotojų santykiuose su ūkininkais dėl žvėrių suniokotų pasėlių kompensavimo, dėl medžioklės plotų nuomos, kai nepilnai teisiškai apibrėžta tai reguliuojanti kompetentinga institucija? Beje, iki 1996 m. gyvavusios Miškų ūkio ministerijos sudėtyje buvo Medžioklės skyrius. Atitinkamai galėtų būti integruoti į miškų sistemą ir žuvininkystės, ir net hidrotechnikos reikalai.
Miškininko specialybės pakėlimas į deramą lygį kainuotų visai nedaug. Tuo tarpu tai būtų ir nemažas ūkinis efektas, ir darbo vietų tuštėjančiame kaime kūrimas, ir papildomas įplaukų į šalies biudžetą šaltinis, o svarbiausia – pagerėtų gamtosaugos klausimų sprendimas. Kodėl, sakysim, Vokietijos visuomenė ir politikai gerai suvokia gamtosauginę, socialinę ir egzistencinę miškų vertę, o iš miško gaunamai ekonominei naudai neteikiama pirmumo – miškai eksploatuojami laikantis darnios plėtros principų. Vokietijoje, kaip ir Lietuvoje, miškas suvokiamas kaip vieninga nedaloma sistema, todėl miškininkai valstybiniuose miškuose vykdo kompleksinę miškų ūkio veiklą, apimančią ir miškų atkūrimą, ir priežiūrą, ir apsaugą, ir miškų išteklių naudojimą, ir prekybą mediena bei miško ištekliais. Tačiau ten kur kas didesnis dėmesys skiriamas socialinėms problemoms spręsti, didinamas gyventojų užimtumas, o skiriant dotacijas iš biudžeto, miškininkams net nurodomas ir minimalus darbo vietų, kurį jie turi išlaikyti, skaičius.
Nauda kaimui
Įvertinus tiek paminėtas, tiek čia nepaminėtas aplinkybes, ir racionaliai naudojant miško teikiamą naudą, Lietuvos kaime galėtų gyventi apie trečdalis šalies gyventojų ir visi jie ten turėtų kuo verstis. Juo labiau, kad kaime gyvena ne tik žemdirbiai. Tai ir tie patys miškininkai, ir kaimo mokytojai, ir gydytojai, ir pagaliau ir vyresnio amžiaus žmonės, turintys pragyvenimo šaltinį - pensiją, norintys gyventi sveikoje aplinkoje. Juk ir Vakarų šalyse madinga turėti namą už 50–100 km nuo darbovietės, idant būtų galimybė nors dalį laiko praleisti neužterštoje aplinkoje. O kas blogo atsitiks, jei bus leista miško turintiems asmenims pasistatyti sodybas savo nuosavame miške ir jose gyventi? Tai tik prisidės prie vietos infrastruktūros gerinimo, kaimo aptarnaujančiosios ir paslaugų sferų plėtros, ir neleis galutinai sunykti Lietuvos kaimui.
Tačiau apie šią viliojančią perspektyvą kol kas nedaug kas tekalba. Priešingai: netolimoje ateityje ji gali būti ir visai pamiršta. Jau kuris laikas, kai visuomenei teigiama, kad reikia keisti miškų valdymą, t. y., ne tik kad neplėsti urėdijų kompetencijos ribų, bet dar jas susiaurinti, t. y., atskirti miškų priežiūrą nuo gamybos, t. y., miškininkus paversti tik medžių augintojais (buvo kažkada tarp daugelio miško profesijų ir medininkai). Kaip rodo kitų šalių patirtis, ūkinio efekto vargu ar sulauktume, tuo tarpu neigiama pusė jau dabar matyti. Jei dėl iki šiol įvykdytų reformų pasekmėje per paskutiniuosius dešimtmečius ne šimtai, bet tūkstančiai kaimo gyventojų neteko pragyvenimo šaltinio, tai tolesni žingsniai grėstų ir likusios vietos infrastruktūros sunykimui... Tokiu atveju ir iš gražiųjų lietuviškų girių, ir iš Tarptautinių miško metų teliks prisiminimas...
