Kai pernai pavasarį energetikos ministras Arvydas Sekmokas pažadėjo per pusmetį susiderėti su Gazpromu ir 15 proc. sumažinti dujų kainas, nuoširdžiai apsidžiaugiau: pagaliau atsirado ministras, kuris rūpinasi nusipelniusios pensiją gauti liaudies reikalais. Iš šalies dienraščių lyderio puslapių išsikirpau ministro nuotrauką ir priklijavau ant sienos šalia lovos. Juk gera kasdien regėti vilties spindulį.
Bet kai už šiltą lapkričio mėnesį gavau šalčiu dvelkiančią šilumos sąskaitą, pusantro karto šaltesnę negu užpernykštė, ministro portretas pasirodė kažkoks įtartinas – skleidė neaiškią mįslingą šypseną.
Pajutęs, kad aura veikia ne taip, kaip vyliausi, nuplėšiau tą portretą ir įkišau į senų laikraščių krūvą. O kai gavau dar 7 proc. žnaibesnę šilto gruodžio sąskaitą ir kai aptikau žiniasklaidos pranešimą, kad gamtinės dujos Lietuvos šilumos tiekimo įmonėms pabrango dar 3,45 procento, tą portretą su visa makulatūra išvežiau į kaimą tetai Elenai prakuroms.
Nustatyta, kad ministrų portretais nusivylę žmonės dažniausiai įninka į matematiką, ima skaičiuoti, kokie materialiniai to nusivylimo šešėliai. Bedaugindamas procentus, sužinojau, kad kasmet už energijos išteklius didžiajam broliui sumokame apie 2 milijardus litų, kiekvienas iš mūsų po 670 litų. Visą minimalią mėnesio algelę arba vidutinę pensiją. Kaimo žmonėms kiek geriau. Sušilti padeda laikraštinės prakuros, malkos, net šiaudų gniūžtė. O mūsų didžiųjų miestų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos gyventojai, šildomi rusiškomis dujomis, žiemos mėnesiais Gazpromui kasdien pakloja po 10 - 15 litų. Matyt, dėl to jau ir mano šunelis Čarlis, pamatęs šildymo sąskaitas, ima gailiai staugti. Jaučia, kad kaulų bus mažiau.
O painiojasi tarp kojų, nepatogu ir sakyti, paprasti daiktai, net papuvę pernykščiai šiaudai. Jie turėtų būti patrauklūs visiems politikams: šok iš aukštybių į šiaudų kaugę, pajusi polėkį, bet neužsimuši. Su nostalgija prisimenu paauglystę, kaip dūkdami šokinėdavome.
Atsiprašau statistikos specialistų ir vaistininkų, kad dėl paprastumo žemiau minėsiu tik apvalius skaičius. Mūsų darbštūs ūkininkai, kuriuos pasipūtę jauni mieščionys, gerdami kavą, pasaldytą runkeliniu cukrumi, pravardžiuoja, kasmet užsėja apie 1 milijoną hektarų, iškūlę grūdus, sukaupia 4 milijonus tonų šiaudų. Pustrečio milijono sunaudoja savo reikmėms, o dėl likusių pusantro milijono tonų laužo galvą, kur padėti. Vieni susmulkinę užaria, antri iki kito derliaus laiko laukuose susukę į rulonus, treti nekantrieji pagrėbstus degina. Specialistai teigia, kad tona šiaudų pagal energetinę vertę prilygsta 300 litrų naftos. Baisu net sakyti: po kojomis telkšo pusė milijono tonų naftos, o mūsų ministrai, pasikėlę į padebesius, net padų nesušlampa.
Lietuva iš atsinaujinančių išteklių pasigamina tik apie 20 proc. energijos. Keturis penktadalius vis importuojam ir importuojam, pūsdami rusišką dūdą, negailėdami milijardų. Turtingi švedai ir danai kažkodėl nesibaido šakų, karklų, šiaudų briketų, net 80 proc. energijos gauna iš atsinaujinančių šaltinių. Būtume neteisūs sakydami, kad esame iki smakro apsileidę. Mūsų šalyje jau veikia apie 200 katilinių, pritaikytų kūrenti biomase, dažniausiai malkomis, medienos atliekomis.
Mano jaunystės miestelyje gyvenantis naujovėms imlus Arūnas neslėpė nusivylimo pasakodamas: „Bandžiau kūrenti šiaudų briketus. Kasdieninis pelenų valymas užkniso juodai. Kūrenant malkomis, pelenus pakanka valyti kartą per savaitę“. Ką padarysi, kiekviena lazda turi du galus.
