Į „Baltijas koks“ klausimus atsako Latvijos valstybinės miškų tarnybos (VMT) generalinio direktoriaus pareigas laikinai einantis Andis Krėslinšas.
Ar VMT svetainėje paskelbtas struktūrinės optimizacijos modelio projektas yra galutinė reformos, kuri įsigalios nuo kitų metų sausio 1 d., versija?
Tai vizualizacija arba siūlymo, kurį mes įteikėme Žemės ūkio ministerijai (ŽŪM), rėmai. Dabar nagrinėjame technines detales, kad šiuos rėmus toliau tobulintume ir tuo remdamiesi priimtume sprendimus, būtinus siekiant optimizuoti. Mes analizuojame teritorijas, kuriose galėtų darbuotis mūsų struktūriniai padaliniai, svarstome specialistų pareiginius nuostatus ir sprendžiame, kaip atrinkti geriausius darbuotojus, liksiančius dirbti VMT.
Ar jau žinoma, kur bus dešimt teritorinių struktūrinių padalinių ir 16–20 nuolatinių atraminių punktų?
Numatėme, kad teritorinis struktūrinis padalinys yra VMT pagrindinė struktūra, kur gyventojams bus teikiamos visos VMT paslaugos. Atraminiai punktai gyventojams bus lengvai pasiekiami. Tai vietos, kur gana didelis žmonių judėjimas, kur galima gauti ir kitas valstybės bei privačių organizacijų paslaugas. Tokios vietos Latvijoje jau gana gerai išryškėjo vykdant ūkinę veiklą – istoriškai geriausia infrastruktūra susiformavo buvusių rajonų centruose, kurių šalyje yra 26. Čia susidarė gyventojų srautai. Šiuose centruose ar šalia jų ir mes numatome išdėstyti savo dešimt teritorinių struktūrinių padalinių bei jų atraminius punktus.
Jeigu kurioje nors kitoje vietovėje bus gana didelis žmonių srautas, ten taip pat numatyta galimybė įsteigti atraminį punktą. Viena iš tokių vietų tikrai galėtų būti Smiltenė, dėl kitų dar reikia atlikti tikslią analizę.
Tai šie dešimt teritorinių struktūrinių padalinių nebus ten pat, kur dabar yra dešimt miškų ūkių?
Visų pirma labai skiriasi šių teritorinių struktūrinių padalinių ribos. Viena iš problemų, su kuria mes susidūrėme organizuodami VMT darbą, yra ta, kad dabartiniai miškų ūkiai yra labai skirtingo dydžio, juose labai skiriasi darbuotojų skaičius ir jų darbo krūvis. Mūsų planuose numatyta teritorinių struktūrinių padalinių parametrus sulyginti absoliučiai visais lygmenimis, pradedant nuo jų teritorijos ir baigiant eigulių kontroliuojamų plotų dydžiu. Vienintelis dalykas, kuris iš tiesų sutampa su dabar esančia miškų ūkių sistema, yra teritorinių struktūrinių padalinių skaičius.
Iki šiol dalis miškų ūkių ir girininkijų patalpų buvo nuomojamos, kita dalis – VMT nuosavybė. Ką numatoma daryti su tuščiomis patalpomis po reformos?
Mes šioje srityje jau turime didžiulę patirtį, nes iš 197 girininkijų ir 26 miškų ūkių (2005 m.) šiuo metu liko tik 77 girininkijos ir dešimt miškų ūkių. Sprendimas toks pat kaip ir anksčiau – nereikalingas patalpas perduosime arba savivaldybėms, arba valstybei, o reikalingas išsaugosime ir toliau naudosime. Kadangi kol kas ekonomiškai naudingiau atrodo išdėstyti mūsų institucijas jų pačių patalpose, stengsimės maksimaliai išnaudoti VMT nuosavybę.
Kodėl struktūrinės optimizacijos projekte vietoje įprasto žodžio „eigulys“ atsiranda pareigybė „miško inspektorius“?
Tai laikinas pavadinimas. Jis padeda suprasti, apie ką kalbama, nes ir mūsų pačių darbuotojams, jau nekalbant apie kitas tarnybas, buvo labai sunku suprasti, kaipgi iš tiesų keisis pareiginiai nuostatai ir funkcijos, kokie bus pareigybių pavadinimai.
Iki šiol žodis „girininkas“ daugiau ar mažiau reiškė žmogų, vadovaujantį ir prižiūrintį eigulį. Savo ruožtu eigulys dvarininkų laikais buvo barono miškų saugotojas, o 30-aisiais metais – valstybinių miškų saugotojas. Dabar eigulys tokių funkcijų iš viso nebeturi, šis vardas jau visiškai neatspindi jo tikrojo darbo. Jis turi būti visų sričių miškininkystės specialistas, todėl iš tiesų mes numatome šią pareigybę vadinti ne miško inspektoriumi, bet girininku.
Tai gal ir teritoriniai struktūriniai padaliniai bus pavadinti kokiu nors žmonėms suprantamu vardu?
Greičiausiai siekdami išsaugoti pereinamumą mes juos vadinsime miško ūkiais. Kas kita dėl atraminių punktų – dar iš tiesų nenusprendėme, kaip tiksliau juos vadinti; gali būti, kad jų pavadinimas bus maždaug toks: Šiaurės rytų miškų ūkio Alūksnės atraminis punktas. Bet gal ir kitaip, kol kas negaliu tiksliai pasakyti.
Tad kokia bus naujojo girininko darbo specifika? Kaip suprantu, jis didžiąją laiko dalį praleis tiesiog miške.
Mes nenumatome, kad girininkas organizuos kokius nors specialius žmonių priėmimus. Šiam tikslui atraminiuose punktuose bus atitinkami specialistai, kurie priims gyventojų dokumentus ir toliau perduos nurodymus atitinkamos teritorijos girininkui, kuris, dirbdamas miške, ir priims konkrečius sprendimus. Dabartinėje sistemoje sprendimo priėmėjas mišką praktiškai matęs yra labai mažai, tik pasirinktinai kažką patikrindamas. Optimizavus šią veiklą žmogus, kuris objektą matė vietoje ir analizavo, kaip jis atitinka normatyvinių aktų reikalavimus, priims ir galutinį sprendimą – išduoti kirtimo leidimą ar ne, laikyti mišką atkurtu ar ne ir t. t.
Tai girininkas neturės kasdien vykti į kurį nors miškų ūkį ar atraminį punktą, kad nuvežtų ar paimtų kokius nors dokumentus?
Jokiu būdu. Tačiau jeigu gyventojai pageidaus ir atitinkama savivaldybė galės skirti šiam tikslui patalpas, mes pasirengę užtikrinti, kad girininkas tris keturias valandas per mėnesį skirtų miško savininkams priimti savivaldybėje. Tačiau šiuo atveju tokį poreikį visų pirma turi pareikšti savivaldybė.
Ir pats skaudžiausias šios reformos dalykas – kaip suprantu, darbo neteks apie 200 žmonių.
Taip, ir man asmeniškai tai labiausiai nepatinka iš viso optimizacijos darbo, kurį šiuo metu atliekame. Tačiau realiai gyvenime nėra jau taip labai blogai. Viena iš priežasčių, kodėl reforma iš viso daroma, yra ta, jog VMT per pastarąjį pusmetį neteko beveik 50 eigulių. Tai žemiausio lygmens darbuotojai, kurių darbas prastai apmokamas, vidutiniškai 300 latų su mokesčiais, be to, jie dar turi naudoti savo transportą. Todėl faktiškai darbuotojų skaičius sumažės 100 ar 150.
Pagal kokius kriterijus bus atleidžiami darbuotojai?
Kaip tik šiuo metu daug diskutuojame dėl šių kriterijų. Aišku, kad norėtųsi išsaugoti kompetentingiausius ir geriausius. Kadangi mes atliekame ir miško priešgaisrinės apsaugos funkciją, todėl šie žmonės turėtų ir šį darbą kvalifikuotai atlikti. Kartu reikia nepamiršti, kad darbuotojai turės būti fiziškai stiprūs ir turėti vairuotojų pažymėjimus.
Kas turi daugiau galimybių išsaugoti savo darbo vietas – dabartiniai eiguliai ar girininkai?
Iš esmės visa ši optimizacija vykdoma vadybos ir paramos sąskaita. Kitas dalykas, kai vertinami konkretūs žmonės. Daugeliu atvejų vadybos ir paramos funkcijas atlieka kompetentingesni žmonės, įgiję geresnį išsilavinimą, turintys daugiau žinių ir kompiuterinio darbo įgūdžių, negu eiguliai, kuriuos visą laiką buvo galima laikyti girininko padėjėjais arba girininko „ilgosiomis rankomis“. Manau, daugeliu atvejų vis dėlto kompetencija nugalės tuos, kurie šiuo metu yra tikrieji eiguliai.
Ar neatsitiks taip, kad iki šiol girininkijose sėdintys girininkai bus teoriškai kompetentingi, tačiau nežinos realios situacijos ir nesiorientuos jiems priskirtuose plotuose, kuriuose reikės dirbti?