O štai kai kurie verslininkai, garsiai nesigirdami, dirba rimtą darbą. Kovo mėnesį Vilkaviškio rajono Klausučių seniūnijoje pradės veikti solidi biokuro gamybos įmonė. Iki derliaus nuėmimio gamins medienos atliekų granules, po to imsis šiaudų briketų ir granulių. Kaip sakė šios įmonės direktorius Henrikas Kubiakas, kasmet bus pagaminama po 5 tūkstančius tonų biokuro, įdarbinta 11 žmonių. Dar didesni koncerno „Achemos grupė“ įmonės „Biošiluma“ užmojai. Šalia Vilkaviškio geležinkelio stoties iškilęs modernus cechas, kuris, kaip planuojama, pradės veikti šią vasarą, per metus pagamins apie 20 tūkst. tonų šiaudų briketų ir granulių. Čia nuolat dirbs pora dešimčių darbininkų. Ši įmonė žada supirkti visos Suvalkijos, dargi Jurbarko ir Kauno rajonų ūkininkų atliekamus šiaudus, mokėdama maždaug po 100 litų už toną.
Suvalkiečių įnašas bus išties svarus, nes šalyje kurui panaudojama vos 40 tūkst. tonų šiaudų. Tad kol kas mūsų energetikams tų suvalkietiškų briketų nelabai ir reikia. Tai kur dės tas granules? Verslininkai nesijaudina, nors įmonių linijos dar nebaigtos montuoti, bet briketų ir granulių jau teiraujasi pirkti lenkų, švedų, danų energetikai. Ir žada mokėti nemenkai – po 100 eurų už toną. Kaip gražiai skamba: Suvalkijos ūkininkai savo šiaudais šildys vargšą Suvalkų miestą, o Vilniaus ir Kauno ponai kūrens rusiškas dujas.
Kai paklausiau, ar buvo atvažiavęs įmonių statyba ir būsima veikla pasidomėti koks pareigūnas iš A. Sekmoko vadovaujamos ministerijos ar iš vizijose besisukančio Vyriausybės aparato, H. Kubiakas tik nusišypsojo, jų nei matė, nei regėjo, tik Nacionalinės mokėjimų agentūros kontrolierius tikrino, kaip panaudojami pinigai. Nes Vyriausybės ir ministerijų baltoms apikaklėms lengviau nuskristi į Naująją Zelandiją pasimokyti ekonomikos valdymo ir avių veisimo meno, negu nuvažiuoti geležinkeliu iki Vilkaviškio stoties.
Jeigu prakalbome apie avis, negaliu susiturėti nepasakęs, kad Molėtų rajono Inturkės seniūnijos ūkininkas Giedrius Prakapavičius savo šiurkščiažolėse pievose gano 800 ėriavedžių, pavasarį tikisi sulaukti apie dvylikos šimtų ėriukų. Jam didžiausias vargas ne aveles ganyti, savo skerdykloje papjauti, o nukirpti. Kadangi Lietuvoje avių kirpėjų amatas išnyko, ūkininkas priverstas juos importuoti iš vargšės Lenkijos. Galvoju – jeigu tie du Vyriausybės vyrukai iš Naujosios Zelandijos būtų atvežę bent vieną avių kirpimo asą, o tas būtų pamokęs kokią dešimtį būsimų Aukštaitijos avių kipėjų, už tą komandiruotę į Pietų pusrutulį galėtume tik dėkoti. Nenusileido vyrai iki ėriukų.
Baigdamas sakmę imu regėti viziją: energetikos ministras A. Sekmokas, surinkęs grupę ministerijų darbuotojų, Vilniaus, Kauno ir uostamiesčio merus, „Vilniaus energijos“ ir kitų svarbiausių šilumą tiekiančių įmonių vadovus, susodinęs visą garbingą svitą į minkštą autobusą, važiuoja į istorinį Suvalkų miestą pasidomėti, kaip mūsų kaimynai degina lenkiškus ir lietuviškus šiaudus, ar pigiai ir šiltai žiemoja. Po to, paėmę kačergą, dar pažarsto karštus pelenus, net bulvių išsikepa. Tik, matyt, tos mano vizijos likimas bus kaip ir visų kitų. Greičiau jau suvalkiečiai prisijungs savo sostinę negu mūsų valdininkai nuvažiuos į Suvalkus. Neįdomu – juk tai ne Zelandija.