Jei kalbama apie plotus, aišku, kad susipažįstant su bet kuria nauja teritorija šių problemų kyla. Jeigu apibendrintume, tai reformos mūsų tarnyboje vyko labai ilgą laikotarpį, ir priskirti plotai per pastaruosius penkerius metus retai kur išliko tokie pat, kaip prieš tai buvusieji. Todėl aš manau, kad per metus kiekvienas susipažins su savo plotais, ko gero, dar geriau negu iki šiol. Kol kas labai tikimės, kad pavyks pagerinti materialinio techninio aprūpinimo bazę. Jeigu girininkas turės tarnybinį transportą, naujus plotus įsisavins daug lengviau.
Jūs minėjote, kad vien per šiuos metus iš darbo išėjo 50 eigulių...
Jei atlyginimo dydis iš esmės skiriasi, bet kuris normaliai mąstantis žmogus ieškos naudingesnio darbo. Vien iš entuziazmo ilgai dirbti, matant šį esminį skirtumą, neįmanoma. Ir kiekvienas, kuris gali sumokėti daugiau, stengiasi išsirinkti kompetentingesnius specialistus. Iš tų darbuotojų, kurie šiemet išėjo iš VMT, nė vienas savo noru netapo bedarbiu – visi išėjo į užtikrintus ir daug geriau mokamus darbus. Manau, mūsų tarnybos žmonių kompetencijos lygis yra geras, nes atranka vieną kartą jau vyko – nuo 1 800 iki 900 darbuotojų. Tad šis dirbančių žmonių skaičiaus mažinimas nebus jau toks drakoniškas.
Jūs dirbote vyriausiuoju miškininku tuo metu, kai VMT reforma dar nebuvo pradėta. Ar iš tiesų tuo metu tiek daug žmonių dirbo nereikalingą darbą ir gavo atlyginimą, iš viso nieko nedarydami?
Čia kalbama apie vystymąsi. Ir sudarant duomenų bazes, ir skaitmeninant miško planus, gaunant informaciją iš palydovų ir GPS, tokios pačios apimties darbui atlikti būtinas laikas gerokai sumažėjo, todėl reikia ir mažiau tam tikros darbo jėgos. VMT visą laiką faktiškai buvo institucija, kuri miške vykdė absoliučią kontrolę. Šiuo metu 30 ar 50 % sumažiname šios kontrolės apimtį ir čia atsiras laisvų išteklių. Norint sistemą sutvarkyti iš principo, to užteks. Aišku, kad mes negalime konkrečiai konstatuoti kiekvieno nusižengimo miške. Kyla klausimas, ko iš mūsų galų gale laukiama.
Dažnai pabrėžiama, kad Latvijos miškų priežiūroje dirba gerokai daugiau žmonių skaičiuojant vienam hektarui negu kitose miškų turtingose šalyse.
Toks tvirtinimas labai diskutuotinas, nes šį klausimą reikia analizuoti kompleksiškai. Kitose šalyse yra labai daug kooperatyvų su savais miško specialistais, retai kurioje šalyje priešgaisrinė miško apsauga yra priskirta miško tarnybos darbuotojams. Tai taip pat reikalauja daug išteklių vasaros sezono metu. Galėčiau išvardyti daug valstybių skirtumų, ir taip mes galbūt prieitume prie bendros nuomonės. Faktiškai reikėtų skaičiuoti ne miško tarnybos žmonių skaičių vienam hektarui, o bendrą žmonių, dirbančių miške, skaičių. Ir tuomet mes nebūtume išlaidžiausi.
Naujiesiems girininkams padidės ne tik atlyginimas, bet ir priskirti plotai. Jau dabar jie tokie dideli, kad, turint omeny nepakankamus degalų išteklius, daugelis jų važiuoja visų pirma ten, kur veža pats miško savininkas ar kokiu nors kitu būdu finansiškai motyvuoja. Ar nebijote, kad toliau ši problema tik gilės?
Transporto užtikrinimas yra vienas iš šios problemos sprendimų. Iš tiesų ne paslaptis, kad šiuo metu eigulio degalų limitas yra 600, 800 ar 1 000 kilometrų per mėnesį, todėl jis rimtai planuoja, kur ir kaip važiuoti. Pavyzdžiui, jeigu terminas, per kurį reikia išnagrinėti kurį nors dokumentą, yra trys savaitės, o miško savininkas nori, kad tai būtų atlikta greičiau, realiai gyvenime galima daug kur susitarti. Ateityje girininkai (dabartiniai eiguliai) bus aprūpinti ne tik transportu, bet ir GPS įranga, kad greičiau ir operatyviau rastų reikiamus plotus. Taip pat darbuotojams miške bus prieinama papildoma informacija, kurią užtikrins modernios IT technologijos. Manau, visa tai skatins daug veiksmingesnį darbą.
